Kaip BNS sakė karinių jūrų pajėgų civilių ir kariškių bendradarbiavimo specialistė, vyresnioji jūreivė Akvilė Bertulė, R.Adomavičiaus paieška nutraukta dėl oro sąlygų.
„Ne, jo kūnas nerastas. Paieška 21 val. nutraukta. Dėl oro sąlygų – yra vėjuota, didelės bangos. Paieškos tęsimas nebeatneštų rezultatų. Šiuo metu jau ieškojo tik kūno. Gyvo nebėra tikimybės rasti“, – BNS teigė A.Bertulė.
Pasak jos, kūno paieška trečiadienį nebebus vykdoma.
„Trečiadienį nebebus tęsiama paieška. Nebent kas nors pasikeistų“, – tvirtino A.Bertulė.
Jos teigimu, du išgelbėti asmenys paliudijo matę, kaip trečiasis skendo.
Romaldas Adomavičius Klaipėdos jūrų muziejaus Laivybos istorijos skyriuje ėjo vyriausiojo muziejininko-istoriko pareigas.
Jis buvo muziejaus plaukiojančio eksponato – kurėno – kapitonas.
1978 metais jis baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą, vėliau išvyko dirbti į Klaipėdą. R.Adomavičius dar 1989 metais prisidėjo prie pirmojo Jūrų muziejaus kurėno nuleidimo į Kuršių marias.
Jo žmona ir sūnus taip pat dirba Jūrų muziejuje.
Kas galėjo lemti nelaimę?
Išgelbėti kurėno ekipažo nariai: Jūrų muziejaus Laivybos istorijos skyriaus muziejininkas, istorikas Daumantas Kiulkys ir ūkio tarnybos viršininkas Aurimas Rumša.
„Laivo įgula buvo itin patyrusi“, – dienraščiui „Vakarų ekspresas“ komentavo N.Puteikienė.
Ji pasakojo, kad dingęs laivo kapitonas pats statė laivą dar 2000-aisiais metais, tad jį pažinojo puikiai. Jai buvo sunku patikėti, kad įvyko tokia tragedija.
„Apie nelaimę sužinojome portaluose, kuriuose buvo skelbiama, kad apvirto kateris. Tuomet paskambino vienas darbuotojų, kuris tuo metu jau buvo vežamas medikų į ligoninę, ir jis kalbėjo, kad laivas apvirto, o Romaldas Adomavičius dingo“, – pasakojo ji.
Lietuvos jūrų muziejaus atstovė sakė, kad atvyko ir pasieniečiai. Šie teigė, jog Kuršių mariose bangų aukštis – itin didelis. Tai galėjo lemti nelaimę. „Šis laivas – plokščiu dugnu. Ir geras tuo, kad juo galima plaukti seklumose. Tačiau kadangi dugnas plokščias, laivas nėra toks atsparus šoniniam vėjui“, – įžvalgomis dalijosi N.Puteikienė.
Ji kalbėjo dar pirmadienį prasilenkusi su R.Adomavičiumi, apie nelaimę niekas nė neįtarė. „Sakau jam: „Romai, prasideda Bonifacijaus atostogos.“ Jis atsakė: „Taip, cirkus darysim.“ Kaip smagiai prasilenkėme! Laivo įgula išplaukė vakar“, – antradienį sakė N.Puteikienė.
Ji tikino, kad kurėnas turėjo pasiekti Nemuno žiotis ir plaukti prieš srovę iki Kauno.
R.Adomavičius šį laivą pasistatė savo rankomis 2000 metais, tai plaukiojantis Jūrų muziejaus eksponatas.
Laivas plaukė į Nacionalinės ekspedicijos laivų sąplauką, ji įvyks Kaune liepos 6 dieną.
2000 metais Lietuvos jūrų muziejaus iniciatyva buvo pradėtas statyti kurėnas, jis 2001 metų liepą nuleistas į Kuršių marias ir tapo ne tik plaukiojančiu eksponatu, bet ir burlaivių regatų dalyviu.
Plaukė „Nemunu per Lietuvą“
R.Adomavičius su savo kurėnu keletą metų dalyvavo ir projekte Nacionalinė ekspedicija. 2015 metų nacionalinėje ekspedicijoje „Nemunu per Lietuvą“ komanda plaukė Jūrų muziejaus sukurtu plokščiadugniu buriniu laivu kurėnu.
