Vaidenasi lavonai ir fašistai
Antradienio pavakarę 15min žurnalistai išsiruošė į reidą. Siekiant užkirsti kelią vaiko teisių pažeidimams, patikrinti, kaip tėvai rūpinasi atžalomis, ar nepažeidžia jų teisių, Kaune organizuota bendra Kauno apskrities policijos pareigūnų bei Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojų priemonė, kurios metu buvo lankomasi socialinės rizikos šeimose.
Šįkart taikinys – prestižiškiausia centrinė miesto dalis: senamiestis ir Žaliakalnis. Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyr. specialistės Galinos Paciūnienės teigimu, Kauno centre gyvenančių socialinės rizikos šeimų – apie trisdešimt. Pradėję reidą suvokiame, kad jis vyksta ne pačiu tinkamiausiu metu: socialinės pašalpos jau gautos ir, matyt, išleistos. Aplankytų ūžti mėgstančiųjų kambariuose – pakankamai ramu. Triukšmą kelia tik šunys.
Pradėję reidą suvokiame, kad jis vyksta ne pačiu tinkamiausiu metu: socialinės pašalpos jau gautos ir, matyt, išleistos. Aplankytų ūžti mėgstančiųjų kambariuose – pakankamai ramu.
Štai šalia Trakų g. gyvenanti J.Č. dienas be atimtų keturių 2–14 m. vaikų leidžia jau daugiau nei pusmetį. Anot policijos pareigūnių, nenustoja ji gerti nuo pernai metų vasaros. Kartais prasideda „baltų arklių“ periodas. Tuomet moteris puola skambinti policijai.
„Ji kvietėsi pagalbą. Tikino, kad aplink mato lavonus. Kad fašistai lipa pro langus. Yra degęs ir jos butas. Prisvilo puodai. Gaila kaimynų“, – teigė G.Paciūnienė.
Antradienį moteris pareigūnams durų neatidarė. Namuose ją rasi rečiau nei šalia esančiame parke. Kur „draugų“ – ne vienas ir ne du. Moteris nepasirodo net teismo posėdžiuose. Tad keturi jos vaikai negali atrasti ramybės – atsidurti padorių tėvų nuolatinėje globoje.
Kliūna „Toshiba“ televizorius
Durų niekas neatvėrė ir I.Kanto g. 17-ajame name. Ten gyvena dvi po didinamuoju stiklu stebimos šeimos. Viena neseniai atsikėlė iš Žaliakalnio.
„Štai taip gyvenama pačiame miesto centre. Durys rakinamos, kaip matote, išorine spyna. Kaip sandėliuke. Kambariuose – betvarkė. Prausiamasi pašildžius vandenį ir kibirą įmurkdžius į klozetą. Iš čia gyvenančios moters trys jaunėliai vaikai atimti pernai vasarą“, – pristatė G.Paciūnienė.
Vien jau ant palangės – daiktų sąvartynas. Skraido musės.
A.Mackevičiaus g. 14-ame name gyvena Karolis (vardas pakeistas). Jis vienas augina problematišką paauglį sūnų. Mažučiuose kambariuose – stiprus cigarečių dvokas.
Ant sofutės uodegą vizgina pekinų veislės šuniukas. Ant stalo – šaltiena ir daržovės, du mobilieji telefonai. Karolis ruošiasi vakarieniauti. Akys užkliūva už „Toshiba“ plačiaekranio televizoriaus ir šalia besiplaikstančių keletą dešimtmečių neskalbtų užuolaidų bei atsilupusių įgeltusių tapetų. Prioritetai aiškūs.
Karolis prisipažįsta: turi jis draugę, turi. Tai išduoda ir vazoje be vandens nuvytusios, Kovo 8-osios proga, matyt, dovanotos gėlės. Spintoje už stiklo – pigaus vyno butelis. Apdėliotas jis taurėmis, lyg būtų pats prabangiausias gėrimas pasaulyje.
Spintoje už stiklo – pigaus vyno butelis. Apdėliotas jis taurėmis, lyg būtų pats prabangiausias gėrimas pasaulyje.
„Jei ne mano sugyventinė, niekas nepatvarkytų tų namų. Sūnaus neaprūpintų. Ar pageriam kartu? Būna, pasitaiko visko. Sunku su atžala. Ne visuomet grįžta namo. Nakvoja pas draugą Vilijampolėje. Nelanko mokyklos. Štai ir dabar pasiėmė du eurus ir išėjo“, – akis nudelbė Karolis.
Policijos pareigūnė įteikė vyrui šaukimą. Vaiko teisių apsaugos specialistė pagyrė Karolį už tai, kad jis, mirus paauglio mamai, nusprendė pripažinti tėvystę. Bando rūpintis sūnumi. Dirba.
Nusileidus tamsia medine laiptine į lauką, gera įkvėpti gryno oro. Pavėsinėje vyksta kaimynų puota.
