Užuot galvojus, ką reikėtų keisti valstybėje, kurioje nusikaltimų būtų mažiau, viešojoje erdvėje masiškai pasipila neapykanta: žmonės skuba kuo greičiau nuteisti vieni kitus. Kodėl? Iš kur mūsų visuomenėje atsiradęs „kraujo praliejimo“ troškimas ir kaip nuo to gydyti?
Apie tai – žurnalo teismai.lt pokalbis su teisininku, Lietuvos kriminologų asociacijos vadovu dr. Algimantu Čepu.
– Esate kriminologas – ką tiria šis mokslas ir kokia jo esmė?
– Tai mokslas ne tik apie nusikaltimus. Kriminologijos samprata nuolat plečiasi. Klasikinis supratimas buvo koncentruotas tiktai į nusikaltimus ir valstybės atsaką į juos.
Kaip valstybė ir visuomenė reaguoja ir kokie veiksniai skatina normų nesilaikyti? Pavyzdžiui, judėjimas #MeToo.
Dabar kriminologijos mokslas kelia klausimus ne tik apie nusikaltimo sampratą, bet ir apie įvairų visuomenės ir valstybės normų neatitinkantį asmenų elgesį: kaip valstybė ir visuomenė reaguoja į tai ir kokie veiksniai skatina tų normų nesilaikyti. Pavyzdžiui, judėjimas #MeToo. Neaišku, ar visi pastaruoju metu viešumoje minimi seksualinio priekabiavimo atvejai atitinka Baudžiamajame kodekse pateikiamus apibrėžimus, tačiau pats reiškinys jau patenka į kriminologijos tyrimo lauką, nes kalba eina apie tam tikrą kriminogeninį užtaisą turinčius veiksnius visuomenėje.
– Kuo ypatingas mūsų visuomenės atsakas į nusikalstamą elgesį? Ar Jums nesusidaro įspūdis, kad nemažai žmonių, net ir nežinodami visų aplinkybių, skuba kuo greičiau nuteisti vieni kitus, nutaria, kurie asmenys yra neabejotinai kalti, o kurie – aukos?
– Mūsų visuomenėje šis požiūris yra ganėtinai primityvus, supaprastintas. Dominuoja pyktis, kuris dažniausiai kyla iš baimės, nesaugumo. Visuomenė jaučiasi nesaugi dėl daugelio dalykų. Nusikaltimai tėra vienas ir ne pats svarbiausias iš nesaugumo šaltinių, mat daug žalos iš tiesų kyla dėl kitų socialinių problemų: alkoholizmo, įvairių priklausomybių, socialinės atskirties, nepasitikėjimo vieni kitais. Reakciją į nusikaltimus galima suvokti kaip kanalą, per kurį visuomenė artikuliuoja savo nesaugumą, baimes, iš to kylantį pyktį viskam aplink.
– Akcentuojate mūsų visuomenėje įsitvirtinusią pykčio emociją. Daug kas pasakytų, kad pyktis beveik visada susijęs su mūsų pačių patirtomis neteisybėmis, skausmu, galų gale – skaudžia valstybės istorija, kuri skatina keršto troškimą. Ar tai tiesa? O gal toks supratimas nėra teisingas?
– Sunkūs istoriniai įvykiai ir transformacijos turi įtakos visuomenės nuotaikoms. Vienos valstybės susidūrė su skaudžiais nacionaliniais išgyvenimais seniau, Lietuvos atveju tai vyko ne taip seniai. Visgi negalėčiau sakyti, kad dėl visko kalta netolima istorinė patirtis. Turbūt mūsų visuomenėje daug ką lemia ne vieną amžių trukusi valstietiška, patriarchalinė, baudžiauninko, t. y. beveik vergo, pasaulėžiūra. O baudžiauninko pasaulėžiūra – tai per tūkstančius metų susiformavęs požiūris į valdžios institucijas kaip į svetimus, kaip į priešus, išnaudotojus.
Paradoksalu, kad Abiejų Tautų Respublikos laikais išsiskyrėme tam laikmečiui nebūdinga tolerancija. Dabar yra atvirkščiai: daug nepasitikėjimo, mažai socialinio solidarumo, empatijos. Jeigu apie kitą žmogų dar ir garsiai pasakoma, kad jis yra blogas, padarė kažką blogo, visuomenė net nesvarstydama jo veiksmą sutapatina su juo pačiu. Kitas žmogus tiesiog tampa blogiu, o blogį visada reikia naikinti.
Visą straipsnį, kuris buvo spausdintas žurnale TEISMAI.lt, skaitykite naujausiame numeryje, 5-8 psl.
