Rodos, straipsnio herojų Saulių (vardas pakeistas), kai tik jis pradeda lipti iš duobės, į kurią jį švystelėjo negailestingas likimas, vis kas nors ima ir atgal nustumia. Labiausiai skaudi patirtis smogia per pasitikėjimo žmonėmis jausmą. Tačiau be artimųjų meilės užaugęs Saulius nenustoja ieškoti tikrojo užnugario, saugios aplinkos, kurią galėtų vadinti namais.
Kai man buvo 13-ika, buvome paimti iš šeimos: tarnybos rado mamą girtą, o šaldytuvą tuščią. Mano brolis ir seserys atsidūrė vaikų namuose, vėliau – skirtingose šeimose, o patį išgelbėjo kitame kaime gyvenusi močiutė. Taigi tėvų netekau paauglystėje.
„Nuo mažens daug skausmų iškentėjau“, – 15min prisipažino savo istoriją ėmęs pasakoti Saulius.
Gimė ir augo jis Tauragės rajone, didelėje penkių vaikų šeimoje. Iš visų atžalų buvo vyriausias, turėjo brolį dvynį. Tėvams pradėjus vartoti alkoholį, tarpusavio ryšiai ėmė trūkinėti.
„Gerdavo jie kasdien. Tėvas į namus negrįždavo po kelias paras. Kai man buvo 13-ika, buvome paimti iš šeimos: tarnybos rado mamą girtą, o šaldytuvą tuščią. Mano brolis ir seserys atsidūrė vaikų namuose, vėliau – skirtingose šeimose, o patį išgelbėjo kitame kaime gyvenusi močiutė. Taigi tėvų netekau paauglystėje. Su viena seserimi buvau susitikęs gal prieš keletą metų Tauragėje. Tiesiog gatvėje susidūrėme. Jausmas, lyg nebe savas žmogus. Bandai įtikinti save, kad tai tavo sesuo, o ji eina ir praeina. Kitos dvi seserys yra Anglijoje. Jokio ryšio“, – toliau pasakojo Saulius.
Po kelerių metų mirė ir artimiausias šeimos narys – močiutė. Prasidėjo tuomet dar paauglio buvusio Sauliaus klajonės per žmones: vienas trumpam priimdavo, kitas. Galiausiai pas vieną ūkininką, pažinojusį močiutę, jis apsistojo ilgėliau – padėjo ūkininkauti.
„Pamatė tas žmogelis, kad nekaip atrodau, ir priėmė. Labai daug išmokė, padėjo. Laikau jį savo patėviu“, – prisipažino vos 10 klasių baigęs 31-erių metų pašnekovas.
Palūžo ir paniro į alkoholį
Sulaukęs pilnametystės jis vėl ėmė blaškytis nuo vieno ūkininko prie kito. Uždarbiavo. Miegodavo ten, kur pakliūdavo. Vasarą – ir ant šieno. Kol vieną dieną, sulaukęs 27-erių, nusprendė aplankyti buvusius namus.
„Nebuvo likę nieko – namas sudegęs, apžėlę viskas. Tik gražūs prisiminimai, kai siutome kieme. Sužinojau, kad mama mirusi – nežinau, kur palaidota, o tėvas gyvena su kita. Toks jausmas užplūdo... Kam iš tikro esi reikalingas? Ar tėvams buvai reikalingas? Palūžau, pradėjau gerti. Mėnesį ar du be sustojimo gėriau. Galvojau, kad sau jau nebereikalingas. Nieko neturiu. Galiausiai į rankas vėl suėmė tas žmogus, kuris priėmė po močiutės mirties. Liepė liautis save kankinus, nes tokiu būdu gyvenimo nepakeisiu. „Susitaikyk su padėtimi. Užbrauk brūkšnį, stokis ant kojų. Negalvok apie tai, kas buvo“, – patarė man jis. Susiėmiau“, – teigė Saulius.
Taip jis atsidūrė Švėkšnoje, kur gydėsi nuo alkoholizmo.
