2018 metų gruodžio 7-ąją moteris į Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą atnešė pareiškimą, kuriame nurodyta, kad gruodžio 3-ąją sutuoktinis prieš ją smurtavo ir grasino susidoroti.
Sulaikymas – neteisėtas
Vos gavę pareiškimą, pareigūnai veikė nedelsiant – pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl 2 nusikaltimų, sulaikė įtariamąjį ir pristatė jį į areštinę.
Tyrėja nusprendė, kad vyrą būtina sulaikyti, nes jis gali trukdyti procesui, paveikti nukentėjusiąją ir daryti naujus nusikaltimus.
Vėliau, jau teisme gilinantis į šių įvykių aplinkybes, niekas negalėjo paaiškinti, kas lėmė tokį tyrėjos įsitikinimą.
Vyras sulaikymo metu buvo blaivus ir nerodė agresijos. Po neva padarytų jo nusikaltimų buvo praėjusios jau 4 dienos, sutuoktiniai visą tą laiką gyveno kartu, moteris vaikščiojo į darbą ir niekam nesiskundė.
„Ikiteisminio tyrimo medžiaga patvirtina, kad priimant nutarimą dėl Jono G. sulaikymo, išskyrus pareiškimą, nebuvo jokių objektyvių duomenų, smurto žymių, kurie rodytų, kad jos atžvilgiu buvo padaryta nurodyta nusikalstama veika.
Priimant nutarimą Joną G. paleisti, tyrėja nurodė, jog taikyti kardomąją priemonę – suėmimą – nėra pagrindo ir sąlygų, padarytas nesunkus nusikaltimas, negauta duomenų, kad įtariamasis slapstysis, nors ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra jokių įrodymų, jog tokie duomenys buvo ieškoti, kas reiškia, jog tiek sulaikant, tiek paleidžiant Joną G. tos pačios aplinkybės dviejų parų bėgyje buvo vertinamos skirtingai“, – nurodoma Kauno apygardos teismo nuosprendyje.
Pareigūnai nieko nedarė
Be to, pareigūnai net nebandė dirbti savo darbo. Naktį areštinėje praleidęs vyras buvo apklaustas gruodžio 8-osios vidurdienį.
Nuo tos akimirkos jokie procesiniai tyrimo veiksmai atlikti nebuvo, tačiau vyras vis tiek už grotų laikytas daugiau nei parą.
„Iš įvykio vietos apžiūros protokolo akivaizdu, kad jokių daiktų (peilio, kuriuo, anot nukentėjusiosios, jai buvo grasinta) ir nebuvo ieškota, virtuvės siena, į kurią buvo įremtas peilis, nefiksuota.
Nors ikiteisminio tyrimo pareigūnai sulaikyti Joną G. patys atvyko į šeimos namus, žinodami pareiškime nurodytas aplinkybes, tai yra, jog fizinis smurtas ir grasinimas nužudyti vyko jų namuose, pareigūnai neapklausė kitoje to paties namo dalyje gyvenančių kaimynų, kas reiškia, jog nebuvo atliekami jokie veiksmai, siekiant surinkti bent kokius duomenis, kurie patvirtintų pareiškime nurodytas aplinkybes“, – rašoma Kauno apygardos teismo nuosprendyje.
Iš areštinės paleistam vyrui skirta kita kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir draudimas grįžti į savo namus.
Vyrui be jokių daiktų ir vaistų teko 2 mėnesiams persikraustyti į sesers butą kitame mieste. Jis aiškino, kad dėl to patyrė didžiulių nepatogumų, vien važinėdamas pas medikus ir advokatą jis sukorė beveik 1400 km.
2019 m. vasarį prokuroras priėmė sprendimą tyrimą nutraukti, nes jokie nusikaltimai padaryti tiesiog nebuvo.
Paaiškėjo, kad vyro ir žmonos santykiai tuo metu buvo pašliję, jie ruošėsi skirtis ir nepasidalijo turtu. Dėl tokios situacijos, teismo vertinimu, vien žmonos pareiškimą gavę pareigūnai neturėjo pradėti ikiteisminio tyrimo.
