„Neturime informacijos apie nuteistuosius, kurie gali mėginti pabėgti arba priešintis“, – per instruktažą sako vidaus tarnybos majoras, vadovaujantis Viešojo saugumo tarnybos (VST) konvojaus kuopai.
Priešais jį sėdi dvylika augalotų pareigūnų, kurie po keliolikos minučių turės pradėti sudėtingą kalinių pervežimo operaciją.
Tai – nuolatinis procesas. Kiekvieną dieną šimtai Lietuvos kalinių yra pervežami iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą. Vieni skundžiasi būtomis ir nebūtomis ligomis, kurias galima išgydyti tik kituose kalėjimuose, kiti – privalo stoti prieš teismus kituose miestuose.
Tą rytą klausėmės instruktažo su pareigūnais, kurie yra vieni labiausiai patyrusių. Kai kurie kalinių pervežimo operacijas vykdo jau dešimtmečius, todėl šiai komandai teko sudėtingiausias maršrutas – 14 valandų kelionė nuo Vilniaus iki Klaipėdos, per kurią mėlyni VST konvojaus automobiliai važiuoja į visas Kauno, Panevėžio, Radviliškio, Šiaulių įkalinimo įstaigas.
Prieš tarnybą pareigūnai turi pasitikrinti sveikatą, išklausyti informaciją apie konkretų maršrutą, susipažinti su teisės aktų pasikeitimais, paruošti ginklus ir specialiąsias priemones, kurių gali prireikti tramdant kalinius.
Šios procedūros trunka apie pusvalandį, o tada specialiosios paskirties automobilių kolonos kerta VST Vilniaus dalinio kiemo vartus ir pasklinda po visą Lietuvą.
Kalinių ginčai – kasdienybė
Ryte prasibrauti siauruoju Lukiškių skersgatviu sudėtinga, kaip ir iškišti galvą pro grotuotą langą, kad įkvėptum ryto vėsos. Prie kalėjimo vartų riaumoja VST specialiosios paskirties automobiliai, todėl eismas ankštąja gatvele trumpam surakintas.
Šalia Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo gyvenantys vilniečiai yra pripratę prie tokių nepatogumų, nes taip nutinka beveik kiekvieną rytą. Brėkštant prie kalėjimo vartų urzgia dešimtys teisėsaugos pareigūnų automobilių, kurie laukia, kol bus susodinti kaliniai.
Senas elektroninis laikrodis prie įėjimo į Lukiškes rodo 8 valandą ryto, kai į vidinį kiemą pabyra slegianti kasdienybė.
Senas elektroninis laikrodis prie įėjimo į Lukiškes rodo 8 valandą ryto, kai į vidinį kiemą pabyra slegianti kasdienybė.
Susikaupę prokurorai varsto administracinių pastatų duris, niauriuose kamerų languose vis šmėkšteli nubudusios šmėklos, už tvorų slampinėja koviniai šunys, prižiūrėtojai skuba į rytinę pamainą, o neuniformuoti kriminalistai į juodą mikroautobusą įgrūda kažkokį nuteistąjį.
VST pareigūnai yra svarbi šitos rytinės rutinos dalis. Lukiškių vidiniame kieme sustoja penki konvojaus automobiliai: trys „Volkswagen“ ir du „Mercedes-Benz“.
Mikroautobusai sustoja prie pat administracinių pastatų, kuriuose jau laukia pervežimui pasiruošę kaliniai. Pareigūnai apsupa teritoriją ir išsidėsto taip, kad galėtų stebėti duris, praėjimo takus, automobilius ir žingsniuojančius kalinius.
Pervežami kaliniai pirmiausia kruopščiai patikrinami. Savo kelioninius ryšulius, kuriuose telpa visas gyvenimas, tempia į ankštą patalpą, kur stovi rentgeno aparatas. Krepšiuose pareigūnai ieško ginklų, narkotikų ir kitų draudžiamų dalykų. Jeigu kalinys sukelia įtarimų, tai dar kartą būna patikrinamas. Tačiau tą rytą šios procedūros neprireikė.
Nors nuo rentgeno aparato iki VST specialiosios paskirties automobilio yra tik keli žingsniai, tačiau kiekvieną kalinį lydi keli pareigūnai. Tokia tvarka.
