Šią situaciją paprašėme pakomentuoti Specialiosios priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Logistinio aprūpinimo komandos Specialiųjų priemonių aptarnavimo poskyrio vyriausiojo specialisto technologijos mokslų daktaro Vladimiro Suslavičiaus.
„Kai medinis namas dega atvira liepsna, jam užgesinti reikia labai daug vandens, nes tokiomis aplinkybėmis išsiskiria labai daug šilumos energijos, kad vyktų realus gesinimas, o ne jo imitavimas, vanduo turi būti tiekiamas atitinkamu intensyvumu.
Vandens tiekimo intensyvumas gali siekti 1-2 tūkst. litrų per minutę ir daugiau.
Atsižvelgiant į degančio pastato ypatybes ir degančių paviršių plotą, vandens tiekimo intensyvumas gali siekti 1-2 tūkst. litrų per minutę ir daugiau. Vidutinio tipo gaisrinės automobilinės cisternos, kurių priešgaisrinėse gelbėjimo tarnybose yra daugiausia, atsiveža 2-3 tūkst. litrų vandens. Vadinasi, pasiekus reikiamą vandens tiekimo intensyvumą, vienos cisternos vandens užtenka vos keletui minučių,“ – Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento pranešime cituojamas V.Suslavičius.
Pasak šio specialisto, užsienio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos, matydamos, jog atsivežto vandens gesinimui nepakaks, naudoja pasiteisinusią taktiką, kai vienos atvykusios gaisrinės pajėgos pradeda gesinimą, o kitos iš karto stengiasi užtikrinti nepertraukiamą vandens tiekimą iš įvairių šaltinių – atvirų vandens telkinių, ežerų ar upių, hidrantų, nutiesiant magistralinių gaisrinių žarnų linijas ar organizuojant reikalingo vandens kiekio pervežimą:
„Nutrūkus gesinimui dėl vandens trūkumo perniek nueina jau iki tol atliktas darbas, nes užgesintus paviršius vėl greitai pasiglemžia ugnis. Deja, pas mus tokie ugniagesių veiksmai, kai jie atvykę į gaisro vietą iš karto rūpinasi, kur yra vandens šaltinis, traktuojami kaip aplaidumas, kad atvažiavo be vandens.“
Gaisrinių cisternų, kurios galėtų vežti 7-10 tonų ar daugiau vandens, šalyje nėra daug. Be to, tokios automobilinės cisternos paprasčiausiai neįtelpa į daugelio dar sovietų laikais pastatytus ugniagesių komandų garažus.
Savivaldybių priešgaisrinių tarnybų ugniagesių komandos gesinti gaisrų dažniausiai važiuoja sovietiniais ZIL ar GAZ automobiliais, kurie veža tik 1,5-2,5 tonos vandens.
Savivaldybių priešgaisrinių tarnybų ugniagesių komandos gesinti gaisrų dažniausiai važiuoja sovietiniais ZIL ar GAZ.
„Beje, per 1 minutę gaisro plitimo frontas vidutiniškai gali pasislinkti 1 metrą, o vertikaliais paviršiais – dar greičiau. Tad po 20 minučių atvykus į už 30 kilometrų kilusį gaisrą, tikėtina, kad liepsnos jau bus apėmusios visą namą. Visada gaisrą yra daug lengviau užgesinti, kai jis dar yra pirminėje stadijoje ir nėra išplitęs. Tam šalyje yra priimti atitinkami reagavimo normatyvai, tačiau dėl įvairių priežasčių – pavėluoto pagalbos iškvietimo, užtrukusio pagalbos signalo perdavimo reaguojančioms pajėgoms, kliūčių keliuose, technikos gedimo ir žmogiškųjų veiksnių pasitaiko atvejų, kai ugniagesiai atvyksta jau į gana išplitusius gaisrus, kurių gesinimui gali prireikti ne vienos dešimties tonų vandens. Atvykus į tokį gaisrą pirmosioms pajėgoms jų standartiškai atsivežamų resursų gali neužtekti ne tik gesinimui, bet net ir gaisro plitimo stabdymui,“ – teigė V. Suslavičius.
Pasak jo, išplitusių gaisrų gesinimą lėtina ir tai, kad dažniausiai dėl neprieinamumo jie gesinami kompaktinėmis vandens čiurkšlėmis vietoj efektyvesnių išpurslintų.
„Gesinant kompaktinėmis čiurkšlėmis gana didelis vandens kiekis yra naudojamas neefektyviai ir paprasčiausiai išteka iš gaisravietės (ypač gesinant vertikalius paviršius), dar ir teršdamas aplinką, nes jame būna pilna degimo produktų. Siekiant efektyviai gesinti atvirus gaisrus, greitai malšinti atviras liepsnas ir sumažinti reikalingo vandens kiekį, pasaulyje plačiai naudojamos CAFS (Compressed Air Foam System) sistemos, kurios vandenį tiekia homogeninių putų pavidalu. Įvairiais duomenimis, šios sistemos gali net iki 3-5 kartų padidinti gesinimo efektyvumą palyginti su gesinimu vandeniu. Išeitų, kad kelios vidutinio tipo automobilinės cisternos, turinčios CAFS sistemas, galėtų net su atsivežamu vandens kiekiu susidoroti su pavieniu degančiu kaimiško tipo namu. Nors CAFS reikalauja pradinių investicijų, specifinių jo naudojimo žinių ir gebėjimų, tačiau atlikti skaičiavimai rodo, jog per ilgesnį eksploatavimo laikotarpį jos atsiperka ir yra ekonomiškai naudingos. Deja, kol kas nebuvo sudaryta sąlygų ne tik šias sistemas įdiegti, bet net ir visapusiškai išbandyti jų privalumų ir trūkumų,“ – sakė jis.
V. Suslavičius prisiminė vieną atvejį, kai degė du šalia sublokuoti sandėliukai: „Nors grindų plotas tebuvo apie 16 kvadratinių metrų, bet kol juos užgesino, ugniagesiai supylė net 10 tonų vandens.“
V. Suslavičius ne tik analizuoja gaisrų gesinimo subtilybes ir rūpinasi gaisrine technika, bet ir pats nuvažiuoja į didelius gaisrus. Buvo nuvykęs į Smiltynės gaisrą, kai degė kalnapušės, jo patarimai ir pagalba buvo reikalinga ir didesniuose durpynų gaisruose, o pernai spalio mėnesį jis padėjo gesinti ir Radviliškyje, UAB „Gairelita“, kilusį gaisrą.
Skubėti į pagalbą kaimynams, užsidegus jų namui, jam teko ir svečiuojantis kaime pas gimines. „Gesinti gaisro atvažiavo vienas savivaldybės priešgaisrinės tarnybos ugniagesys. Ką jis gali vienas padaryti? Tokiais atvejais pats imdavau gaisrinį švirkštą ir padėdavau gesinti. Gerai dar, jeigu jų sena technika veikia. Bet kartą buvo, kad sugedo mašinos siurblys, paskui nebeužsivedė pats automobilis, o atvažiavus kitiems ugniagesiams jis dar buvo užtvėręs kelią degančio namo link ir teko jį patraukti...“ – pasakojo jis.
Na, o pirmiausia su ugniagesio darbu jam teko susipažinti tarnaujant karinių oro pajėgų žvalgybiniame dalinyje: „Buvau inžinerinės technikos būrio vadas. Tokia prievolė teko baigus aukštąjį mokslą su privalomu kariniu parengimu. Mes turėjome ir gaisrinės technikos, tad ne kartą teko vykti talkinti gesinti gaisrų.“
