Lietuvoje – 9000 kalinių
Visuomenė piktinasi: argi tai teisingumas? JAV N.Kalaušis, tikėtina, būtų pasodintas triskart iki gyvos galvos arba į elektros kėdę. Atrodo, žmogaus gyvybė Lietuvoje prilyginama dešimčiai metų nelaisvės. Paprasta matematika: už vieno žmogaus nužudymą – 10 metų kalėjimo, už dviejų – 20 metų. Daugelio nuomone, Lietuvos teismai – per daug humaniški.
„TV pagalbos“ žurnalistės V.Stankutės-Butkienės žudikas išgirdo teismo nuosprendį
Tačiau su tuo nesutinka Lietuvos teisės instituto Kriminologinių tyrimų skyriaus vyriausiasis mokslo darbuotojas Gintautas Sakalauskas. Pasak jo, Lietuvoje, palyginus su kitomis Europos šalimis, bausmės – griežtos, o baudimo kultūra atėjusi iš senų laikų.
Valstybės funkcija nėra keršyti, o parodyti, kad galioja taisyklės. Kam žlugdyti dar daugiau gyvenimų?
„Valstybės funkcija nėra keršyti, o parodyti, kad galioja taisyklės. Kam žlugdyti dar daugiau gyvenimų? Norint skirti griežčiausią bausmę, reikia pažinti ir nusikaltėlį. Jis pats dažniausiai būna gyvenime patyręs žiaurių dalykų. O tai reiškia, kad valstybė laiku kažko nesužiūrėjo“, – įsitikinęs G.Sakalauskas.
Tai, kad mūsų bausmių sistema griežta, įrodo ir faktas, jog Lietuva turi didžiausią kalinių skaičių tarp Europos Sąjungos (ES) šalių. Šiuo metu mūsų valstybės kalėjimuose kali apie 9000 nusikaltėlių. Maždaug tūkstančiui iš jų yra paskirta kardomoji priemonė – sulaikymas.
„300 kalinių 100 tūkst. gyventojų. Tokie Lietuvos skaičiai. Kai ES vidurkis yra 100/100 tūkst. gyventojų. O tai reiškia, kad mūsų šalies teisėjai griežčiausias bausmes – įkalinimus – skiria itin dažnai. Ir nusikalstamumo lygis su tuo nesusijęs, nes Lietuva pagal šį rodiklį ES – trečia nuo galo. Mažiau nusikaltimų padaroma tik Rumunijoje ir Bulgarijoje“, – patikino specialistas.
Anot G.Sakalausko, nusikalstamumo grafoje pirmauja, kad ir kaip bebūtų keista, Suomija. Galbūt dėl to, jog vairavimas išgėrus šioje šalyje yra laikomas nusikalstama veika. Tačiau kalinių rodiklis Suomijoje, paradoksalu, itin mažas – 57/100 tūkst. gyventojų.
Smurto mažėja?
G.Sakalausko teigimu, baudimo kultūra Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, švelnėja. Tiesa, vienintelėje Baltarusijoje tebeegzistuoja mirties bausmė.
„Pernai mūsų šalyje užfiksuotos 189 žmogžudystės. Šis skaičius mažėja. Štai 1994 m. nužudymų būta 523. Apskritai mažėja smurtinių nusikaltimų“, – patikino pašnekovas.
Iš viso per 12 metų (2003 – 2015 m.) bausmių iki gyvos galvos Lietuvoje paskirta 69 – po 2-9 kartus per metus.
Pasak jo, Lietuva – vienintelė ES valstybė, turinti kalėjimo iki gyvos galvos bausmę be numatyto lygtinio paleidimo galimybės. Tokia pati situacija egzistuoja ir Nyderlanduose, tačiau faktiškai ten niekas nesiunčiamas už grotų iki gyvenimo pabaigos.
„Tai yra problema. Dėl to, manau, Lietuvoje mažėja teismų nuosprendžių, kai skiriama bausmė kalėti iki gyvos galvos. Pernai nebuvo nė vieno tokio atvejo, o 2014 m. – net septyni. Didžiausias nuteistųjų iki gyvos galvos skaičius užfiksuotas 2003 m. – devyni. Iš viso per 12 metų (2003 – 2015 m.) tokių bausmių Lietuvoje paskirta 69 – po 2-9 kartus per metus”, – statistiką pateikė G.Sakalauskas.