Pastebiu, kad kai kurie kaliniai nešasi permatomą maišelį, kuriame yra du virti kiaušiniai, kelios riekės duonos, gabalėlis sviesto ir vandens buteliukas. Pareigūnai paaiškina: sausas davinys. Maisto gauna kaliniai, kurių kelionė trunka ilgiau nei 6 valandas.
„Tu man pasakyk, kodėl aš turiu sėsti, bl**”, – stovėdamas prie šarvuoto automobilio suriaumoja vienas nuteistasis, kurį atvedė iš kalėjimo ligoninės. Jo išdžiūvęs veidas atrodo lyg oda aptraukta metalinė konstrukcija.
Rūstus vyras nenori keliauti į Šiaulių tardymo izoliatorių, nes yra marijampolietis, ten gyvena artimieji, todėl siekia būti perkeltas į Marijampolės pataisos namus. Dar nėra gavęs atsakymo iš Kalėjimų departamento, todėl aiškina, kad negalima jo pervežti į Šiaulius.
Pareigūnai pasakojo, kad beveik kasdien pasitaiko kalinių, kurie atranda priežasčių ginčams. Jeigu įkalintasis pradeda elgtis labai agresyviai, kelia grėsmę pareigūnams arba aplinkiniams, tai prieš jį gali būti panaudotas elektrošokas. Šaunamieji ginklai kol kas nebuvo naudojami.
Traukinyje pasmaugė jauną kalinį
Sunkiausiai sutramdomi kaliniai yra nepilnamečiai. Jie žino savo teises, todėl bendrauja taip agresyviai, kad priartėja prie raudonos linijos, kurią peržengus nukrečia elektra.
Taip yra ne tik todėl, kad jaunuoliai turi daug energijos. Jauni nusikaltėliai siekia įtvirtinti savo autoritetą, kad būtų gerbiami patekę į vyrų kalėjimus, todėl yra žiaurūs ir nuožmūs. Tai parodo ir istorija, kuri nutiko prie dvidešimt metų.
Nuo 1992 iki 2005 metų kaliniai buvo konvojuojami traukiniais. VST pareigūnai turėjo du vagonus, kuriuose tilpdavo apie šimtas kalinių. Kiekvieną naktį šis traukinys dundėdavo per Lietuvą – nuo traukinių stoties iki įkalinimo įstaigos kaliniai būdavo pervežami policijos automobiliais su staugiančiomis sirenomis.
Toks konvojavimas buvo labai sudėtinga operacija, nes nuteistuosius į teisėsaugos automobilį reikdavo persodinti traukinių stotyse, viešose vietose, o tai smarkiai padidindavo riziką – dešimtys nuteistųjų būdavo vienas šalia kito atviroje vietovėje saugomi ginkluotos sargybos, o aplinkui būriuodavosi smalsuoliai.
Vieną naktį tokiame kalinių vagone nepilnamečiai smaginosi smaugdami vienas kitą šalikais – kai pradeda trūkti deguonies, žmogus trumpam apsvaigsta. Pasinaudojęs šiuo žaidimu vienas septyniolikmetis, kuris iš nepilnamečių kolonijos buvo vežamas į vyrų kalėjimą, pasmaugė savo pakeleivį. Taip padarė todėl, kad siekė užsitikrinti autoritetą tarp nusikaltėlių.
Pasinaudojęs šiuo žaidimu vienas septyniolikmetis, kuris iš nepilnamečių kolonijos buvo vežamas į vyrų kalėjimą, pasmaugė savo pakeleivį.
Dabar kaliniai yra gabenami šarvuotais mikroautobusais, kurie yra suprojektuoti pagal VST poreikius: tarp kalinių sėdėjimo vietų įrengtos pertvaros, grotų užraktai yra magnetiniai, todėl atidaryti gali tik pareigūnai, kalinių daiktai sukraunami į specialią bagažinę.
Kai tą rytą mūsų šarvuotas automobilis įrieda į Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų kiemą, kažkuris iš jaunųjų kalinių per langą paleidžią muilo gabalą.
Matyt, grotos trukdė nusitaikyti, todėl daiktas teškiasi į kalėjimo kiemo asfaltą ir nukrenta šalia dešimčių kitų muilo gabalų.