Dešimties ekspedicijos dalyvių komanda, vadovaujama ekspedicijos vadovo prof. Alfredo Bumblausko, leidosi į unikalią ekspediciją Nemunu.
Nacionalinė ekspedicija startavo Kaune ir kelionę baigė Klaipėdoje. Laivo įguloje kurėno kapitonas buvo muziejaus Laivybos istorijos skyriaus vedėjas R.Adomavičius, ekspedicijos vadovas – A.Bumblauskas, etnologė Zita Kelmickaitė, gamtininkas Selemonas Paltanavičius, muzikantas Gabrielius Liaudanskas – Svaras, lenktynininkas Benediktas Vanagas, projektu sumanytojas ir įgyvendintojas žurnalistas Edmundas Jakilaitis ir kt. Vėliau R.Adomavičius su ekspedicijos dalyviais plaukė per Lenkiją Vyslos upe.
E.Jakilaitis: „Meldžiamės, kad tai būtų netiesa“
Reaguodamas į nelaimę, žurnalistas E.Jakilaitis paskelbė įrašą feisbuke: „Baisi žinia pasiekė Nacionalinę ekspediciją ir visą Lietuvos buriuotojų bendruomenę. Plaukdamas į Raudondvarį iš Klaipėdos Kuršių mariose apvirto kurėnas SUD1, kuriuo ir pradėjome pirmąją ekspediciją prieš penkerius metus. Laivas turėjo su mumis sutikti, kad liepos 6 d. visi draugiškai finišuotume Kaune.
Pranešama, kad mūsų draugas ir kapitonas, Jūrų muziejaus istorikas Romas Adomavičius, drauge su kuriuo perplaukėme Nemuną ir Vyslą, yra laikomas žuvusiu.
Meldžiamės, kad tai būtų netiesa.“
Rūpinosi gyvu kuršmarių etnokultūros palikimu
Šio kurėno statytojas R.Adomavičius dar 2004 m. „Vakarų ekspresui“ yra pasakojęs, kad laivo atkūrimas yra duoklė istorijai.
„Lietuviška laivybos istorija nėra ypatingai turtinga, bet savotiška, ir rūpindamiesi etnokultūriniu kuršmarių laivyno palikimu, norėjome turėti gyvą, plaukiojantį eksponatą, kurio pažiūrėt žmonėms nereikėtų eiti į muziejų. Unikalių įvairių tipų plokščiadugnių, mažos grimzlės kurėnų, pritaikytų sekliam marių vandeniui, iki karo pamario kaimuose buvo šimtai, vien Nidoje – 65. Išmirus ir išsikėlus seniesiems žvejams, naujieji gyventojai jų nebevertino, ir laiveliai supuvo“, – yra sakęs kapitonas Romaldas.
Kurėnai kainuodavo kaip namai
Piešiniuose ir aprašymuose kurėnai randami jau XVII a. Anuomet pirko juos už 3 tūkst. talerių, tiek kainavo pasistatyt nedidelį namą, 2004-ųjų straipsnyje pasakojo „Vakarų ekspresas“.
Iki XX a. Karklės, Drevernos, Kintų žvejai patys pasirūpindavo mediena, ąžuolą pjaustė, džiovino, kalvis kaldino apkaustus, ir pakviestas meistras pastatydavo kurėną per mėnesį. Paprastai du kurėnai tempdavo ilgą kurninį tinklą, o gaudykles tikrindavo kiek mažesnėmis, venterinėmis valtimis.
Kurėnas laikė 60 metų, sūnus jį paveldėdavo iš savo tėvo. Tik pakeisdavo pušinį dugną, nuo puvimo ir rūdžių impregnuodavo natūralia derva.
Kurėnas laikė 60 metų, sūnus jį paveldėdavo iš savo tėvo.
Romaldui trys broliai, atvykę iš Hamburgo, pasakojo, kad jų tėvas anuomet Drevernoje turėjęs du kurėnus, jais nuplukdydavę pjaunamąją į vešlias Rusnės pievas, ir parsigabendavę jau sudžiovintą šieną. Kurėnu (14 m ilgio 4 m pločio) žmonės plukdė ir gyvulius, nors šiaip buvo turginių valčių (vok. „cwibelkan“ (svogūnas). Stabilus laivas per bangas pjovė kaip „bliūdelis“, ir pašnekovas žino tik vieną atvejį, kai XIX a. pabaigoje du broliai per stiprų škvalą, nespėję nuleist burių, apvirto su kurėnu, ir nuskendo.