Vaikėsi su kirviu
A.Mackevičiaus ir Turžėnų g. sankirtoje stūkso rakandais apstatytas medinis namas. Čia pat – iki pat viršaus prilytas „Kauno švaros“ konteineris, statybinės atliekos, „apskabyta“ dirbtinė kalėdinė eglutė, vaikiški žaislai. Ir vėl amsi šuo. Pamiršę vaikus atsakomybės stokojantys tėvai kažkodėl sugeba pasirūpinti gyvūnais. Vaizdelis kieme užmuša norą užeiti į vidų. O ir niekas nepakviečia.
„Nebėra čia mano žento. Problemų nebėra“, – patikina duris pravėręs pusamžis vyras.
G.Paciūnienė paaiškina, kad žentas dažnai mušdavęs jo dukrą. Buvo už tai net teistas. Nepaliko jos ramybėje net ir po skyrybų. Neseniai, anot savivaldybės darbuotojos, kieme vyko „šokiai su kirviais“. Pasirodęs girtas, buvęs sutuoktinis vaikėsi moterį, tačiau, atrodo, jos nenuskriaudė.
„Neapsigaukite, išorė baisi, tačiau viduje – tvarka. Visur dailylentės, remontai padaryti. Gyvena jis su savo dukra ir jos dviem vaikučiais. Gaila, kad smurtą iškentėjusi moteris vis atleidžia savo buvusiam sutuoktiniui. Jis vėl pasirodo namuose ir prasideda triukšmas“, – patikino G.Paciūnienė.
Raseinių g. vaizdelis nesikeičia. Kieme ir vėl – sąvartynas. Nors šalia stūkso raudonų plytų pilaitė ir „Babilono viešbutis“. Kontrastai trumpam išmuša iš vėžių.
Reido dalyvius pasitikusi dešimtmetė namo gyventoja pasidžiaugia, kad ryt – jos gimtadienis. Tai aptarinėjo su parduotuvės pardavėja, iš kurios, pasirodo, yra nugvelbusi keletą daiktų. Girtutėlis vyriškis bando „išspausti“ pasipiktinimą: „Kokios problemos?“ Nelabai į jį kas kreipia dėmesį.
Kopiant tamsoje skendinčiais mediniais laiptais, reikia saugoti galvas – žemos lubos. Pravėrus duris, ir vėl pasitinka dvokas. Pareigūnės paaiškina, kad būna ir baisiau: neseniai smirdėjo išmatomis. Lankoma moteris atrodo padoriai. Padorūs ir jos rūbai. Net neįtartum, kad šiame socialiniame bute dažnai girtuokliaujama. Jog ji – taip pat socialiai neįgali. „Neturiu jokių problemų“, – paaiškina pakankamai jauna mama.
Spindulys tamsoje
Dažniausiai socialinės rizikos šeimų vaikai – mėgėjai protestuoti prieš gyvenimą, prieš viską. Jie, kaip Karolio sūnus, nelanko mokyklos, elgiasi įžūliai. Tačiau Pažangos g. gyvenanti Gabrielė (vardas pakeistas) – pažangi mokinė. Ji – išimtis iš taisyklės. Baltą katiną rankose laikanti mergaitė svajoja apie televizorių savame kambaryje. Niekieno netrukdoma žiūrėtų sau mylimiausią filmuką „Tomas ir draugai“.
Paklausta, ką veiks per artėjančias mokinių atostogas, nustebina: „Eisiu į vaikų dienos centrą. Ten skaitysiu knygas, žaisiu, melsiuosi“.
Gabrielė noriai pasakoja apie savo katę Niką, kuri namuose atsirado prieš metus, kai gatvėje tiesiog ją ėmė sekti iš paskos. Be jos ir augintinės, dviejų daiktais apverstų kambarėlių bute gyvena butelaitį pamėgusi mama ir tėtis taksistas. Pro sulūžusią spintą krinta drabužiai. Pilna jų ir ant žemės, juoduose maišuose. Duris atstojantis užtiesalas miegamuosiuose kambariuose sulaiko šilumą.
„Deginame mes tuos nebereikalingus drabužius pečiuje“, – paaiškina mergaitė.
Mama sugebėjo atlaisvinti nuo daiktų bent jau dukros kambarį. Tiesa, panašu, kad tie daiktai niekur nepasidėjo, o „persikraustė“ į kitą vietą.
„Gaila šios šeimos. Nes mergaitė – nuostabi. O ir mamai, atrodo, nieko netrūktų, jei ne ta priklausomybė alkoholiui. Iš geros ji šeimos. Štai ir butas jos – nuosavas. Geria viena. Vyresni jos vaikai auga kitose šeimose“, – patikino G.Paciūnienė.
Šias šeimas specialistė, socialiniai darbuotojai ar policijos pareigūnai aplanko kartą ar du per mėnesį.
Po tokių reidų norisi pravėdinti ne tik rūkalų ir neplautų sienų dvoko įsigėrusius drabužius. Norisi pravėdinti ir mintis. Kai kurie pasirenka gyventi taip, kaip gyvena. Ir tik mums atrodo, kad jie gyvena ne taip.