Bendrauja rašteliais maišeliuose
Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus–pataisos namų pastatas stūkso pramoniniame rajone, tačiau net tokioje niūrioje aplinkoje atrodo lyg vaiduoklių laivas. Prie grotuotų langų pririšti celofaniniai maišeliai šnara vėjyje kaip suplėšytos burės.
Į šituos maišelius nuteistieji deda raštelius, prikabina muilo gabalėlį, siūlą ir bando nuleisti žinutę apatiniuose aukštuose kalintiems draugams. Tai yra draudžiama, prižiūrėtojai stengiasi nutraukti tokius susirašinėjimus, todėl kalėjimo kieme mėtosi muilo gabalai, popieriai, o langų grotas apsiviję prakiurę maišeliai.
Jaunųjų piratų balsai veržiasi į vidinį kalėjimo kiemą per visus plytinio pastato plyšius, atrodo, kad statinys sprogs nuo paaugliškos energijos pliūpsnių. Nors čia kali tik 71 vaikinukas, tačiau rėkavimas, spygavimas, keiksmai ir prakeiksmai yra tokie skardūs, kad užgožia kalėjimo kieme bumbsinčią Donato Montvydo dainą „Norim dar“.
Teritorija nusėta šiukšlėmis, ant spygliuotų vėlų mėtosi skudurų likučiai, o ledinis vėjas iš kalinių pasivaikščiojimo kiemų atpučia čaižius keiksmus.
„Šiandien kažkokie ramūs, beveik nesimėto“, – sarkastiškai pasako kalėjimo prižiūrėtoja, kreipdamasi į VST pareigūnus. Šį rytą į šarvuotus automobilius parskrido tik vienas daiktas, o dažniausiai jaunieji kaliniai išpila tikrą muilo gabalų ir įžeidinėjimų krušą.
„Čia yra prižiūrėtojų, kurie po dvidešimt metų dirba. Juos reikėtų apdovanoti medaliais“, – sako darbuotoja, stebinti kaip du jauni nusikaltėliai lipa į šarvuotus automobilius. Jie bus pervežti į kitus miestus, nes turės stoti prieš teismą. Palyginti su Lukiškių veteranais, šitie spuoguoti paaugliai išties atrodo pasipūtę kaip piratų papūgos.
Tai mane vėl į šeštą sodinsit? Užp**ot, – suinkščia vienas nepilnametis. Jis buvo priverstas sėstis į tokią vietą automobilyje, kuri yra arčiausiai ginkluotų pareigūnų.
„Tai mane vėl į šeštą sodinsit? Užp**ot“, – suinkščia vienas nepilnametis. Jis buvo priverstas sėstis į tokią vietą automobilyje, kuri yra arčiausiai ginkluotų pareigūnų. Be to, sėdynė sumontuota taip, kad veidu būtų atsisukęs į kitus konvojuojamus kalinius.
Vaikis keikėsi ir spjaudėsi, nes sėdėjimas prieš kitų nuteistųjų akis kelia įtampą. Šitame šešėliniame pasaulyje provokacijos ir gebėjimas jas atlaikyti yra svarbi išlikimo sąlyga.
Pareigūnus bado skundais
Tokią įtampą nuolat jaučia ir VST konvojaus pareigūnai, kurie taip pat sėdi priešais kalinius. Per visą kelionę jie turi atidžiai stebėti ir nepasiduoti provokacijoms.
Kelionė iš Vilniaus į Klaipėdą trunka apie 14 valandų, o per ją pareigūnai neturi laiko ne tik pailsėti, bet ir papietauti. Kaskart sustojus kokioje nors įkalinimo įstaigoje tie patys pareigūnai prižiūri kalinių apsikeitimo procedūras, lydi nuteistuosius į kameras.
Įtampa ir kibirkštys šarvuoto automobilio salone yra įprastas dalykas, todėl pareigūnai įrengė vaizdo stebėjimo kameras. Visa kelionė yra filmuojama, o įrašas saugomas 30 dienų.
