Remigija su tariamu karininku iš Berlyno Richardu susipažino praėjusių metų spalį. Draugystė užsimezgė vienoje lietuviškoje pažinčių svetainėje. Laiškai parkeliaudavo iškraipyta lietuvių kalba. Galiausiai jie nusprendė pažintį tęsti susirašinėdami el. paštu (richardmaker95@gmail.com) ir per „Skype“ (richard maker 95) programą. Kaip tikina Remigija, būta ir gyvų pokalbių „su vaizdu“.
„Richardas – ne jauniklis, jam 57-eri metai. Tikino, jog jo žmona žuvo avarijoje prieš 7-erius metus. Jog turi paauglį sūnų. Siuntė man savo ir sūnaus „buitinių“ nuotraukų: prie jūros, tanko. „Skype'u“ bendravau ir su pačiu sūnumi. Pokalbiai tęsėsi apie mėnesį. Tuomet Irake tarnavęs Richardas pranešė, norintis man artėjančių Kalėdų proga atsiųsti siuntinį. Lyg kažkokį virimo aparatą. Tikino, įduosiąs jį savo draugui diplomatui. Netgi atsiuntė siuntinio nuotrauką“, – istoriją ėmė pasakoti Remigija.
Per mėnesį ji pinigus nepažįstamiems užsieniečiams siuntė 9 kartus: 3 kartus į Vokietiją, 6 į Ganą. Iš viso Remigija sukčiams persiuntė apie 15 000 eurų.
Tariamą siuntinį sulaikė muitininkai
Su moterimi toliau bendravo taikos misiją atliekantis vadinamasis „Anglijos diplomatas Irake“ Nicula Nela (el. paštas diplomat.nicula20@gmail.com). Richardas dingo mėnesiui. Siuntinys kartu su diplomatu atsidūrė Vokietijoje, o vėliau – ir Vakarų Afrikos valstybėje Ganoje. Ir išgalvotos problemos prasidėjo. Muitininkams nepatiko, kas jo viduje.
„Trūko kažkokios geltonos juostelės. O vėliau aptiko, kad siuntinyje – didelė suma pinigų. Milijonas gal. Dėl to pareikalauta sumokėti muitinės mokesčius. Pradėjo tas diplomatas mane gąsdinti, šantažuoti. Jei nesumokėsiu, patrauks baudžiamojoj atsakomybėn, sėsiu į kalėjimą. Sakiau, kad ne mano tai siuntinys. Bet Richardas pristatė mane savo žmona. Ant siuntinio – mano adresas, tad esu kalta ir neišsisuksiu.
Kadangi Irake vyksta karas, Richardas negali dabar tuo pasirūpinti, nes yra sužeistas, bet vėliau skolą grąžins. Nežinojau, kaip viskas vyksta, išsigandau dėl baudžiamosios atsakomybės, tad pervedžiau pinigus“, – teigė Remigija.
Per mėnesį ji pinigus nepažįstamiems užsieniečiams siuntė 9 kartus: 3 kartus į Vokietiją, 6 į Ganą. Iš viso Remigija sukčiams atidavė apie 15 000 eurų. Pervedimus vykdė ne į sąskaitas, o per „MoneyGram“ (tarptautinė pinigų perlaidų sistema, kai skubios grynųjų pinigų perlaidos atliekamos neatidarant sąskaitos nei mokėtojui, nei gavėjui) Šiaulių banke. Tokiu būdu pervedimai įvykdomi per 10 min. Pakanka nurodyti šalį, į kurią perlaida daroma, gavėjo vardą bei pavardę.
Į Vokietiją siųsta trims asmenims: tam pačiam Niculai Nelai, Yanko Dimitrov ir Tibor Habinyak. Į Ganą – dviem: Ishmael Yakubu ir Musach Mahamuda.