„Duoda vaistų ir vaikštai kaip morka po ligoninę. Ką vakar padarei, šiandien jau neprisiminsi. Supratau, kad reikia pačiam susitvarkyt savo gyvenimą, emocijas. Reikia kontroliuoti viską savyje. Susiėmiau į rankas, nustojau vartoti vaistus. Dabar jau nebetraukia prie alkoholio. Per metus vieną kitą kartą išgeriu. Nėra potraukio, kad akys sužiba ir bėgi pirkti“, – atviravo pašnekovas.
Dėl meilės persikėlė į Plungę
Būdamas ligoninėje Saulius susipažino su viena mergina. Išėjęs iš gydymo įstaigos, jis vis ją aplankydavo Plungėje. Kartais į Tauragę atvažiuodavo ir ji.
„Ji buvo pasakiusi, kad išsiskyrė, turėjo du vaikus, kuriuos auginau kaip savus. Žavi, graži. Pasitiki, kai įsimyli. Persikrausčiau pas ją į Plungę, ten susiradau darbą – plušau automobilių servise. Praėjus dviem mėnesiams, ėmė kilti įtarimų. Galiausiai paaiškėjo, kad su buvusiu vyru ji nenutraukė ryšių – užtikau juos kartu. Buvo labai daug piktumų, galvojau, kad perplyšiu perpus“, – kaip žlugo pusantrų metų draugystė, papasakojo pašnekovas.
Pora išsiskyrė, tačiau Saulius liko gyventi Plungėje. Išsinuomojo kambarį, toliau darbavosi automobilių servise. Kol vieną lemtingą dieną nesutiko „storo“.
„Daug kas kalbėdavo apie užsienį, žinoma, minčių buvo ir pačiam ten išvykti, užsidirbti, kad būtų galima grįžus kažką kurti. Šeimai priklausančią žemę susitvarkyti, pastatyti namą. Praėjus savaitei po išsiskyrimo su drauge, nuėjau į vietinę valgyklą. Buvo praėjusių metų vasara. Vienas žmogus staiga ėmė ir pristojo, – trumpam nutilo ir susimąstė Saulius. – Paklausė, ar turiu pridegti. Siūlė vis parūkyti. Klausinėjo, ką ir kur dirbu, kiek uždirbu ar moku kalbų, ar turiu draugų, tėvus. Kalbėjomės kokią valandą. Tuomet jis paklausė, ar nenoriu važiuoti į užsienį užsidirbti.“
Paprašytas apibūdinti tą asmenį, kurio tikrojo vardo taip ir nesužinojo, Saulius patikino, kad nepažįstamasis jam sudarė tikro boso įvaizdį: lyg koks rimtas kelių namų savininkas su grandine ant kaklo. Dėl stambaus tvirto stoto jis jį vadino tiesiog „storu“.
„Storas“ verbavo jį gal savaitę, kol galiausiai Saulius sutiko vykti į Šiaurės Airiją ir dirbti ten mūrininku statybose. Tiesa, pašnekovas prisipažino, kad jį kamavo negeras jausmas.
„Nebuvo išeities. Buvau užsirakinęs savyje, niekam nereikalingas. Galvojau, kad gyvenimo nebėra. Pradėjo kamuoti prisiminimai, liūdesys, imti pasiutimas. O „storas“ vis zyzė: „Bus pinigų, atsistosi ant kojų. Nebebūsi smalinas, kaip dabar servise.“ Teigė, kad reiks padirbti tik mėnesį, kad kelionės išlaidas apmoka. Taip, ar anaip nieko neturiu – važiuoju, pamaniau. Gal pasikeis gyvenimas“, – tai, kad „storas“ pasinaudojo silpnumo akimirka, atskleidė Saulius.
Statybos virto „rutuliukų“ prekyba
Kelionė į Šiaurės Airiją prasidėjo nuo degalinės, esančios šalia Plungės. Sauliaus paimti atvyko krovinius bei žmones pervežantis autobusiukas. „Storas“ teigė pasitiksiąs jį užsienyje.
