Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2017 metų kovą, Aplinkos ministerijos ir jos pavaldžių institucijų specialistams gavus informacijos, kad bendrovė „Kauno vandenys“ galimai dalį neišvalytų nuotekų išleidžia į Nemuną.
Vykdant ikiteisminio tyrimo veiksmus, bendrovės „Kauno vandenys“ teritorijoje buvo rastas techninėje dokumentacijoje nepažymėtas slaptas nuotekų išleistuvas, kuriuo dalis neišvalytų nuotekų žemiau mėginių ėmimo vietos buvo išleidžiamos į jau išvalytas nuotekas ir patekdavo tiesiai į Nemuną.
Kaltintojų duomenimis, taip nuotekos buvo leidžiamos nuo 2013 iki 2017 metų. Aplinkos apsaugos departamentas (AAD) šioje byloje yra pateikęs daugiau nei 4,6 mln. eurų civilinį ieškinį – paskaičiuota, kad būtent tokia žala gamtai galėjo būti padaryta.
Kaltinimai pareikšti dviem „Kauno vandenų“ darbuotojams, kurių vienas slapto vamzdžio atradimo metu jau net nedirbo įmonėje – buvo išėjęs į pensiją. Byla teismą pasiekė prieš dvejus metus.
Buvęs „Kauno vandenų“ nuotekų valyklos viršininkas P.Maruniakas ir jo pavaldinys vyr. technologas B.Strumskis, kaltinami aplinkosaugos priežiūros taisyklių pažeidimais, kai padaryta didelė žala gamtai. Už tai gresia bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki šešerių metų.
Vasario 21 dieną jie davė parodymus Kauno apylinkės teisme – paaiškino, kada ir kodėl avarinis išleistuvas buvo įrengtas, pateikė spėjimus, kas galėjo atsukti sklendes savo laikiną paskirtį, pasak jų, atlikusioje linijoje.
Susiklostė avarinė situacija
Pirmas teisme liudijo P.Maruniakas, kuris savo kaltės nepripažįsta.
Jis paaiškino, kad kai projektavo nuotekų valyklą, skaičiuota, jog bus išvaloma 280 tūkst. kub. m nuotekų, tačiau pabaigus statybą paaiškėjo, kad dėl pasikeitusios ekonominės situacijos jų išvaloma 4,5 karto mažiau.
Todėl dėl faktinės ir projektinės apkrovos neatitikimo 2013 metais neva susidariusi avarinė situacija – sumažėjus vandens greičiui, ne visas smėlis, atitekantis su nuotekomis, buvo išnešamas tolimesniam valymui. Dalis smėlio nuolat nuguldavo rezervuare, taip užsikimšo vietinės siurblinės slėgiminis vamzdis, kuris buvo pajungtas į priėmimo rezervuaro dugną.
„Projektuojant nuotekų valyklą, toks atvejis nebuvo įvertintas. Nebuvo numatytas joks avarinis išleistuvas, kuris avarijos atveju galėjo apsaugoti nuo apsėmimo. Įprastai nuotekų siurblinėse tokie išleistuvai yra daromi.
2011-2012 metais dėl susikaupusio smėlio pradėjo strigti vietinės nuotekų siurblinės darbas. Susidarė 4 metrų smėlio kupeta. Buvo nutarta ruošti projektą naujos spaudiminės linijos statybai, nes pašalinti smėlį, nesustabdžius nuotekų valyklos, – neįmanoma, o aš įsipareigojau užtikrinti nuotekų valyklos įrenginių nepertraukiamą darbą.
2013 metais kovo 31 dieną paruošiau defektinį aktą. Komisija nustatė, kad esama spaudiminė linija yra dalinai užnešta smėliu ir neužtikrina reikiamo pralaidumo. Be to, siurbliai buvo atidirbę savo numatytą tarnavimo laiką, jų parametrai buvo nepakankami, kad patenkintų padidėjusį nuotekų kiekį, pastačius dumblo apdorojimo įrenginius. Komisija pasiūlė atlikti siurblinės linijos rekonstrukcijos darbus. Numatyta įrengti 70 metrų ilgio 250 milimetrų skersmens nerūdijančio plieno spaudiminę liniją“, – papasakojo P.Maruniakas.