Tai, kad tokiems kaliniams nėra numatyta lygtinio paleidimo galimybė, anot jo, – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimas. Penki Lietuvoje kalintys nusikaltėliai 2014 m. už tai šalį yra padavę į Europos žmogaus teisių teismą (EŽTT). G.Sakalauskas įsitikinęs: 99 proc. tikimybė, jog Lietuva bylą pralaimės.
„Jei kalintiems iki gyvos galvos būtų numatytas lygtinis paleidimas, manau, teisėjai dažniau skirtų šią griežčiausią bausmę. Tokią išvadą diktuoja, pvz., Vokietijos faktinė situacija. Ten lygtinis paleidimas galimas po 15 metų. 60 proc. nuteistųjų iki gyvos galvos Vokietijoje išeina į laisvę. Dažniausiai kalėjimą jie palieka po 18-19 ten praleistų metų“, – teigė G.Sakalauskas.
Būtinos sunkinančios aplinkybės
Paprašytas įvertinti N.Kalaušio bylos nuosprendį, pašnekovas patikino, jog visi 13 Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalyje nurodyti punktų yra lygiaverčiai. Tad negali būti taip, kad už nėščiosios, mažamečio ar itin žiaurų nužudymą skiriama daugiau metų nelaisvės nei, tarkim, už dviejų ar daugiau žmonių nužudymą. Nelabai skiriasi ir tai, nužudyti du ar trys asmenys.
„Numatyta alternatyvi bausmė: nelaisvė nuo 8 iki 20 metų arba kalėjimas iki gyvos galvos. Dažniausiai teismas vadovaujasi vidurkiu – 14 metų. Tik nustatytos lengvinančios ar sunkinančios aplinkybės judins metų skalę į vieną ar kitą pusę. Jei N.Kalaušio byloje teismas nenustatė jokių sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių, kalėjimo iki gyvos galvos skyrimui pritrūko. Požymiai nenuvedė iki maksimumo. Teismas turi rasti daugiau: pvz., kad žudikas buvo girtas ar veikė organizuotoje grupėje“, – paaiškino G.Sakalauskas.
Teismas turi rasti daugiau: pvz., kad žudikas buvo girtas ar veikė organizuotoje grupėje.
O ar N.Kalaušio prieš tai buvę septyni teistumai – ne sunkinanti aplinkybė?
„Žiūrint, kokie ir kada buvo tie teistumai. Gal jie jau buvo pasibaigę. Neveikia ir tai, kad ši byla vadinama rezonansine. Tai žiniasklaidos sukurtas terminas, neturintis jokios kokybės. Ne viduramžių laikai, kad minios nuomonė spręstų nusikaltėlių likimą“, – patikino pašnekovas.
N.Kalaušis pirmuosius 5 iš 20 metų praleis kalėjime. Vėliau, jei norės, bus perkeltas į pataisos namus. Kuo gi skiriasi šios dvi įstaigos?
„Kalėjime griežtesnės sąlygos. Ten kalima kamerose po vieną ar du. Iš jų išleidžiama tik valandą per dieną. Pataisos namuose kalima bendrabučio tipo kambariuose, grupėse. Vaikščioti už kambario ribų leidžiama ne vieną valandą ir ne dvi. Nors man čia paradoksas. Kartais saugiau ir higieniškiau kalėti kameroje būnant vienam ar ne?“ – patikino G.Sakalauskas.
Ilgainiui neliks kalėjimų
Kauno advokatas Vytautas Sirvydis, kurio padėjėjas N.Kalaušio teisme atstovavo vienam iš nukentėjusiųjų, įsitikinęs, kad kol Lietuvos įstatymų bazėje nėra numatyta aiškaus termino, po kurio bausmė iki gyvos galvos gali būti peržiūrėta, tokia bausmė iš viso negali būti skirta.
„Negali būti atimta teisė į viltį. Jei nuteistas žmogžudys jos neturės, ką jis praras, pvz., nužudęs kalėjimo prižiūrėtoją? Europinė baudimo sistema švelnėja. Švelnėja ir Lietuvos. Visuomenė tobulėja. Pastebima, jog baudžiamoji teisė tampa neefektyvi. O skirti griežčiausias bausmes tam, kad nurimtų visuomenė – nesąmonė. Mirusių žmonių neprikelsi.
Iš viso to, kur link juda baudžiamoji teisė, galiu drąsiai teigti: neliko Lietuvoje mirties bausmės, neliks ilgainiui ir įkalinimo iki gyvos galvos, o galiausiai – ir pačių kalėjimų“, – įsitikinęs V.Sirvydis.