„Tai buvo mano pirmoji kelionė į užsienį. Keliavome dvi paras. Kirtus Lietuvos sieną, dingo mobilusis ryšys. Niekas nežinojo, kad išvykau kažkur. Girdėjau, kaip kartą vienam iš dviejų vairuotojų paskambino ir klausė, ar aš vis dar esu autobusiuke. Patvirtinę vairuotojai nusijuokė. Jie pažįstami ir, manau, jie žinojo, kur mane veža. Pradėjo darytis visai nejauku“, – teigė Saulius.
„Storas“ jį pasitiko Bostone, Anglijoje. Vežė iki vietos Šiaurės Airijoje. Galiausiai jie sustojo prie vieno iš namų Belfaste. „Storas“ liepė Sauliui eiti į vidų pasišnekėti su kažkuo.
„Dar paklausiau, o tai kas čia, statybinės medžiagos ar kas? „Nusiramink, nusiramink, viskas bus gerai“, – atsakė man. Sutrikau. Nežinojau, ką sakyt. Nei pirmyn, nei atgal. Viduje sėdėjo pagyvenęs vyras, lietuvis. Kiek vėliau sužinojau, „senis“ turi šeimą Lietuvoje.
Kaip atrodė tas namas? Paprastas dviejų aukštų, viršuje kažkas gyveno. „Senis“ paėmė mano dokumentus, telefoną. Pradėjo juoktis, kai paklausiau dėl statybų. „Nesakė, kur važiuosi? Visiems taip. Nusiramink, viskas bus gerai. Kaip einasi, kaip sekasi?“ – klausė jis. Atsakiau, kad šią akimirką labai blogai. Paklausiau, ar įmetę mane čia ir laikys per prievartą. „Nusileisk biški“, – išgirdau. Bandžiau pasiteirauti, kaip visa tai suprasti, juk prižadėjo man visai ką kitą, tačiau „senis“ įpylė kavos ir tarė: „Ką mes duosim, tu neši ir parneši pinigus. O aš juos paduosiu tam žmogui, kuris paleido tave čia. Jis mūsų bosas. Neši rutuliukus – niūchus“, – patikino griežtai.
Pasakiau, kad nekišiu nagų, kad noriu pasitraukti. Atsiprašiau. Paaiškino, kad to padaryti negaliu. Bandžiau meluoti, jog susirašinėju su pažįstamais. Paėmė telefoną, bandė ten kažką daryti. Sako, per savaitgalį tave apmokys, ką daryti. „Tu čia taip nesižaisk. Kol vaikštai, dirbk. Neturi problemų? Jiems ten, Lietuvoje, reikia pinigų. Tu vergas, dirbsi, ką sakysim. Netinka? Nori, dabar tau koją sulaužysiu“, – apie pirmąjį susitikimą su gaujos atstovais papasakojo Saulius.
Jis nusprendė nusileisti, bet dar kartą „seniui“ pabrėžė, kad „rutuliukų“ į rankas neims.
Sutiko nukankintus jaunuolius
Kartu su Sauliumi tame pačiame name gyveno „senis“ ir dar du jauni vaikinai (apie 20 metų), kurie savų vardų nesakė. Pamatė jis juos antrą dieną.
„Jie vargšai gryni. Lietuviai. Užsidarę savyje. Ant vieno galvos mačiau didžiulį randą, guzą. Vienas prisipažino, kad ketverius metus gyvena su jais. Nusimovė marškinėlius, tai pamačiau, kaip jis atrodo. Nieko nebenorėjau. Buvo vieni kaulai, mėlynas kūnas. Pradėjau viską suprasti. Atėjo vienas mūsų tildyti. Jauniklis tik galvą nuleido. Neleisdavo bendrauti tarpusavyje.
Beje, kiek supratau, ir merginų ten vergauja ne viena. Kartą girdėjau, kaip jie piktinosi, jog „durnė Aušra pabėgo“. Girdėjau, kad dar parveža merginų, tik į kitus namus. Nežinau, ką joms liepia daryti. Ir vaikinų atvežė man ten būnant. Airijoje, kiek girdėjau, yra dar keturi namai, kur tokių vergų yra.
Ką jie daro su tais, kurie nepaklūsta? Sulaužo kojas. Sulaužytas žmogus atsisėda į vežimuką ir tampa benamiu, prašo gatvėse valgyti – negali grįžti į namus, nemoka kalbos. Specialiai sulaužo kojas, kad nepabėgtum“, – šiurpią gaujos schemą apibūdino Saulius.
