Remiantis bylos medžiaga, T.Vaicenavičius kaltinamas tuo, kad 2016 metų Kūčių vakarą, apie vidurnaktį, prie daugiabučio gyvenamojo namo P.Lukšio gatvėje Kaune, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdamas bendrininkų grupėje su 1996 m. gimusiu Audriumi Subačiumi, dviejų nepilnamečių akivaizdoje užsipuolė 1990 m. gimusį Žilviną V.
Išvakarėse Žilvino V. nuomojamame bute vyko išgertuvės, kuriose dalyvavo ir A.Subačius. Pastarojo įsiūtį sukėlė dingęs mobilusis telefonas. A.Subačius vagyste apkaltino Žilviną V. ir už tai surengė protu sunkiai suvokiamą egzekuciją. Į pagalbą „pamokant vagį“ jis pasikvietė metais jaunesnį T.Vaicenavičių.
Pirmasis auką puolė A.Subačius. Vadovaujantis bylos medžiaga, jis tyčia sudavė nukentėjusiajam ne mažiau kaip aštuonis smūgius rankomis į veidą, galvą, petį, nugarą ir ne mažiau kaip vieną smūgį koja į dešinę šlaunį. Smūgiais auką ėmė talžyti ir T.Vaicenavičius, sudavęs nukentėjusiajam ne mažiau kaip tris smūgius rankomis į pilvą ir krūtinę ir ne mažiau kaip tris smūgius kojomis į kairįjį šoną.
Kartu suėmę rankomis nukentėjusįjį už žastų, jie atvedė jį prie negyvenamojo pastato, kur A.Subačius sudavė Žilvinui V. ne mažiau kaip šešis smūgius medine lenta į galvą, šonus, kojas. Atkartoti smūgių puolė ir T.Vaicenavičius. Kaltinamasis šioje byloje sudavė aukai ne mažiau kaip keturis smūgius medine lenta į galvą, kojas.
Sumuštą nukentėjusįjį vėliau jie atvedė prie pėsčiųjų tilto, vedė toliau dviračių taku, pakeliui, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytose vietose, bendrai su A.Subačiumi T.Vaicenavičius sudavė nukentėjusiajam daugybinius smūgius kumščiais į galvą, pilvą ir krūtinę. Taip pat, oro temperatūrai esant ne aukštesnei kaip +3 laipsniai, privertė nukentėjusįjį nusiauti batus ir nusivilkti megztinį. Pusplikį nuvedė jį į mišką, kur pargriovę ant žemės, sudavė nukentėjusiajam daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas.
Bylos duomenimis, A.Subačius ne mažiau kaip tris kartus kojomis užšoko nukentėjusiajam ant galvos.
Bylos duomenimis, A.Subačius ne mažiau kaip tris kartus kojomis užšoko nukentėjusiajam ant galvos, ne mažiau kaip tris kartus ant pėdų ir ne mažiau kaip vieną kartą ant rankos.
Kaltinamasis ir vėl atkartojo bendro veiksmus: Žilvinui V. suduota ne mažiau kaip penki smūgiai koja į galvą, ne mažiau kaip vieną kartą kojomis užšokta ant galvos ir ne mažiau kaip vieną kartą ant pėdų.
Dėl visų šių veiksmų nukentėjusysis įvykio vietoje mirė. Taigi tokiais veiksmais – tyčiojantis nurengiant, hipotermijos sukėlimu, ilgalaikiu mušimu bei daugybės sužalojimų padarymu, nurengto nukentėjusiojo palikimu įvykio vietoje – jie abu sukėlė aukai dideles fizines kančias bei skausmą. Žilvinas V. buvo nužudytas dėl chuliganiškų paskatų, kankinant ir itin žiauriai.
Teistas keturis kartus
Liepos 2 d. Kauno apygardos teisme surengtas pirmasis teismo posėdis. Prieš temidę stojo tik 21-erių T.Vaicenavičius. A.Subačius nėra suimtas – paskelbta jo tarptautinė paieška. Manoma, kad antrasis žudikas slapstosi užsienyje.
Prokurorui skaitant kaltinamąjį aktą, byloje nukentėjusiosiomis pripažintos aukos mama ir sesuo vos tramdė emocijas, moterims liejosi ašaros. Byloje jos pareiškė civilinius ieškinius, kuriuose nurodyta vien neturtinės žalos atlyginimo suma siekia 229 tūkst. eurų. Tiesa, viena iš nukentėjusiųjų sutiko kiek sumažinti prašomą sumą.