Teisėjui pasiteiravus, ar buvo kreiptasi dėl to į įmonės vadovybę, informuota ji apie defektinį aktą, kaltinamasis įvardijo tuometinį savo viršininką – technikos direktorių Valį Venslovą. Iniciatyva įrengti išleistuvą kilo iš pačių darbuotojų, nes, pasak P.Maruniako, tik jie „žino, ką daryti“.
Komisijai pasirašius defektinį aktą, surastas darbus vykdysiantis rangovas. Prasidėjo statyba. Tuo metu nuotekos valyklos kanalizacijos tinkluose, anot P.Maruniako, pradėjo kilti nuotekų lygis. Jei būtų buvusi apsemta įranga, nuotekų valyklos darbui būtų iškilusi reali grėsmė – nevalytos nuotekos, 25 tonos jų per dieną, būtų ištekėjusios į Nemuną be valymo.
„Reikėjo kažkur išleisti susikaupusias nuotekas. Buvome pasimetę, su tokia situacija neteko susidurti, jokių instrukcijų tokiam atvejui nebuvo. Reglamentas numatė, kad negalima nuotekų paskleisti žemės paviršiuje ir į požemį. Šalia buvo lietaus kanalizacija – buvo galima į ją pajungti, bet būtų blogesnis variantas. Tuomet Bronius Strumskis pasiūlė išleisti susikaupusias nuotekas į valytų nuotekų išleidimo kanalą. Tuo žadėta pasinaudoti trumpą laiką – maždaug savaitę. Ateityje tas pajungimas privalėjo būti panaikintas. Tuomet, kai pradės funkcionuoti nauja linija“, – aiškino P.Maruniakas, patikinęs, kad tuo metu tai buvo geriausias pasiūlymas, norint išvengti apsėmimo.
Jei būtų buvusi apsemta įranga, nuotekų valyklos darbui būtų iškilusi reali grėsmė.
Avarinį išleistuvą, anot kaltinamojo, darbuotojai įrengė patys – vietinėmis pajėgomis, viešieji pirkimai tam nebuvo vykdomi.
Išleistuvo niekas nedemontavo
Kadangi Nemunas – itin didelis vandens telkinys, nuotekų valyklos nuotekos, pasak P.Maruniako, negalėjo daryti jokio reikšmingo poveikio.
„Pats Nemunas kasdien perneša 176 tonas teršalų. Ūkiškai paaiškinus susidariusią situaciją: arbatinis šaukštelis siurblinės nuotekų – 200 litrų statinėje Nemuno vandens“, – patikino P.Maruniakas.
2013 metų rugsėjį buvo baigtos naujosios linijos statybos. Vietinės siurblinės nuotekos pradėjo tekėti ja. Senoji linija su laikinu avariniu išleistuvu, anot kaltinamojo, buvo uždaryta sklende, mąstant, kad vėliau ją reikės demontuoti.
Tik vėliau, iš „Kauno vandenų“ komisijos išvados, pateiktos 2017 metų gegužę, P.Maruniakas sužinojęs, kodėl senoji linija nebuvo demontuota – išmontavimas neva yra brangus, linija palikta avariniam atvejui.
„Nuo 2013 metų rugsėjo, kada buvo užbaigtos naujos linijos statybos, iki mano išėjimo į pensiją po 10 mėnesių, vietinės siurblinės nuotekos tekėjo nauja linija. Mano manymu, sklendė galėjo būti atsukta 2016 metų spalį, kai nuotekų siurblinėje buvo vykdomi siurblių keitimo darbai. Vykdant juos visos sklendės buvo užsuktos. Baigus darbus, visiems darbininkams buvo pasakyta atsukti visas sklendes, esančias vietinėje nuotekų siurblinėje. Sklendžių kontrolė išimtinai priklauso tik vyriausiam technologui, o jis, matyt, nepatikrino. Jis to netvirtina, bet kito paaiškinimo nerandu.
Mano nuomone, čia žioplumas ir tiek. Be vyr. technologo žinios niekas negali sukinėti jokių sklendžių. Aš pats nė karto nedaviau nurodymo leisti nuotekas per avarinį išleistuvą. Kas vyko siurblinėje per tuos trejus metus, kai aš jau nedirbau, galiu spręsti tik iš duomenų ikiteisminiame tyrime. Nuo 2013 metų rugsėjo iki 2016 metų spalio pabaigos nuotekų siurblinėje nebuvo vykdomi jokie darbai, tad sklendės, tikėtina, nebuvo sukinėjamos“, – patikino P.Maruniakas.
