Š.Birutis kreipėsi į Generalinę prokuratūrą ir Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT) „dėl galimos korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos“.
Teisėsaugos pareigūnų prašoma ištirti praėjusių metų rugsėjo 12 dieną sudarytą pardavimo ir pirkimo sutartį tarp bendrovių „Lietuvos kinas“ ir „Kauno grūdai“. Pastaroji už 1,4 mln. litų įsigijo pagrindinėje kurorto J.Basanavičiaus gatvėje esantį buvusį kino teatrą „Jaunystė“. Jį be Kultūros ministerijos žinios, teigia Š.Birutis, pardavė „Lietuvos kino“ generalinis direktorius Juozas Koreiva.
„Apie turto pardavimą ministerija sužinojo šių metų balandžio 25 dieną, bendrovės valdybai analizuojant bendrovės audituotą finansinių ataskaitų rinkinį. Pastebėta, jog ilgus metus nuostolingai dirbusi bendrovė pernai gavo 1 mln. 22 tūkst. 704 litus tipinės veiklos pelno, – teigiama ministro rašte. – Bendrovės vyriausioji buhalterė Lilija Moškova balandžio 25 dieną valdybos nariui Henrikui Putrimui telefonu paaiškino, kad pelno bendrovė turėjo pardavus turtą.“
Pardavimo faktas ministerijai sukėlė abejonių, nes dar pernai rugsėjo 11 dieną „Lietuvos kinas“ informavo Kultūros ministeriją, kad niekas jos turto pirkimu nesidomi. Negana to, šiemet vasarį Š.Biručiui lankantis „Lietuvos kine“ bendrovės vadovas teigė, kad bendrovė minėtą pastatą tebeturi ir kad jis galėtų būti pelningai parduotas.
Be to, kaip rodo ministerijos turimi dokumentai, dar pernai birželį šiuo „Lietuvos kino“ pastatu domėjosi prekybos tinklas „Lidl“, bet jam atsakyta, kad 2012 metais neplanuojama parduoti jokio bendrovės turto.
Apie aktyviai vykstančias derybas dėl pastato Palangoje pardavimo praėjusių metų rugsėjį Kultūros ministeriją buvo įspėjusi Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba. Ir tuomet J.Koreiva oficialiai informavo, jog niekas bendrovės turto pardavimais nesidomi.
„Galima prielaida, jog slėpdamas įvykusio didelės vertės turto pardavimo sandorį, bendrovės vadovas slėpė, kad iš sudaryto sandorio turėjo asmeninę materialinę naudą“, – rašo ministras.
Jo teigimu, pastatas galėjo būti parduotas brangiau arba išnuomotas.
Juoba, kad lėšos „Lietuvos kinui“ nebuvo skubiai reikalingos. Didžiąją gautos sumos dalį bendrovė padėjo į banką.
Su „Lietuvos kino“ generaliniu direktoriumi J.Koreiva BNS trečiadienį susisiekti nepavyko, jis serga.
Direktoriaus pavaduotojas technikai ir ūkiui Henrikas Mečkauskas BNS sakė nežinąs buvusio kino teatro „Jaunystė“ Palangoje pardavimo aplinkybių. Jis tik pabrėžė, kad šis pastatas bendrovei buvo nuostolingas.
„Jis buvo našta – reikėjo mokesčius mokėti, išlaikyti jį, o mūsų bendrovė pati buvo kritinės būklės“, – sakė H.Mečkauskas.
Visos „Lietuvos kino“ akcijos priklauso valstybei, jas valdo Kultūros ministerija. Bendrovė užsiima kino filmų ir vaizdajuosčių rodymu kino teatruose, kino filmų, vaizdajuosčių, autotransporto ir patalpų nuoma, kino filmų ir vaizdajuosčių subtitravimu, įgarsinimu ir restauravimu, kino filmų ir vaizdajuosčių saugojimu ir sandėliavimu ir kt.
UAB „Lietuvos kinas“ nesutinka ir paneigia Kultūros ministro Šarūno Biručio teiginius. Publikuojame Lietuvos kino atsiųsta pranešimą spaudai. Kalba netaisyta.
Atsakydami į 2013 m. birželio 5 d. BNS išplatintą straipsnį, pranešame, kad paskelbta informacija yra klaidinga, neatitinka tikrovės ir yra tik fantazija.