Verkė ir T.Vaicenavičiaus motina. Ji panoro liudyti byloje, teisėjų kolegija su tuo sutiko. Kaip teigė kaltinamojo gynėjas, jo ginamojo gimdytoja galėtų atskleisti aplinkybes, kurioms esant jos sūnus formavosi kaip asmenybė. Advokatas pabrėžė, kad nors nusikaltimo padarymo dieną – 2016 m. gruodžio 24-ąją – T.Vaicenavičius buvo pilnametis, tačiau jam tebuvo 19 metų.
Iki suėmimo 1997 m. rugsėjį gimęs kaltinamasis dirbo baldų surinkėju. Nevedęs, vaikų neturi. Teistas jis prieš tai 4 kartus – už muštynes ir vagystes.
Kaltinamasis teisme pripažino savo kaltę ir sutiko nuosekliai papasakoti, kas tą lemtingą Kūčių naktį nutiko.
„Švenčiau Kūčias su šeima iki tol, kol atėjo Subačius. Atėjęs pradėjo pasakoti, kaip jis gėrė pas kažkokį Žilviną ir tas pavogė jo telefoną. Negalėjau netikėti, buvo draugas. Nusprendėme nueiti pasikalbėti, atsiimti telefoną. Išėjome aš, mano mergina (tuo metu nepilnametė – aut. past.) ir Audrius. Žilvino neradome namuose. Bare nusipirkome alkoholio. Parkelyje šnekučiavomės, gėrėme. Išgėriau gal pusę litro stipriųjų gėrimų. Buvau dalinai apsvaigęs“, – istoriją ėmė pasakoti maloniai su teisėjais bendravęs T.Vaicenavičius.
Manė, kad pabus ir grįš namo
Begerdami jie sulaukė vieno nepilnamečio vaikino skambučio. Šis informavo, kad Žilvinas yra šiuo metu pas jį. Kilo Audriaus pykčio priepuolis.
„Sako, einam pas jį (nepilnametį, pas kurį buvo Žilvinas – aut. past.). Nuėjome. Audrius paskambino į duris, pakvietė Žilviną. Paprašė eiti į apačią pasikalbėti. Šis savo noru išėjo į kiemą. Ten Audrius už kampo pasivedęs pradėjo ant jo rėkti: „Kur mano telefonas, kodėl paėmei?“. Žilvinas gynėsi, kad neturi telefono. Išgėrusiam netiko „ne“ atsakymas. Mušimas prasidėjo gal po 10–15 minučių. Audrius sudavė Žilvinui į veidą. Trenkė ir dar labiau užsivedė. Paprašė, kad prieičiau, kad aš paklausinėčiau. Žilvinas vis gynėsi, sakė, kad neturi jokio telefono“, – tęsė jaunuolis.
Jie visi penki (kartu su dviem nepilnamečiais – aut. past.) pradėjo eiti. A.Subačius, pasak kaltinamojo, pasiėmė prie konteinerių gulėjusią lazdą. Vieną pasigriebė ir T.Vaicenavičius. Tai, anot jo, buvo netvirtas durų apvadas.
Pradėjome daužyti Žilviną. Daužėme tol, kol pagalys lūžo.
„Pradėjome daužyti Žilviną. Daužėme tol, kol pagalys lūžo. Manasis lūžo iškart – dukart. Audrius pasivedė mane į šoną: „Einam į mišką, pagąsdinsim. Prisipažins, paimsim tą telefoną ir viskas.“ Einant link miško jis sudavė dar kelis smūgius. Atėjome prie tilto. Pasivedęs mane į šoną, Audrius dar kartą patvirtino, kad tik pagąsdinsim. Stipriai nemušim. Aš pasitikėjau draugu. Perėjome tiltą. Pamačiau, kad gražiuoju niekas nepasibaigs, bet tikėjau, kad nenužudysim. Ėjome gal keletą valandų. Gal 3–4 smūgius sudaviau per tą laiką. Audrius gal trigubai daugiau“, – kraupius nakties nuotykius toliau pasakojo jaunas kaltinamasis.
Tuomet, anot T.Vaicenavičiaus, jie priėjo Smertės kalną. Ten buvo didžiulė bala. Nuspręsta Žilviną įstumti į ją. Auka bandė išlipti, tačiau Audrius spyrė tiesiai į veidą. Mušė, kad nukentėjusysis išbūtų baloje bent 10 min. Jis visas buvo permirkęs.
Auka bandė išlipti, tačiau Audrius spyrė tiesiai į veidą. Mušė, kad nukentėjusysis išbūtų baloje bent 10 min.