Jis darbuotis buvo mokomas tris paras. „Senis“ vis tikino, kad nesvarbu, vergas pareis ar ne, svarbu vakare būtų pinigai. Pačiam vergui neatitekdavo nė vienas svaras. O ar versdavo paklusniuosius vartoti narkotikus? Saulius atsakė neigiamai.
Viename maišelyje, anot jo, buvo 10 rudos spalvos „rutuliukų“. Vienas toks „rutuliukas“ kainavo 25 svarus. Ryte vergai išeidavo į gatvę ir per dieną surinkdavo apie 14–19 tūkst. svarų. Pardavinėdavo visur: prie baseino, stoty... Veikdavo savotiška dispečerinė: pasiskambindavo klientas, kuris dažniausiai būdavo airis, ir sužinodavo, kas kur dabar stovi ir kaip atrodo.
„Kartą man padavė tuos „rutuliukus“, tai įmečiau į šiukšlinę iš to pykčio. Gal dėl to jie ir supyko vėliau ant manęs. „Mokytojas“, matyt, išdavė. Paimsiu tuos „kamuoliukus“, mentai pagaus, ar man reikia Lietuvoje problemų turėti? Tik kartą baustas už muštynes, kai gyniau draugę“, – savo sprendimo priežastis paaiškino pašnekovas.
Paklaustas, iš kur, jo nuomone, atkeliauja narkotikai, Saulius atsakė, kad viskuo pasirūpina „storas“.
Sulaužė kojas, suskaldė kulnis
Galiausiai narkotikų prekeiviams trūko kantrybė. Po savaitės jie nusprendė pamokyti nepelningą „darbuotoją“: „Ar žinai, kad mes čia ne vieni tokie esam?“. Saulius patikino, kad dedasi daiktus ir vyksta namo, o „senis“ dėl to tik nusijuokė: „Prisibazarinai pats.“
„Paklausiau, kaip suprasti? O jis atsakė, kad viską pamatysiu savo akimis. Kitos dienos vakarą man liepė nueiti į parduotuvę parnešti gėrimų. Nusisukdamas pamačiau, kad „senis“ traukėsi telefoną. Nuėjęs prie parduotuvės pamačiau narkomanų gaujas. Metė į mane žvilgsnius, traukėsi ir telefonus, kažkam skambino. Išėjau iš parduotuvės, visas būrys ėmė sekti paskui. Raminau save, kad penktadienis, šventė, gal kur linksmintis eina. Tačiau garsas priartėjo. Vienas staiga sušuko. Atsisukau. Jis angliškai paklausė, ar turiu parūkyti. Daviau. Nusisukau eiti toliau, o jie pradėjo vienas su kitu šūkautis. Ėmiau spartinti žingsnį, kai galiausiai pajutau spyrį. Pasileidau bėgti, lipti per tvoras.
Pribėgo jie visi, pradėjo daužyti su metaliniais strypais, spardyti kojomis. Vienas paklausė dar lietuviškai: „Ar žinai, už ką?“. Norėjau kažką sakyti, bet negalėjau. Mušė, kiek galėjo. Daugiausia per kojas daužė. Apšaudė guminėmis kulkomis.
Persekiotojų buvo gal dešimt. Nelietuviai, įtariu, kad narkomanai. Nukritau nuo vienos aukštos tvoros, susižalojau kojas, nebegalėjau atsistoti. Pribėgo jie visi, pradėjo daužyti su metaliniais strypais, spardyti kojomis. Vienas paklausė dar lietuviškai: „Ar žinai, už ką?“. Norėjau kažką sakyti, bet negalėjau. Mušė, kiek galėjo. Daugiausia per kojas daužė. Apšaudė guminėmis kulkomis. Tos kulkos įlenda, bet neišlenda kiaurai. Kaip sužinojau vėliau, blauzdikaulis buvo lūžęs per tris vietas, raiščiai trūkę, kulnys sutraiškytos“, – skaudžiais prisiminimais pasidalijo Saulius.