Kaltinamasis: „Sukinėjau sklendes nedirbdamas?“
Kaltinamasis tikino, kad jį ypatingai liūdina kaltinimų, kurie jį pasiekė kaip perkūnas iš giedro dangaus, būnant pensijoje, nepagrįstumas. Jis net nesupranta, kuo yra kaltinamas.
„Tarytum esu kaltinamas, kad neteisėtai įrengiau išleistuvą. Tačiau visa kalba sukasi apie didžiulį gamtos teršimą, kad sistemingai savo veiksmais turėjau teršti gamtą. Taigi tą dariau nedirbdamas, sėdėdamas namuose. Nežinau, kaip galėjau tą žalą daryt. Nuotoliniu būdu darinėjau sklendes. Juk nuotekų siurblinės viršininku dirbau tik iki 2014 metų liepos, o kaltinamas tuo, ką neva dariau nuo 2013 iki 2017 metų. Kaip galėjau būti už tai atsakingas, kai net nedirbau?“, – sarkastiškai stebėjosi kaltinamasis, patikinęs, kad nuotekų išvalymo rodikliai jo darbo metu visuomet buvo geri.
Pasak jo, tyrimo metu nenustatyta, koks buvo nusikaltimo motyvas, kokiu tikslu ir kada buvo panaudotas avarinis išleistuvas, kaltinimai formuojami tik remiantis prielaidomis – pagal dulkių ir voratinklių kiekį virš sklendės.
„Visa byla sudaryta iš kažkieno sumanytų fantazijų. O juk mes su bendradarbiais per itin trumpą laiką – 3 mėnesius, likvidavome rimtą avarinę situaciją, kuri galėjo sutrikdyti nuotekų valyklos darbą. Tai būtų palikę Kauną kuriam laikui be nuotekų valymo. Taip pat pavyko ištaisyti nuotekų valyklos projekte padarytas inžinerinių sprendimų klaidas, kad tokios avarijos ateityje nepasikartotų“, – savo parodymus teisme užbaigė kaltinamasis.
Paklaustas teisėjo, ar buvo bandoma įteisinti avarinį išleistuvą, kaltinamasis pasakė, kad ne – juk jis turėjo tarnauti tik kurį laiką, po 3 mėnesių tapo „tuščia vieta“.
Jokio projekto, norint įrengti šį išleistuvą, paruošta nebuvo. P.Maruniakas vėliau pasiūlęs jį panaikinti, bet kodėl tai nebuvo padaryta, neaišku, gal dėl lėšų trūkumo ir dėmesį prikausčiusių didelių statybos darbų įmonėje.
„Tikinama, kad išleistuvu buvo naudojamasi 1389 dienas. Absurdas. Žmonės nedirbo? Juk profilaktiką turėjo daryti. Nežinau. Kiek žinau iš Broniaus Strumskio parodymų, naudojamas jis buvo savaitę ar 3 dienas“, – patikino P.Maruniakas.
Projektas nebuvo reikalingas
Teisme liudijęs antrasis kaltinamasis B.Strumskis taip pat savo kaltės nepripažįsta. Jis patikino, kad prieš pasiūlymą įrengti laikiną nuotekų išleistuvą, buvo kitas pasiūlymas – „papildomas pasijungimas“: kurį laiką buvo naudojama dar kita linija.
„Tačiau pradėjo putoti, putos telkėsi centrifugų salėje, trukdė dirbti žmonėms, buvo nesaugu. Tuomet ir atsirado mintis įrengti avarinį išleistuvą. Jam projektas nebuvo reikalingas. Tai buvo paprastas remontas. Reikėjo tik darbų aprašo, kurį buvau padaręs“, – patikino B.Strumskis.
Teisėjo paklaustas, kas buvo supažindintas su šiuo darbų aprašu ir ar „Kauno vandenų“ vadovybė buvo informuota apie išleistuvą, kaltinamasis tiksliai atsakyti negalėjo: „Ne, aš nežinau. Aš iniciatyvos nerodžiau pranešti. Nebent mano viršininkas ką informavo. Tiesiog atliekamas darbas“.