Atsirado ir „gelbėtojas“
Pernai gruodžio pradžioje kaunietė nusprendė nutraukti su sukčiais ryšius, nes galo jų prašymams nebesimatė. Ir vėl atsirado vokietis Richardas. Skambino kiekvieną dieną. Tikino, jog dėl siuntos diplomatą Nicula uždarė į kalėjimą, reikia sumokėti. Neva tai jis surado prokurorą Abubakarą Sadiqą, kuris padės draugą ištempti iš nelaisvės ir atgaus siuntinį. Atgavęs jame esančius pinigus, jis grąžins skolą. Tereikia dabar sumokėti porą tūkstančių eurų prokurorui. Remigija nesutiko.
Prašė „vokietis karininkas“ dar ir to, kad ji nusiųstų jo sūnui į Berlyną 400 eurų kompiuteriui įsigyti. Juk jis vargšas vienas auga internate be motinos ir Irake tarnaujančio tėvo.
„Aš tam sūnui, kuris mane pokalbių metu net mama vadino, buvau gimtadieniui siuntusi 300 eurų. Tuomet padėkojo už gautus pinigus. Šįkart paprašiau to sūnaus duomenų – nusiųsiu neva patį kompiuterį, bet Richardui tai nepatiko. Reikėjo tik pinigų“, – toliau pasakojo moteris.
Prieš pat Naujuosius metus „Skype“ programoje (david.b2016) pasisiūlė draugauti dar vienas karininkas (larrymorgan310@gmail.com). Šįkart – 56-erių metų amerikietis, tarnaujantis Sirijoje. Moteris su juo jau bendravo atsargiau, teigė nepasitikinti niekuo. Amerikietis, kuris, anot jos, buvo itin kultūringas, išklausęs, kokių vokiečių apgavikų būta, pasiūlė savo pagalbą.
Jis prisipažino Ganoje turintis policininką draugą, liepė jam el. paštu (ghanapoice2016@politian.com) atsiųsti visus sukčių duomenis. Teigė su draugu susitarsiąs, kad sučiuptų apgavikus, žadėjo grąžinti trigubai didesnę sumą, nei Remigija prarado. Siuntė neva tai pasiruošusių paieškai Ganos policininkų būrių nuotraukas, draugo policininko pažymėjimą.
„Ir tuomet paprašė 1 900 eurų, kad policininkai degalais apsirūpintų. Liepė persiųsti tokiu adresu: Taminu Morgan, Zip kodas 00223, Po POX 442 BC, Accra, Gana, – sukčių toliau akivaizdžiai rezgamas pinkles nupasakojo Remigija. – Pasakiau, kad nebeturiu pinigų. Tuomet jis ėmė rašyti, kiek aš jiems pridariau problemų. Net išrėžė, jog nekenčia manęs.“
Policija išvadino naivuole
Neapsikentusi moteris sausio 5 d. nusprendė kreiptis į policiją. Tačiau sulaukusi namuose pareigūno pasijuto dar blogiau. Šis tik susirašė visą istoriją ir patikino nieko gero nelaukti.
„Svarbiausia čia net ne tai, kad mane apgavo, o kaip į tokį nusikaltimą reaguoja policija. Pareigūnas net į sukčių nuotraukas nepažiūrėjo. Aš jam sakau, štai, nusikaltėlis dabar yra prisijungęs „Skype“ – pakalbėkit su juo, tikrinkit. Juk po to dings, nesugaudysi. O jis mane naivuole išvadino. Pastatė į durnės vietą, išsityčiojo ir tiek. Sakė, kad nieko nepasieksiu, pinigų neatgausiu. Nejau šiais technikos laikais negalima susekti apgavikų? Juk Interpolas yra – kodėl Lietuvos policija yra bejėgė?“ – retorinį klausimą iškėlė kaunietė.
Ji teigė turinti pažįstamą kriminalistą, pasak kurio, tokios sukčiavimo istorijos kartojasi kas savaitę. Štai viena, rodos, šiaulietė, gelbėdama „Afganistane susižeidusį karį“, netgi savo butą užstatė.
