Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad D. K., pranešdama ir vėliau duodama parodymus apie galimai padarytą nusikaltimą, galėjo sąžiningai klysti, ir kaltinamąją išteisino.
Apeliacinės instancijos teismas, priešingai, nustatęs, kad D. K. tyčia melagingai pranešė apie nebūtą nusikaltimą, davė melagingus parodymus, pripažino ją kalta ir nuteisė dėl melagingo įskundimo ar pranešimo apie nebūtą nusikaltimą.
Kasacinės instancijos teismui pateiktame skunde nuteistosios D. K. gynėjas prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį. Tokį savo prašymą kasatorius argumentavo tuo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nevertino byloje esančių įrodymų visumos, o tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs bylą, nuteistosios gynėjo kasacinį skundą tenkino. Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad tinkamai įrodymus byloje vertino ir tinkamai baudžiamąjį įstatymą taikė pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, netinkamai vertindamas byloje esančius įrodymus, pažeidė reikalavimus ir padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas.
Kasacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į abiejų instancijų teismų procesiniuose sprendimuose neginčijamai nustatytą aplinkybę, kad įvykis – būtent tai, kad kaltinime nurodytą dieną nurodytoje vietoje M. P. ir S. K. lytiškai santykiavo su D. K., buvo.
Taip pat į pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad įvykio metu D. K. buvo neblaivi, jai nežinomose patalpose su dviem nepažįstamais vyriškiais, o jai užmigus su ja buvo lytiškai santykiaujama.
Taip pat nustačius, kad D. K. ne kartą, aiškiai išreiškė poziciją, jog su ja buvo santykiaujama be jos sutikimo, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju ji galėjo manyti, jog M. P. ir S. K. su ja lytiškai santykiavo prieš jos valią, t. y. ji dėl policijos pareigūnams pateikiamos informacijos, kurios pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, galėjo sąžiningai klysti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje sąžiningas asmens elgesys nustatomas pagal du kriterijus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Objektyviąja prasme sąžiningumas reiškia, kad asmuo veikia protingai ir teisingai adekvačiai vertindamas situaciją. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumą nusako asmens psichikos būklė konkrečioje situacijoje ir jis nustatomas vertinant, ar asmuo galėjo ką nors žinoti, daryti ar nedaryti, atsižvelgiant į asmens amžių, išsilavinimą, gyvenimišką patirtį, sveikatą ir t. t. Asmuo bus sąžiningas, jei jo veiksmai atitiks abu nurodytus kriterijus.
Nustačius subjektyvųjį asmens sąžiningo elgesio motyvą, nėra pagrindo pripažinti asmenį veikus tyčia, siekiant melagingai įskųsti ar pranešti apie žinomai nebūtą nusikaltimą, nes asmuo dėl tam tikrų aplinkybių, kurias laiko tikromis, gali klysti ar būti suklaidintas. Todėl esmingai gali skirtis kaltinamojo ir nukentėjusiojo vertinimas tų pačių objektyvių aplinkybių.
Nagrinėjamoje byloje D. K. tiesioginė tyčia melagingai įskųsti M. P., S. K. ar pranešti apie nebūtą nusikaltimą nenustatyta.
Apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis D. K. priimtas nenustačius visų nusikalstamos veikos sudėties požymių, todėl išnagrinėjus bylą kasacine tvarka apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis panaikintas ir palikta galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria D. K. išteisinta.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
