L.Stankūnaitė portale stankunaite.lt išdėstė, kas vyko name: „Vykau į Garliavą, turėjau vilties, kad pagaliau bus įvykdytas teismo sprendimas ir mano dukrelė bus grąžinta man.
Pradžia buvo daug žadanti, atrodė, jog šis košmaras pagaliau baigsis ir aš atgausiu savo dukrelę. Juo labiau kad į Garliavą atvyko tiek daug policijos pareigūnų, regis, niekas jiems negalėjo pasipriešinti.
Deja... Įvyko tai, kas įvyko. Kai antstolė pareiškė, jog vaikas turi būti perduotas man, mano dukrelę iš mano glėbio tiesiog išplėšė jos senelė Laimutė Kedienė. Griebusi mano vaiką ji visu savo svoriu užgriuvo ant vaiko, dusino mano mergaitę. Ant dukrelės atvirto Vytautas Kedys bei Audronė Skučienė. Jaučiausi kaip baisiausiame košmare, šaukiau, prašiau paleisti mano vaiką. Tik apsaugos darbuotojų dėka šis košmaras buvo baigtas.
Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojos matė šį košmarą, tačiau nieko nedarė, tokio neprofesionalaus elgesio iki šiol nesu mačiusi. Viską, ką jos darė – ėmė garsiai šaukti, kad teismo sprendimo vykdyti jau nebegalima, iš Garliavos išvažiavau be savo dukrelės.
Net nežinau, ar mano dukrelė ją užgriuvus trims suaugusiems asmenims, yra sveika. Nors prašoma kviesti medikus, o atvykusi medikė primygtinai rekomendavo vaiką vežti į ligoninę, L.Kedienė ir A.Skučienė pareiškė, jog vaikas niekur nevažiuos. Nežinau, ar incidento metu mano vaikas nebuvo sužalotas, ar mergaitė sveika.
Neįsivaizduoju, ko dar reikia, kad sprendimas būtų įvykdytas ir aš atgaučiau savo vaiką. Negaliu suvokti, ką išgyvena mano mergaitė Kedžių namuose, kokį stresą ji kasdien patiria. Plyšta širdis pagalvojus, kokias pasekmes ateityje paliks šis išgyventas košmaras.“