Suluošintų ligoninėje – ne vienas
Atsibudo jis tik ligoninėje. Medikus iškvietė pro šalį ėjusi ir leisgyvį vyrą gulintį aptikusi porelė. Saulius po šio išpuolio nevaikščiojo net 7 mėnesius.
„Kai pamačiau pirmą kartą kojas, jos buvo baisios – sutinusios. Mėnesį gal nejutau jų. Galvojau, kad liksiu be galūnių. Vėliau, tik visu svoriu padėdavau pėdą, skausmas būdavo begalinis. Kaulai gerai nesugijo, jaučiu nuolatinį skausmą, šlubuoju, į batą reikia dėti metalines plokšteles, kad ištiesinčiau padą“, – situaciją nupasakojo pašnekovas.
Sauliaus gydytojas greitai suprato, kas įvyko. Patikino, kad tokių, suluošintų, ligoninėje guli ne vienas. Vieno jų koją reikėjo iš keturių dalių sujungti. Taip buvo sulaužytas, kad žmogus gatvėje išgulėjo keturias dienas – niekas nekreipė dėmesio.
„Gydytojas man pasakė, kad aš – laimės kūdikis, kad jie norėjo palaužti mane smurtu, kad paklusčiau. Jis užsiminė, kad gydė ir išnaudotas sužalotas merginas. Po kelių savaičių, kiek atsigavęs, papasakojau viską policijai, prasidėjo tyrimas. Parodžiau, kur tos vietos yra, kur prekiauja, pas ką. Iškvietė pagalbą imigrantams“, – kaip reikalai klojosi toliau, atskleidė Saulius.
Tiesa, sulaukė jis ligoninėje ir nemalonaus „senio“ vizito. Tačiau seselės jo į palatą neįleido. Saulius neįsivaizduoja, ką tas nusikaltėlis norėjo kam pasakyti ar padaryti, tačiau išties išsigando.
Iš ligoninės, kur išbuvo apie pusantro mėnesio, imigrantais besirūpinanti organizacija pervežė Saulių gydytis į vienus namus. Parūpindavo maisto, drabužių. Ten jis praleido 4 mėnesius, kol galiausiai šių metų vasarį grįžo į Lietuvą.
„Nenorėjau grįžti. Organizacija tikrai manimi pasirūpino, neatstūmė nė sekundės, tris kartus per savaitę lankė. Nežinau, ką toliau darysiu. Norėčiau kur nors išvažiuoti, užsidirbti pinigų, sukurti šeimą. Stotis ant kojų, tiesiogine ir perkeltine prasme. Nenoriu likti Lietuvoje. Baimė, nepasitikėjimo jausmas kamuoja“, – baigdamas pokalbį prisipažino Saulius.
Pasak jo, ši gauja aukų ieško ir Tauragėje. Verbuotojų yra ne vienas. Iš viso jam žinomos trys ar keturios gaujos, o Šiaurės Airijoje – 3 ar 4 namai-viešbučiai, kuriuose dirba apie 13–15 žmonių.
Šiaurės Airijos policija nebendradarbiauja
Lietuvoje Saulių savo globon perėmė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras. Pasak šio centro vadovės Kristinos Mišinienės, jie kreipėsi į Lietuvos policiją dėl tyrimo pradėjimo, tačiau ši atsisakė tai daryti. Priežastis – tyrimo turi imtis airiai. Galiausiai, kovo 7-ąją, centras sulaukė atsakymo ir iš Šiaurės Airijos teisėsaugos. Pareigūnai patikino, kad joks tyrimas nevykdomas.
„Airių policija atsakė, jog vaikinas Airijoje patyrė sunkius sužalojimus, bet atsisakė policijos tyrimo, dėl to jis ir nepradėtas. Tyrėja pasidžiaugė, kad mes galėsime jam padėti, taigi išsiunčia jį mūsų globai. Jei Airija nepradėjo, gal vis dėlto Lietuva pradės tyrimą?“ – vylėsi K.Mišinienė.