Gana tyli – bendradarbiavimo nėra
Tai, kad tokios istorijos vis kartojasi, patikino ir Kauno apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorė Lina Svidinskaitė-Ridikė. Pasak jos, Remigijos istorija – standartinė.
Kita kaunietė pernai kovą apgavikams pervedė net 41 tūkst. eurų. Pinigai keliavo į Jungtinėje Karalystėje esančias bankų sąskaitas, bet iki šiol jokio atsako iš šios ES šalies negavome, – tai, kas trukdo tyrimams, įvardijo prokurorė.
„Kai kreipiasi nukentėjusios moterys, visuomet pradedame tyrimą dėl sukčiavimo. Atliekame reikalingus veiksmus: nustatome apgavikų banko sąskaitas, kompiuterių ID, telefono numerius, apžiūrime nukentėjusiųjų kompiuterius, vykdome apklausas.
Tuomet kreipiamės į valstybes, iš kurių veikė sukčiai, tačiau jokio atsako nesulaukiame. Štai kita kaunietė pernai metų kovą apgavikams pervedė net 41 tūkst. eurų. Pinigai keliavo į Jungtinėje Karalystėje esančias bankų sąskaitas, bet iki šiol jokio atsako iš šios ES šalies negavome“, – tai, kas trukdo tyrimams, įvardijo prokurorė.
Dar prasčiau su trečiosiomis šalimis, tokiomis, kaip Gana, į kurias dažniau ir nukeliauja visi pinigai, kuriose aptinkami registruoti ir kompiuterių IP adresai. Su jomis nėra jokio teisinio tarptautinio bendradarbiavimo. Nėra jokių sutarčių.
„Kas iš to, kad viską atliekame operatyviai, kitos šalys atsisako bendradarbiauti. Man tik keista, kaip moterys toliau nesiklauso ir vis nukenčia. Atrodo, jau apdainuota spaudoje, kalbėta, bet vis vien atsiranda, kas užkimba už apgavikų kabliuko. Juk Remigijos istorija – standartinė. Vėl karininkai, majorai ir seržantai, vėl iš „Google“ pavogtos kitų žmonių nuotraukos, vėl paauglys sūnus, vėl Gana, vėl problemos su siuntiniu. Tik figūruoja kiti vardai, pavardės, kiti IP adresai. Moterys, būkite atidesnės“, – patarė L.Svidinskaitė-Ridikė.
Sukčių schema – primityvi
Pasak jos, sukčiai naudoja primityvią schemą, žaidžia atviromis kortomis, o ir skaitant jų moterims rašytus laiškus akivaizdu, kad jie – vargiai ar majorai bei seržantai. Meilės ieškančios moterys tiki sukčiais, kurių kalba būna paprasta, primityvi. Ir jei nusikaltėliai tai darytų būdami Lietuvoje, ar, tarkim, Latvijoje, jie greitai būtų sučiupti.
„Manau, nukentėjusių moterų Lietuvoje yra daug. Ne visos kreipiasi. Nesikreipia tos, kurios pervedė mažas sumas. Dažniausiai tai būna ne vienkartiniai, vienadieniai pervedimai. Dažniausiai apgautos patiklios moterys perveda pinigus po keletą kartų, tai vyksta kokią savaitę. Bankų taip pat negalime įpareigoti sužiūrėti, kam klientai perveda pinigus. Dažna, jog po visko apgautosios ima kaltinti ne save, o prastai darbą atliekančią policiją. Bet, kaip minėjau, mūsų rankos už Lietuvos ribų yra surištos. Esu įsitikinus, jog šis sukčių tinklas patiklių moterų ieško ne tik Lietuvoje – nuskriaustųjų yra visose šalyse“, – patikino prokurorė.
Pasak jos, gausu ir tokių atvejų, kai bobulytės ateina į bankus, išgrynina visus savo indėlius ir nuneša pinigus tariamiems „anūkams“. Su vyrais tokių istorijų nelabai pasitaiko.