„Audrius numovė Žilvino megztinį. Vėl kiek paėjome, tuomet Audrius pradėjo ant galvos Žilvinui šokinėti. Po to Žilvinas jau nebeatsikėlė. Galvojome, kad be sąmonės tik yra, prabus. Patraukėme nuo kelio kiek. Tikrai nemaniau, kad jį nužudėm. Palikom. Galvojau, kad atsikėlė ir grįžo. Po kelių dienų pasiūliau Audriui nueiti patikrinti, ar jis ten tebėra. Sutiko. Radome jį visą susirietusį ir prišalusį prie žemės. Audrius patikino, kad turėsim grįžti naktį, prigrasė niekam nė žodžio nesakyt“, – teigė T.Vaicenavičius.
Pasiėmę kastuvą, jie grįžo į tą vietą sutemus. Audrius liepė jaunesniam bendrui iškasti duobę. Kasti sekėsi sunkiai: žemė buvo įšalusi. Jie įmetė Žilviną į duobę, užkasė, apmėtė pagaliais. Audrius, anot kaltinamojo, pagrasino, kad jei jis kam apie tai išsiduos, atguls šalia Žilvino į duobę.
„Sakė, kad niekas tuomet nesužinotų, kas man įvyko. Bijojau, tad tylėjau. Niekam neužsiminiau apie tai. Nuoširdžiai gailiuosi. Nenorėjau to padaryti, tai nebuvo mano ketinimas. Netyčia gavosi“, – teisėjų kolegiją įtikinti bandė T.Vaicenavičius, pripažinęs, kad jei nebūtų gėręs tą naktį, nieko nebūtų nutikę.
Kaltinamasis: „Nežinau, kodėl nebėgo“
Paklaustas, ar nukentėjusysis Žilvinas pats visą tą laiką ėjo savomis kojomis, kaltinamasis atsakė teigiamai: „Nežinau net, kodėl jis nebėgo nuo mūsų. Jei nieko nesi padaręs, bėgi. Aš būčiau bėgęs.“
Perklaustas, ar išties liepė aukai nusiimti batus, T.Vaicenavičius tai patvirtino: „Kažkas man buvo užėję, net nežinau, kodėl liepiau.“
Jis pripažino seniai matęs tokį agresyvų Audrių. Tikino, kad pats ant Žilvino nei galvos, nei kitų kūno dalių nešokinėjęs.
Paklaustas, kodėl reikėjo patraukti sumuštą auką į miško gilumą, vaikinas tiksliai atsakyti negalėjo: „Gal kad negadintume šventės žmonėms, kad šie neišsigąstų. Juk vaikščiojo, šventė. Būtų pamatę žmogų be sąmonės. Neturiu logiško paaiškinimo, kodėl turėjome jį patraukti, kodėl turėjome iš viso tai daryti.“
Po šios egzekucijos jis grįžo su mergina į namus apie 4–5 val. ryto. Nuramino nepilnametę draugę, vis kartodamas, kad sumuštasis atsikels ir grįš į namus. Galiausiai porelė užmigo.
„Dabar, kai daugiau metų suėjo, visai kitaip galvoju. Kodėl neiškviečiau medikų? Net nebūčiau galėjęs paaiškinti, kaip atvykti į tą vietą. Negalvojom, kad jis numirė. Būna, kad nukrenta, atsikelia žmonės po 10 minučių“, – toliau aiškino kaltinamasis.
Norėjo pasirodyti prieš merginą
T.Vaicenavičius prisipažino, kad padėti Audriui sumušti Žilviną nusprendė norėdamas pasirodyti prieš savo merginą.
„Neturėjau vaikystėje draugų, visuomet iš manęs tyčiojosi. Nenorėjau, kad ji (mergina – aut. past.) išeitų, paliktų mane. Norėjau pademonstruoti, kad ne toks jau prastas esu, kad nesu silpnas, kad galiu pabūt už draugą“, – paaiškino T.Vaicenavičius.
Jis prisipažino, kad kai sužinojo, jog „pavogtas“ telefonas atsirado, jis užpyko ant Audriaus.
Dėl visiško nieko nužudėme žmogų. Deja, viską supratau per vėlai...
„Dėl visiško nieko nužudėme žmogų. Deja, viską supratau per vėlai...“ – nutęsė kaltinamasis.