Ji pripažino jau ne vienerius metus matanti intensyvesnį jaunuolių ir vyrų iš Šiaurės ir Vakarų Lietuvos verbavimą tarsi legaliems darbams į Šiaurės Airiją ar Airiją. O realiai visi jie patenka į narkotikų platinimo tinklą. Daugiausia ikiteisminių tyrimų dėl prekybos žmonėmis, pašnekovės teigimu, pradedama Tauragės apskrityje.
„Ištrūkusieji pasakoja apie dar Lietuvoje gautą pasiūlymą vykti darbui lentpjūvėje, fabrike, statybose, tačiau vietoje to jie atsiduria gaujų – beje, lietuvių – namuose. Ten smurtu ir šantažu verčiami platinti narkotines medžiagas mokyklose, klubuose, parkuose, įkliuvę – mokomi, kaip meluoti, sunaikinti įkalčius, neišduoti „bosų“. Nenoromis vyrai pasakojo ir apie bausmes, susidorojimus.
Išnaudoti tautiečiai į centrą patenka per pagalbos organizacijas tiek Dubline, tiek Belfaste – tačiau matome neįprastą šių šalių pareigūnų vangumą tiriant tokius nusikaltimus, kartais atrodo, kad išsiuntus nukentėjusįjį į jo tėvynę, atsikratoma ir pačiu tyrimu“, – tikino centro vadovė.
Ji buvo susitikusi ir su Airijos ambasadoriumi Vilniuje. Šis mandagiai, tačiau kategoriškai atsiribojo nuo šios temos, teigė niekad apie tai negirdėjęs iš savo šalies teisėsaugos.
Ji buvo susitikusi ir su Airijos ambasadoriumi Vilniuje. Šis mandagiai, tačiau kategoriškai atsiribojo nuo šios temos, teigė niekad apie tai negirdėjęs iš savo šalies teisėsaugos.
„Bet mes tikrai nesiruošiame nuleisti rankų, atkakliai toliau kelsime šio atgrasaus išnaudojimo klausimą, o mūsų tautiečius prašome atsargiai vertinti tokius „draugiškus“ darbo siūlymus, nukentėjus – būtinai kreiptis pagalbos. Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS pagalbos numeris +370 679 61617“, – informavo K.Mišinienė.
Pasak jos, Saulius – išskirtinė prekybos žmonėmis auka, nes nesutiko platinti narkotikų. Dažniausiai vergais laikomi asmenys tai daro, bandydami išvengti susidorojimo.
Tauragės teisėsauga su Airija reikalų neturėjo
Tauragės, kurioje, pasak Sauliaus, taip pat verbuojami asmenys, apskrities policijos Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus, šiuo metu vykdančio ir Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus viršininko funkcijas, viršininkas Aurimas Banys 15min informavo, neturėjęs prekybos žmonėmis bylų, susijusių su Airija ar Šiaurės Airija.
Pasak jo, 2016 m. Tauragės apskrityje buvo pradėtos trys prekybos žmonėmis bylos, 2017 m. – viena. Nesvarbu, kad nusikalstama veikla vykdoma užsienyje, jų skyrius, jei tik nukentėjęs žmogus kreipiasi, visuomet pradeda tyrimą.
„Mūsų turimos bylos su narkotikais nesusijusios. Štai Vokietijoje žmonės buvo verčiami išsinuomoti ir negrąžinti automobilius. Transporto priemonės buvo pargabenamos į Lietuvą. Vokiečių policija bendradarbiauja puikiai, kaip ir Norvegijos. Su norvegais turėjome net bendrą tyrimą. Norvegijoje lietuvaičiai buvo verčiami vogti iš parduotuvių. Kaip ir Jungtinėje Karalystėje. Tačiau su anglų teisėsauga bendradarbiavimas ne toks sklandus – viskas vyksta lėčiau, susikerta teisės aktai.
Pernai pradėtas tyrimas jau susijęs su Škotija. Taip pat viskas vyksta ne taip sklandžiai: informacija, kuri teikiama neišsami, apsikeičiama sunkiai, dokumentai keliauja per Jungtinės Karalystės sistemą“, – bendradarbiavimo skirtumus paaiškino pareigūnas.
Visi 2016 m. pradėti tyrimai jau yra pasiekę teismus.