Antraštė „Kultūros ministras kreipėsi į teisėsaugą dėl slapčia parduoto kino teatro Palangoje“ visiškai neteisinga, nes pastatas buvo parduotas ne slapčia, o viešai, Lietuvos dienraštyje skelbiant viešą konkursą, kaip to reikalauja Nekilnojamojo turto pardavimo (nuomos) komisijos nuostatai (patvirtinti valdybos). Visa pardavimo procedūra atlikta remiantis teisės aktais.
Mūsų nuomone, gerai, kad kultūros ministras kreipėsi į teisėsaugos institucijas, nes tam nėra jokio pagrindo, tik gaila, kad neįsigilinęs į „Lietuvos kino“ situaciją nori „permesti kamuolį“ kažkam kitam. Žalą valstybei galėjo padaryti buvusi valdyba, nes matyt tyčia nespręsdama bendrovei gyvybiškai svarbių problemų, siekė UAB „Lietuvos kinas“ bankroto.
Visi ministro Šarūno Biručio teiginiai, kaip „galimos korupcinio pobūdžio veiklos“, „galimai padarytos žalos“, yra įžeidžiantys „Lietuvos kino“ kolektyvą, kuris dirba sąžiningai, atsakingai, sprendžia „Lietuvos kino“ problemas veikdamas išskirtinai „Lietuvos kino“ interesais. Neveikimas ir nieko nedarymas būtų bendrovę atvedęs prie bankroto: du kartus bendrovės sąskaitos buvo VMĮ areštuotos, slėgė skolos. 2012 m. rugsėjo mėn. UAB „Lietuvos kinas“ turėjo skolų:
Šilumos energijai už praeitą žiemą (pagal vekselį) – 30248,22 Lt;
VMI - Nekilnojamojo turto mokestis (2012 m. I-III ketv.) – 59300 Lt;
Vilniaus, Klaipėdos, Palangos m. savivaldybėms – žemės nuomos mokestis – 27760,35 Lt.
Iš viso: 117 308.57 Lt
Truko lėšų apyvartai ir atlyginimams, dėl to bendrovė iš banko gavo paskolą Overdraft. Taip pat buvo reikalinga atlikti privalomus darbus, kurių neatlikus, pastatas Ozo g. 4 Vilniuje būtų sudegęs dėl elektros instaliacijos problemų, nukentėtų, o gal ir žūtų žmonės, suniokotas turtas, būtų sužlugdyti patalpų nuomininkų verslai. Tada „galimai“ būtų padaryta žala.
UAB „Lietuvos kinas“ visiškai išsilaiko pati, jokių finansinių dotacijų iš valstybės negauna ir privalo pati spręsti visas problemas.
Pastato Palangoje J.Basanavičiaus g. 16 medinės konstrukcijos buvo sutrūniję, mūro (vienos plytos) vasarinės konstrukcijos drėgnos, supeliję ir apgriuvę, nes pastate nėra įrengtos šildymo sistemos. Pastato nusidėvėjimas siekė apie 75 procentus, o jo likutinė vertė buvo tik 27 000 Lt. Tad, buvo galima parduoti ir neturint jokio valdybos leidimo, nes pagal Akcinių bendrovių įstatymą ir UAB „Lietuvos kinas“ įstatus turto vertė žymiai mažesnė nei 1/20 įstatinio kapitalo. Žemės sklypas nepriklausė UAB „Lietuvos kinas“, tai - valstybės nuosavybė. Bendrovė nuomojosi žemės sklypą iš valstybės kaip ir dabar nuomojasi visus kitus. Pastatas buvo išnuomotas kavinės veiklai ir UAB „Lietuvos kinas“ dėl veiklos sezoniškumo pakankamas pajamas gaudavo tik vasarą. Per ištisus metus objektas bendrovei nešė nuostolius. UAB „Lietuvos kinas“ yra pelno siekianti organizacija, tad privalo mažinti nuostolius, įgyvendinti UAB „Lietuvos kinas“ strategiją, kuri buvo parengta LR Ūkio ministerijos ir LR Valstybės turto fondo reikalavimu, pagal jų pateiktas rekomendacijas. Bet ir čia, buvusi valdyba sakė, kad nereikia rašyti jokios strategijos.