„Neseniai vienas nuteistasis parašė pareiškimą, kad mūsų pareigūnai jį sumušė. Ir iš tikrųjų veidas buvo mėlynas, su žaizdomis. Skunde jis nurodė, kad buvo sumuštas automobilyje. Peržiūrėjome vaizdo medžiagą ir pamatėme, kad nuteistasis melavo. Vėliau paaiškėjo, kad jis buvo sumuštas įkalinimo įstaigoje“, – pasakoja už konvojų organizavimą ir vykdymą atsakingas VST pareigūnas.
Tokie kalinių skundai yra svarbi pareigūnų darbo dalis. Pastaruosius penkerius metus kaliniai atidžiai studijuoja įstatymus, teisę ir teisės aktus, o tada skundžia pareigūnų darbą. Nors dauguma pareiškimų būna absurdiški ir nepagrįsti, tačiau teisėsaugos atstovai vis tiek yra priversti tikrinti.
Vienas įkalintas vyras yra parašęs apie šimtą skundų. Pareigūnai pasakojo, kad kalinys yra nuteistas iki gyvos galvos, todėl visą laiką skiria būtent šiam užsiėmimui.
Vienas įkalintas vyras yra parašęs apie šimtą skundų. Pareigūnai pasakojo, kad kalinys yra nuteistas iki gyvos galvos, todėl visą laiką skiria būtent šiam užsiėmimui. Per metus VST atsako į kelis tūkstančius kalinių skundų. Nė vienas jų nepasitvirtino.
„Kaip aš tau panešiu, ten mano visa aparatūra, taigi gausiu trūkį!“, – nepatenkintas išpyškina vienas kalinys, kai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato vidiniame kieme VST pareigūnas paragina nusinešti daiktus į areštinę. Įžūlus nuteistasis pareiškia, kad neš tik po vieną kuprinę, nes kitaip gali susižeisti.
Tai nervų karas: nusikaltėlis nori kuo ilgiau praleisti gryname ore ir vilkina daiktų persinešimą, o pareigūnas neverčia skubėti, bet nusikaltėliui diktuoti savo sąlygų neleidžia.
Svarbiausias sustojimas – Šiauliai
Vakare išvargęs konvojus pasiekia Šiaulius. Dėl savo geografinės padėties šis miestas yra labai svarbi stotelė. Visi 28 kaliniai, kurie vežami šarvuotais automobiliais, yra išlaipinami Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Į jų vietas susėda kiti nuteistieji, kurie turi būti nuvežti į uostamiestį.
Galima sakyti, kad sudėtingąjį maršrutą sudaro dvi atkarpos – nuo Vilniaus iki Šiaulių ir nuo Šiaulių iki Klaipėdos. Labai mažai kalinių yra vežami iš sostinės į Klaipėdą.
„Ką tu čia filmuoji, dundulai?“, – sušvokščia vienas kalinys, išgirdęs spragsintį kolegos fotoaparatą, tačiau pamatęs lydinčio pareigūno žvilgsnį, nusprendžia nebesivelti į diskusijas ir dingsta už raudonplyčių Šiaulių tardymo izoliatoriaus sienų.
Maždaug po trijų valandų šis vyras taps vienu iš 400 šito kalėjimo gyventojų.
Ką tu čia filmuoji, dundulai?, – sušvokščia vienas kalinys, išgirdęs spragsintį kolegos fotoaparatą.
Pirmiausia kaliniai yra nuvedami į administracines patalpas, kuriose kruopščiai patikrinami, skenuojami metalo detektoriumi, ieškoma draudžiamų daiktų ir medžiagų. Kalėjimo pareigūnai tikrina po vieną kalinį.
Tada kaliniai patenka į laikinąjį izoliatorių, kur bendrauja su psichologu. Reikia nustatyti, kokia yra kalinio psichologinė būsena. Statistika rodo, kad apie pusę kalėjimuose nusižudančių žmonių lemtingą sprendimą priima per kelias pirmąsias valandas.
VST pareigūnų akys buvo paraudusios nuo nuovargio kaip vakaro dangus virš Šiaulių, kai konvojus pajudėjo Klaipėdos link. Iki tarnybos pabaigos buvo likusios maždaug keturios valandos. Keturios valandos atidaus žiūrėjimo į žudikų, sukčių ir vagių akis. Iš Šiaulių į Klaipėdą nuvežę paskutinius kalinius, pareigūnai kitą dieną riedės tuo pačiu maršrutu atgal į Vilnių.