Vaikinas iš Nigerijos vis dar yra stipriai sukrėstas, todėl kalbėti prieš kamerą jis sutiko tik su sąlyga, kad nebus rodomas nei jo veidas, nei atskleista jo tapatybė.
Pasakodamas apie patirtą siaubą jis taip pat daro ilgas pauzes dėl neseniai jam darytos sudėtingos operacijos, po kurios jis vėl gali kalbėti, taip pat dėl to, kad per daug nesusigraudintų, prisimindamas penktadienio naktį, kuri vos jam netapo paskutine.
Išlindo iš požeminės perėjos
Penktadienio vakarą studentas iš Nigerijos kartu su jį lankiusiu draugu paryčiais pasistatė automobilį Nemuno gatvėje esančioje aikštelėje. Tuomet patraukė link požeminės perėjos Vilniaus gatvėje, kuri yra visai šalia „Basement“ naktinio klubo.
Pasak vaikinų, jie nė neketino ten eiti, o norėjo atsidurti kitoje Vilniaus gatvės pusėje, už požeminės perėjos. Kaip tik tada iš jos išlindo agresyviai nusiteikusi kompanija, tarp kurių buvo du vaikinai ir viena mergina, kurie ėmė žeminti studentą iš Nigerijos, o galiausiai jį ir užpuolė.
„Užstoję kelią, jie neleido pereiti per požeminę perėją ir mus puolė, bet tada išgirdau, kaip mergina sakė vienam iš užpuolikų, kad čia yra kamera, todėl, manau, kad jie žinojo, ką ketina padaryti. Tada vienas iš užpuolikų pradėjo prašyti žiebtuvėlio prisidegti cigaretę. Pirma puoli mane, o vėliau prašai žiebtuvėlio, nors aš net nerūkau?“ – apie savo blogą nuojautą pasakojo nukentėjęs Nigerijos pilietis.
Nujausdamas kažką negero vaikinas nusprendė keliauti namo ir ėjo link savo automobilio, kurį pastatė stovėjimo aikštelėje Nemuno gatvėje, šalia prekybos centro „Iki“. Nors buvo jau ankstus rytas, užpuolikai neketino pasukti savais keliais ir savo aukas palikti ramybėje. „Jie nusekė mums iš paskos, o mes bandėme jų atsikratyti, kaip tik tada vienas iš jų mane ir padūrė“, – pasakojo jis.
Šoko būsenos ligoninės ieškojo patys
Kad aikštelėje į kaklą jam ne sudavė kumščiu, o šaltakraujiškai įdūrė peiliu, vaikinas iš Nigerijos suprato tik tada, kai jo draugas pradėjo šaukti apie kraują. Tada draugai bandė sulaikyti bent vieną iš užpuolikų, bet jų pastangos buvo bergždžios.
„Padurtas aš buvau bejėgis, todėl tik stengėmės jo nepaleisti, bet aš buvau per silpnas, o mano draugas vienas to padaryti nesugebėjo, – pasako jis. – Aplinkiniai žmonės tiesiog žiūrėjo ir negalėjo nieko padaryti.“
Lietuvoje jį lankęs draugas tuo metu taip pat buvo šoko būsenos ir nesiorientavo aplinkoje, kad galėtų iškviesti greitąją. Pasak nukentėjusio vaikino, Nemuno gatvės aikštelėje į jo draugo pagalbos šauksmą niekas nesiryžo atsiliepti, nors aplink juos ir vaikščiojo kauniečiai.
Padurtas aš buvau bejėgis, todėl tik stengėmės jo nepaleisti, bet aš buvau per silpnas, o mano draugas vienas to padaryti nesugebėjo, – pasako jis. – Aplinkiniai žmonės tiesiog žiūrėjo ir negalėjo nieko padaryti.
Todėl jo draugas automobilio GPS sistemoje surado pirmos pasitaikiusios ligoninės adresą, pasodino padurtą draugą ant priekinės sėdynės ir išvažiavo ieškoti gydymo įstaigos. „Tačiau vis pravažiuodavom reikiamą posūkį, kelis kartus teko apsisukti, tikrai buvo pasiklydę“, – prisiminė vaikinas.
Kai jau buvo pradedantys prarasti viltį surasti vietą, kurioje suteiktų reikiamą pagalbą padurtam vaikinui, važiuodami Savanorių prospektu jie pamatė aikštelėje stovintį policijos automobilį. Pasirodo, jie atsidūrė tiesiai priešais Kauno miesto patrulių rinktinės pastatą.
„Parodžiau draugui sustoti čia ir kreiptis pagalbos į pareigūnus, – pasakojo vaikinas. – Pamatę mane jie iškart sėdo automobilį ir palydėjo mus iki pat ligoninės. Aš gyvas jų dėka.“
Nesupranta neapykantos priežasčių
Vaikinas tvirtina, kad jeigu būtų žinojęs, kaip agresyviai jo atžvilgiu bus nusiteikę lietuviai, tikrai nebūtų atvykęs studijuoti į Kauną. „Prieš tai aš gyvenau užsienyje ir man pasiūlė studijuoti Lietuvoje. Pats pirmas dalykas, kurio paklausiau buvo – koks rasizmo lygis Lietuvoje, – prisiminė studentas iš Nigerijos. – Man sakė, kad viskas bus gerai.“
Mes neatimame darbo vietų iš kauniečių, mes čia tik norime studijuoti už pinigus, kuriuos mums iš namų siunčia tėvai.
Vertinti Lietuvos tolerancijos lygio jis nesiryžo, bet tvirtino, kad Kaunas šiuo atžvilgiu akivaizdžiai skiriasi nuo Vilniaus: studentas iš Nigerijos turi draugų, kurie gyvena Vilniuje, todėl savaitgaliais važiuoja jų aplankyti ir pastebėjo, kad Vilnius yra daug labiau atviras užsieniečiams. Jis pasakojo, kad Vilniuje nuolatos sutinka žmonių, su kuriais gali nevaržomas bendrauti, o Kaune žmonės su juo bendrauti visiškai nenori bendrauti ar tuo labiau užmegzti draugiškus santykius.
Kad žmonės nenori jo matyti Kaune, jam būtent ir yra skaudžiausia: išpuolis, dėl kurio jis atsidūrė ligoninėje, jam tai tik patvirtino. „Mes neatimame darbo vietų iš kauniečių, mes čia tik norime studijuoti už pinigus, kuriuos mums iš namų siunčia tėvai. Todėl negaliu suprasti, kodėl žmonės mums jaučia tiek neapykantos Kaune.“
Nori teisingumo
Į Vilnių persikelti studentas iš Nigerijos kol kas negalvoja, nes kitą savaitę jo laukia egzaminai. Kaune jį laiko studijos, tačiau vaikinas prisipažįsta, kad yra sutrikęs ir, jei galėtų, apskritai išvažiuotų iš Lietuvos, bet kol kas jis pasiryžęs pasiekti, kad jį sužaloję užpuolikai sulauktų atsakomybės už savo veiksmus.
„Aš tik noriu, kad policija surastų užpuolikus, nes esu tikras, kad ten yra kamerų, todėl jie juos pamatys. Jei suras bent vieną – suras ir kitus. Kaunas nėra toks didelis“, – vylėsi nukentėjęs vaikinas iš Nigerijos.