Naujo laivo – kita paskirtis
„Į Lietuvos jūrų muziejų iš Rygos buities muziejaus atvežė kažkur Nidoje „priskendusį“ bedugnį bestiebį kurėną mums restauruoti. Nors latviai laikė save kuršių palikimo paveldėtojais, mums pavyko už projektą išprašyt iš jų tą laivelį, jis į vandenį buvo nuleistas 1989 m, ir mes jį buriavom dešimt metų. Vardų kurėnams neduodavo, tik žvejybos inspekcijos reikalavimus ant burių ir bortų būdavo trys pirmosios kaimo pavadinimo raidės ir leidimo numeriai“, – „Vakarų ekspresui“ pasakojo kurėno kapitonas.
Kai turėtasis kurėnas „susibaigė“, 2001-aisiais pagal brėžinius buvo pastatytas naujasis, 10 metrų, tris tonas sveriantis laivas, kainavęs muziejui 40 tūkst. litų. Statė kurėną atvirkščiai nei kitus laivus: pirmiausia padarė dugną, bortą, o paskui pritaikė „šonkaulius“. Švėkšniškiai jauni dailidės statė savo pirmąjį laivą: purškė virš ugnies vandenį, kylant garams, lenkė ąžuolines lentas pagal borto formą. Vilnietis kalvis E.Stakėnas taip pat kaustė savo pirmąjį laivą: nukaldino geležies apkaustus, kablius, grandines, vinis. Ir liepos 20-ąją įvyko kurėno „krikštynos“: pagal paprotį bures išpuošė šermukšniais (piktoms dvasioms atbaidyti), palaistė alumi, ir su „Kuršių ainių“ ansamblio dainomis, tam tikrais užkeikimas kurėną nuleido į vandenį. Projektas „Kurėno sugrįžimas“ prasidėjo ekspedicija.
„Nunešk kuršių žemelėn...“
„2002-ųjų vasarą plaukėme Kuršių nerijos pakrantėmis į Rusiją, iki buvusios Šarkuvos (dabar Lesnoje) – ten fantastiška gamta, 7 km driekiasi kopos. Mūsų muziejaus ornitologui labai patiko stebėt milžiniškas paukščių kolonijas, nes tylus kurėnas jų neišbaidydavo, natūraliai „įsipaišęs“ į marių peizažą“, – prisimena kapitonas. Sakė, kad baubas jiems buvę betono krantinės, geriau kelionę baigt ant smėliuko.
Pernai jie ir dvi Rusnės venterinės valtys, propaguodami istorines ekologiškos laivybos tradicijas, vyko tarptautinėn ekspedicijon „Sielių keliu nuo Kauno iki Rusnės“.
„Praplaukėme Raudondvarį, Vilkiją, Seredžių, Veliuoną, Jurbarką, sustodami miesteliuose pabendraut su žmonėmis. Patyrėme, koks galingas sraunusis Nemunas: visą laiką pūtė priešpriešinis vakaris vėjas, tad zigzagu plaukėme nuo kranto prie kranto, vos prasisprausdami po tiltais. Plaukimas tokia upe – prieš kurėno „prigimtį“, tad nuotykių buvo: ir peršlapom, ir bures siuvom, ir iš venterinių valčių vandenį sėmėm. Drauge plaukė kolegos iš Gdansko jūrų muziejaus, povandeninis archeologas iš Rostoko domėjosi pakrančių gyventojų kultūra, kaip keitėsi aplinka.
Šiemet vykome ekspedicijon rytine pakrante į Rusiją, 100 km iki marių pabaigos, Polecko: neįprastos vietos, kormoranų kolonija turbūt dvidešimt kartų gausesnė nei Juodkrantės, pusantro kilometro išdžiūvusio miško, akmenuoti krantai. Kai tik iš Rusnės Skirvytės upe užplaukėm į pirmą Rusijos kaimą, anksčiau vadintą Karkle, turėjom muitinės formalumus sutvarkyt, ir po to rusų pasieniečiai draugiškai mus lydėjo kateriu, bandydavo patempt. Tai buvo įspūdingas plaukiojimas prieš vėją – mes 33 km plaukėme 30 valandų, nakvojom mariose, pasišviesdami liktarna, buvo didelės bangos“, – apie sėkmingas keliones pasakojo R.Adomavičius, kurio nelaimėjo tykojo daugybę kartų išraižytose Kuršių mariose.