Paklaustas, kodėl nesusisiekė su nukentėjusiojo giminaičiais, neatsiprašė, jis atsakė manęs, kad Žilvinas buvo našlaitis, neturėjo jokios šeimos. Moralinę žalą, padarytą aukos mamai ir seseriai jis pripažino, tačiau patikino tokios sumos, kurią atlyginti reikalauja nukentėjusiosios byloje, jis neturintis.
„Ar galėjai ramiai miegoti, ar žemė neslydo iš po kojų?“ – emocingai kaltinamojo klausė aukos mama.
Šis bandė teisintis, kad pats bijojo Audriaus, matė jo akyse šaltakraujiškumą.
„Širdies gilumoje tikėjau, kad Žilvinas nekaltas. Taip pat tikėjau ir savo draugu. Nebuvo melavęs. Su Audriumi buvome kažkada dideli priešai dėl mergaitės vienos. Vėliau susidraugavome. Tapome kaimynais. Eidavome pas merginas, žaisdavome kompiuterinius žaidimus. Jis būdavo neprognozuojamas. Nelikdavo nieko švento, kai išgerdavo. Jis kartą manęs vos nepasmaugė. Bet išsisprendėme šį konfliktą. Buvome susipykę ir nužudymo išvakarėse. Nes Audrius išsivežė mano merginą į balių. Nenorėjau to. Maniau, kad ji gali palikti mane dėl jo. O Žilvino net nepažinojau, pirmą kartą mačiau“, – atvirai toliau kalbėjo kaltinamasis.
T.Vaicenavičiaus advokatas teismą tikino, kad jo ginamajam teko pakeisti ne vieną vidurinę mokyklą, nes jį jose skriausdavo. Vaikinui nesisekė mokytis.
„Užgauliodavo, kad silpnesnis, kad nemokša, kad kitoks esu, kad palengvinta programa skirta. Užgauliojo mane visą gyvenimą. Su tėvu mačiausi gal 3–4 kartus. Susitikus neturėdavau ką su juo kalbėtis. Buvo sulūžusi ranka, peikė, kad nevykęs, kad sugebėjau susilaužyti ranką. Mama gyveno su kitu vyru, tad augau su seneliais“, – apie savo vaikystę kalbėjo kaltinamasis.
Paklaustas, kaip nutiko tai, kad praeityje jis jau teistas 4 kartus, T.Vaicenavičius ėmė pasakoti apie savo pirmąjį įvykdytą nusikaltimą.
„Pirmą nusikaltimą gal 13 metų padariau. Pirma meilė buvo. Paliko mane. Neturėjau kur sielvartą, skausmą išlieti, kaip su juo kovoti – tai atėmiau iš mergaitės telefoną. O muštynes... Gyniau vieną užgauliojamą vaiką. Norėjau, kad pasimokytų tas žmogus, jog negalima lįsti prie jaunesnių, silpnesnių. Norėjau, kad pajaustų, ką reiškia, kai vyresnis skriaudžia“, – teistumus paaiškino jaunuolis.
Teko jam lankytis ir pas psichologus.
Kūną aptiko tik po 8 mėnesių
Iš bylos medžiagos aišku, kad Žilvinas V. buvo nužudytas 2016 m. gruodžio 24 d. 2017 m. Vasarį paskelbta jo, kaip dingusio be žinios, paieška. Į teisėsaugą kreipėsi aukos draugė. Kūnas aptiktas 2017 m. rugpjūtį. Šalia rasti nužudytajam priklausę dokumentai, kurių žudikai net nesibodėjo paimti ar paslėpti.
„Apie rastą sūnaus lavoną man pranešė 2017 m. rugsėjį. Paprašė duoti seilių mėginį, nes kūno atpažinti jau nėjo. Pastarąjį kartą gyvą Žilviną mačiau 2012 m. žiemą. 2016 m. rugpjūtį jis paskambino man, sakėsi grįšiąs iš užsienio, užsuksiąs. Buvo toks laimingas, guvus. Bet taip ir neužsuko“, – teisme liudijo nužudytojo mama, T.Vaicenavičiaus iki tol nepažinojusi.
Moteris pripažino, kad Žilvinui vaikystėje kurį laiką teko leisti vaikų namuose. Jis augęs be tėvo.
Nužudytojo sesuo parodymus davė su ašaromis akyse. Anot jos, santykis su vieninteliu broliu buvo puikus.
Bylos prokuroras Vytautas Gataveckas 15min žurnalistei negalėjo atskleisti, kokia pagrindinė detalė padėjo nustatyti įtariamuosius. Pasak jo, tai buvo itin sudėtingas procesas, nuo kūno suradimo momento trukęs apie metus.