Pasak kaltinamojo, nelabai kas ir žinojo apie tą įrengtą laikiną išleistuvą, tiesa, kai kurie darbuotojai, apklausti tyrime, teigė žinoję.
Jis patikino, išleistuvu pasinaudojęs tik 3 dienas 2013 metų birželio pabaigoje, tačiau tikslių datų nepasižymėjo, tad įvardyti negali. Po to sklendė buvo užsukta ir išleistuvas daugiau nenaudotas.
„Nežinau, kaip atsitiko. Toks faktas verčia susimąstyti, kad tie tikrintojai jau žinojo iš anksto mūsų schemą. Kažkas įskundė, specialiai gal tai darė“, – teisėjo paklaustas, kodėl tuomet 2017 metais buvo rasta atsukta sklendė, atsakė B.Strumskis, vyr. technologu „Kauno vandenyse“ dirbęs iki 2014 metų gruodžio, vėliau darbavęsis 0,6 etato su kitais reikalais – įmonėje vykdomomis statybomis.
Kaltinamasis pripažino, kad reikėjo paprasčiausiai įteisinti tą avarinį laikiną išleistuvą ir užblombuoti. Jis nežino, kodėl tai nebuvo padaryta – tiesiog užsimiršta.
Įmonę jis paliko 2018 metų spalį.
Aiškinosi voratinklio amžių
Byloje pareikštas 4 mln. 639 tūkst. siekiantis civilinis ieškinys. Civilinis atsakovas – „Kauno vandenys“. Būtent įmonei, kuriai nepareikšti kaltinimai, gali tekti atlyginti didžiulę gamtai padarytą žalą.
Prieš pradedant sakyti baigiamąsias kalbas, civilinio atsakovo atstovas panoro pateikti naujų rašytinių įrodymų bei prašymų.
Civilinio atsakovo atstovui kilo klausimų, kokiu būdu ir kokiais metodais buvo nustatytas voratinklio amžius, atskleidęs, kiek laiko sklendė nebuvo sukinėjama. Dėl to kreiptąsi į zoologijos sodo ekspertus, kurie patikino, kad nėra metodų, kuriais būtų galima nusakyti voratinklio amžių. Tad byloje pateikti duomenys, anot advokato, – iš piršto laužta „tiesa“.
„Kitas klausimas, ar nebuvo daromas poveikis, skaičiuojant žalos dydis. Tuometis aplinkos ministras Kęstutis Navickas daug kartų sau leido įvardyti ženkliai didesnius žalos dydžius. Viešoje erdvėje tiesioginis žalą skaičiavusių asmenų vadovas leido sau daug kartų formuoti poziciją tyrimo klausimais. Nepasibaigęs buvo tyrimas, o jis kalbėjo apie žalos dydį“, – tikino civilinio atsakovo advokatas.
Paprašė jis skirti ekspertizę, norint išsiaiškinti, kokio dydžio žala padaryta gyvajai gamtai, išleidžiant nevalytas ar dalinai valytas nuotekas į paviršinius vandenis.
„Turime dvi oponuojančias stovyklas. Aplinkosaugininkai pateikė duomenis ir paskaičiavo žalą – darė kategoriškas išvadas. Gynybos iniciatyva buvo pateikta aibė rašytinių įrodymų, asmenų, kurie gali būti įvardyti specialistais. Jų išvados kardinaliai kitokios – žala nebuvo padaryta. Išvardija priežastis, kodėl. Tad negalime užbaigti bylos nagrinėjimo, nes prieštaravimai šiuo klausimu nėra panaikinti. Teismas turi paskirti ekspertizę. Tiesa, nebėra įstaigų ir asmenų Lietuvoje, kurie galėtų pateikti išvadas, nes visi vienaip ar kitaip jau pasireiškė byloje. KTU hab. mokslų daktaras Viktoras Račys sutiko atlikti minėtą ekspertizę. Iki 4 mėnesių galėtų ji trukti“, – pasiūlė civilinio atsakovo atstovas.
Teismas tenkino prašymą prijungti prie bylos papildomus įrodymus. Byloje paskelbta pertrauka, skirta kitiems proceso dalyviams susipažinti su pateiktais dokumentais.