Pašnekovo nuomone, yra ir kitų būdų perauklėti žmogų. Pavyzdžiui, pastovi jo priežiūra.
Taigi galima pastebėti didžiulį atotrūkį tarp to, kur link eina baudimo sistema, ir to, ko pageidauja visuomenė. O ji pageidauja griežčiausių bausmių žudikams.
Negali būti atimta teisė į viltį. Jei nuteistas žmogžudys jos neturės, ką jis praras, pvz., nužudęs kalėjimo prižiūrėtoją?
Štai 15min apklausoje „Kaip vertinate Nerijui Kalaušiui paskirtą bausmę?“ net 91 proc. iš 4064 pasisakiusiųjų teigia, jog tokia bausmė – per švelni, reikėjo skirti kalėjimą iki gyvos galvos.
„Ar žinojote, kad įkalinimas prilyginamas kankinimui? EŽTT lietuviai kaliniai laimi bylas prieš Lietuvą. Jie skundžiasi mūsų šalies kalėjimų nehumaniškomis sąlygomis“, – teigė V.Sirvydis.
Užsiminė jis ir apie savo kliento Henriko Daktaro, nuteisto iki gyvos galvos, bylą.
„Žmogui pritaikyta griežčiausia bausmė ne dėl jo neva tai padarytų nusikalstamų veikų, o dėl įvaizdžio, ikoniškumo. Kai perspėjome teismą, kad jis, nuteisęs iki gyvos galvos, priims EŽTT praktikai prieštaraujantį sprendimą, teisėjai man atsakė, kad tai – ne bausmių, o bausmių vykdymo klausimas. Tad visos strėlės lekia į įstatymo leidėją. O politikai bijo priimti visuomenei nepopuliarų sprendimą – numatyti lygtinio paleidimo galimybę“, – situaciją nupasakojo advokatas.
Recidyvas – retas reiškinys
Paprašytas įvertinti N.Kalaušiui skirtą nuosprendį, V.Sirvydis patikino, jog problema ta, kad nėra tarpinio varianto tarp 20 metų ir kalėjimo iki gyvos galvos. Jo nuomone, skundo atveju, šansų turėtų tiek gynyba, tiek nukentėjusieji.
VDU Teisės fakulteto profesorė, baudžiamosios teisės žinovė Edita Gruodytė pabrėžė, jog N.Kalaušio byloje svarbus faktas tas, jog pats prokuroras prašė tik 20 metų įkalinimo, o teisėjai retai išeina už prokuroro nustatytų ribų. Jei prokuroras neprašo daugiau, ir neskirs daugiau.
„Teismui reikia nustatyti pusiausvyrą tarp kaltinamojo asmenybės įvertinimo ir nukentėjusiųjų praradimų. Ir ar išėjęs į laisvę nuteistasis keltų grėsmę visuomenei. Ar jis perauklėjamas“, – teigė ji.
N.Kalaušio atveju, jos teigimu, nužudymas – tai asmeninė vendeta. Tad abejonių, žudys jis vėl ar ne, kyla. O tie, kurie žudo dėl menkaverčių dalykų, visuomenei išlieka pavojingi visuomet.
V.Sirvydo manymu, recidyvas nėra dažnas. Tą pati patikino ir G.Sakalauskas: „Per metus į laisvę paleidžiama apie 100 kalinių. Kokia dalis jų vėl žudo? 99 proc. – ne. Jei koks vienas nusikalsta, visi linksniuoja jį, o kad didžioji dalis nepavojingi – neįdomu“.
Viena aišku, teismų praktika dėl kalėjimo iki gyvos galvos nėra nuosekli. Ir nors E.Gruodytė teigia, jog dažniausiai griežčiausia bausmė skiriama itin žiauriai žudžiusiems žudikams, 17-metę Šiaulių gimnazijos moksleivę sukapojusios ir galvą skutimosi peiliuku nupjovusios dvi merginos taip pat išsisuko, – kalės po 20 metų.
O štai du sugėrovus pasmaugusiam ir į trečią pasikėsinusiam Rolandui Jovaišai 2012 m. skirtas įkalinimas iki gyvos galvos. Nepilnamečiui dviejų žmonių žudikui, kad ir koks tas žudymas žiaurus būtų buvęs, daugių daugiausiai skiriama 10 metų.
Palyginimui, Airijoje 2014 m. dėl dvigubos žmogžudystės (jaunos moters ir jos aštuonmetės dukros) nuteistas Aurimas Andruška kalės iki gyvos galvos.
