Kaip informuoja LAT, nuteistasis buvo „Draugystės“ viešbutis“ akcininkas ir direktorius. Jis, kaip įmonės direktorius, buvo atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą – už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą buhalteriui.
Byloje nustatyta, kad įmonėje apskaita buvo tvarkoma pažeidžiant įstatymų reikalavimus, nuteistasis bendrovės vardu pirko ir pardavė JAV nekilnojamąjį turtą, tačiau įmonės buhalterinę apskaitą tvarkančiai vyr. buhalterei tyčia nepateikė informacijos bei dokumentų apie šias ūkines operacijas.
Dėl to į įmonės apskaitą nebuvo įtrauktos jokios ūkinės operacijos, susijusios su nekilnojamojo turto JAV pirkimu. Todėl iš dalies nebuvo galima nustatyti įmonės turto, nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydžio.
Taip pat nuteistasis organizavo žinomai neteisingų duomenų apie įmonės pajamas ir pelną įrašymą į 2016 m. metinę pelno mokesčio deklaraciją bei jos pateikimą valstybės įgaliotai institucijai, dėl to valstybės biudžetui buvo padaryta ne mažesnė nei 9867 Eur žala.
Šias aferas prieš 3 metus atskleidė 15min atliktas tyrimas.
Pirmosios instancijos teismas E.Butrimą nuteisė už apgaulingą apskaitos tvarkymą (BK 222 straipsnio 1 dalis) ir neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimą (BK 220 straipsnio 1 dalis) ir skyrė 250 MGL (9415 Eur) dydžio baudą. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo skundą atmetė.
Kasaciniu skundu nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė panaikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti arba, nustačius procesinius pažeidimus, kurie negali būti ištaisyti kasacinės instancijos teisme, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinį skundą atmetė argumentuodamas tuo, jog, kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tikrinimas ir vertinimas trūkumų neturi, o skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, priimdami skundžiamus nuosprendį ir nutartį, nepagrįstos.
Teismai nurodė, kad nuteistojo versijos, jog žemės sklypus su juose esančiais pastatais ir priklausiniais nuosavybės teise įsigijo nuteistasis, o įmonė, perleidžiant turtą, buvo tik kaip tarpininkas, per kurį vyko atsiskaitymai, nepatvirtina jokie objektyvūs bylos faktiniai duomenys: nuteistasis patvirtino, kad minėtas turtas liko registruotas įmonės vardu, bendrovės banko išrašuose nėra ir tokių įrašų, kurie patvirtintų, kad mokėjimai, įgyjant minėtą nekilnojamąjį turtą, atlikti nuteistojo vardu ar pardavus nekilnojamąjį turtą, lėšos gautos pastarojo naudai.
Pinigų sumos tiek už nekilnojamojo turto pirkimus, tiek jį pardavus buvo pervedamos iš bendrovės banko sąskaitų, teismo posėdžio metu nuteistasis patvirtino, kad pardavus turtą jis pinigų nepasiėmė, paliko juos įmonei, kadangi yra įmonės akcininkas ir direktorius.
Daugiau jokių duomenų, galinčių patvirtinti nuteistojo poziciją, kad įmonė tik tarpininkavo įgyjant nekilnojamąjį turtą, byloje nėra, tokių duomenų nepateikta ir apeliaciniame skunde.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad teismai padarė pagrįstą išvadą, jog nekilnojamąjį turtą įgijo, o vėliau jį pardavė būtent įmonė, ši bendrovė iš minėtų sandorių turėjo pelną, kuris nebuvo įtrauktas į bendrovės pelno mokesčio deklaraciją, teiktą Valstybinei mokesčių inspekcijai.
Tiek rašytiniai įrodymai, tiek nuteistojo parodymai patvirtino, kad turtas buvo įgytas, liko registruotas ir vėliau parduotas UAB „Draugystės“ viešbutis“ vardu.
Kiekvienas toks turto ar įsipareigojimų pasikeitimas laikomas ūkinėmis operacijomis, todėl pirmiau minėti sandoriai turėjo būti laiku ir tinkamai įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą, tačiau tai nebuvo padaryta.
„Vien finansinių operacijų bendrovės vardu atlikimas banko pavedimais, <...>, nepaneigia apgaulingo įmonės buhalterinės apskaitos organizavimo, taip pat nepaneigia būtinybės tokią informaciją įtraukti į buhalterinę apskaitą, kaip ir neatleidžia ūkio subjekto vadovo nuo pareigos pateikti tokią informaciją atsakingam asmeniui, kuris į įmonės buhalterinę apskaitą įtraukia duomenis ne tik apie piniginius srautus, bet ir apie kitą buhalterinei apskaitai reikšmingą informaciją – nagrinėjamu atveju apie įmonės valdomą (pirktą, disponuojamą ar parduotą) turtą“, – nurodoma nutartyje.
Teismai, įvertinęs bylos įrodymus konstatavo, kad E.Butrimas minėto nekilnojamojo turto įsigijimu ir pardavimu susijusių įvykių neįtraukimas į buhalterinę apskaitą yra netinkamas vadovo pareigų tinkamai organizuoti apskaitos tvarkymą realizavimas, dėl to gali būti iš dalies neįmanoma nustatyti jo vadovaujamos bendrovės turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio, ir nors šių padarinių nenorėjo ir jų nesiekė, tačiau sąmoningai leido šiems padariniams kilti.
Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad, remiantis kasaciniame skunde nurodytais argumentais, panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir bylą nutraukti arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra teisinio pagrindo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