Teiginiai, kad informacija apie pardavimą buvo slepiama, yra neteisinga. Konkursas buvo viešai skelbiamas spaudoje. Tarpinė finansinė ataskaita už 2012 m. LR kultūros ministerijai buvo pateikta: 2013-01-22, antrą kartą: informacija pateikta LR kultūros m-jai ir Valstybės turto fondui 2013-02-25, todėl teiginys, kad bendrovė slėpė pardavimą ir Kultūros ministerija apie objekto pardavimą sužinojo tik 2013-04-25 – neatitinka tikrovės ir yra netiesa. Š.m. balandžio mėn. buvo atliktas auditas, kuris patvirtino šias finansines ataskaitas.
2012 m. UAB „Lietuvos kinas“ generalinis direktorius informavo valdybą, kad kreipėsi bendrovė „LIDL“ dėl kino teatro „Jūratė ir Kastytis“ (Klaipėdoje) pirkimo, bet ne Palangoje, kaip teigiama straipsnyje. Siekiant įnešti sumaišties, faktai visiškai supainioti, įrodantys, kad ministras neįsigilino į problemas arba jam tendencingai pateikiama informacija. Dėl pastato Palangoje pardavimo niekas nesikreipė. Tik paskelbus viešą konkursą spaudoje, atsirado pageidaujančiųjų pirkti paraiškos. Prieš paskelbiant konkursą, Nekilnojamojo turto pardavimo (nuomos) komisija turėjo galiojančius kultūros ministro ir valdybos leidimus parduoti. Buvo atliktas turto įvertinimas, išlaikytos visos procedūros ir remiantis valdybos protokolu – parduotas už didžiausią viešajame konkurse pasiūlytą kainą. Pastato vertės nustatymą atliko žinoma bendrovė UAB „Ober-Haus“. Pagal jų įvertinimą rinkos kaina gali siekti iki 1 750 000 Lt. Vidutinę rinkos vertę nustatė Registrų centras 1 070 000 Lt. Šiais, 2013 metais rinkos vertė jau sumažėjo ir siekė mažiau nei 1 000 000 Lt. Viešąjame aukcione buvo siekiama gauti kiek įmanoma didesnę kainą, bet didžiausia pasiūlyta 1 400 000 Lt kaina Nekilnojamojo turto pardavimo (nuomos) komisijai buvo priimtina. Be to, ir valdybos protokole parašyta, kad parduoti viešąjame konkurse už didžiausią pasiūlytą kainą.
UAB „Lietuvos kinas“ nieko neslėpė, objektą pardavė viešai ir teisėtai. Ministro teiginys-prielaida, kad bendrovės vadovas galėjo turėti naudos - yra niekuo nepagrįstas tiesioginis vadovo įžeidimas.
Bendrovė nuolat susidurdavo su finansiniais sunkumais, nes daugiau kaip 20 metų kiekvienais metais turėdavo po 300 – 400 tūkst. Lt nuostolio. Bendrovei nuolat trūko apyvartinių lėšų, o įsisiautėjus visuotinei krizei – pajamos sumažėjo, augo skolos ir įsipareigojimai. Realiai artėjo bankroto grėsmė. Lėšos buvo reikalingos skubiai spręsti susikaupusias problemas. Be to, bendrovė dalinai išgyveno iš banko paskolos Overdraft. Pardavus minėtą objektą buvo sumokėtos visos skolos, atlikti būtiniausi darbai, įrengta Kino (TV) studija, įsigyta reikalinga įranga, su tikslu didinti bendrovės pajamas. Likusi didžioji pinigų dalis parduoto pastato turto vertės (pagal registrų centrą) piniginiu ekvivalentu, padėta į saugų banką kaip indėlis ir laukia projektų, kurie, suderinus su LR kultūros ministerija, uždirbs papildomas pajamas ir išves „Lietuvos kiną“ iš kasmetinių nuostolių. Aš, kaip vadovas visada siekiau nuostolių mažinimo bei sieksiu pelningos, sėkmingos bendrovės veiklos.
Dėl ko visas tas triukšmas?
Galimai buvusi valdyba nori sukelti chaosą dėl savo neveiklumo ir galimo UAB „Lietuvos kinas“ žlugdymo. Kita vertus, kažkam parūpo UAB „Lietuvos kinas“ generalinio direktoriaus kėdė ir kitos darbo vietos. Be to, ir pinigų sąskaitoje bendrovė turi 1 100 000 Lt.
Gaila, kad visa ši viešųjų ryšių akcija atliekama grubiais metodais, visiškai nekreipiant dėmesio į UAB „Lietuvos kinas“ įvaizdį bei likimą. Tai tik dar labiau apsunkina ir pablogina UAB „Lietuvos kinas“ situaciją rinkoje ir gali atnešti nuostolius.