„Šios aplinkybės reiškia, kad tokiu atveju ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo pareigą labai įdėmiai vertinti pareiškime nurodytas aplinkybes, kadangi tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis neteisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją“, – pažymėjo teismas.
Pažeisti tiek įstatymai, tiek Konstitucija
Teisėjai nustatė, kad atliekant šį tyrimą tiek policijos pareigūnai, tiek ir jį kontroliavę prokurorai elgėsi neteisėtai, nepagrįstai, nekvalifikuotai taikė įstatymus ir pažeidė ne tik juos, bet ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes bei žmogaus teises.
„Ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai ir tyrimą kontroliavęs bei aukštesnysis prokurorai pažeidė bendrą pareigą elgtis atsakingai, stropiai, operatyviai ir rūpestingai, kas reiškia, padarė klaidų, turėjusių esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese.
Tokie suvaržymai ieškovui sukėlė ne tik nepatogumų, bet ir emocinių išgyvenimų, netikrumo dėl baudžiamojo proceso prieš jį baigties būseną, neteisingumo jausmą, ilgalaikę psichologinę įtampą, pažeminimą aplinkinių akivaizdoje, kas vertintina kaip ieškovo patirta neturtinė žala, taip pat ir jo nurodyta turtinė žala“, – nusprendė teismas.
Prokurorams kliuvo ne veltui – vyras ne kartą jiems teikė skundus dėl perteklinių pareigūnų veiksmų, tačiau prokuratūroje skundai buvo atmesti, esą įtariamasis skundžiasi nepagrįstai, o policija viską daro gerai.
Jau po įtarimų panaikinimo vyras kreipėsi į teismą prašydamas 2 tūkst. eurų kompensacijos, tačiau tokios sumos negavo.
Už patirtus išgyvenimus teismas jam skyrė 1 tūkst. eurų kompensaciją, taip pat įpareigojo valstybę sumokėti jam daugiau nei 600 eurų bylinėjimosi išlaidoms padengti.
Pareigūnai piktnaudžiauja laikinu sulaikymu
Teisininkai atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje pareigūnai dažnai piktnaudžiauja laikino sulaikymo galimybėmis.
Įstatyme įtvirtinta, kad maksimalus sulaikymo be teismo sankcijos terminas – 48 valandos.
„Sulaikyti ir laikyti žmogų nelaisvėje galima tiek, kiek to reikalauja konkretus jo sulaikymo tikslas. Pavyzdžiui, tik tiek, kiek reikia nustatyti jo asmenybę ar kiek reikia atlikti būtinus tyrimo veiksmus arba, pavyzdžiui, jį apklausti ar atlikti neatidėliotiną kratą, ar tik tiek, kiek reikia šį žmogų nuvežti pas teisėją, kad šis išspręstų jo laisvės atėmimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimą.
Daugeliu atvejų tam nereikia nė dienos ir prieš tai buvęs sulaikytasis turėtų „miegoti savo lovoje“. 48 valandos nėra „bet kokiu atveju taikytinas“ praktinis terminas. Tai Konstitucijoje ir įstatyme nurodytas maksimalus terminas, kurį išimtiniais atvejais žmogus gali būti laikomas nelaisvas be teismo leidimo“, – anksčiau komentare 15min yra dėstęs advokatas Remigijus Merkevičius.
Teisininkas atkreipė dėmesį, kad 2019 m. laikinai sulaikyti buvo 14 168 asmenys, tačiau po 2 parų į teismą dėl suėmimo tolesnio atvesdinti tik 2687 žmonės.
„Iš statistikos matyti, kad laikini sulaikymai yra akivaizdžiai perteklinė priemonė“, – komentavo jis.
R.Merkevičiaus vertinimu, laikinas sulaikymas Lietuvoje yra reglamentuotas per skurdžiai ir per abstrakčiai, paliekama per didelė laisvė pareigūnams elgtis pagal jų nuožiūrą.
