Daug metų nagrinėtoje Daktarų gaujos byloje prokurorams pavyko įrodyti, kad 1990–1993 metų laikotarpiu Henrikas Daktaras ir jo bendrai subūrė nusikalstamą susivienijimą, kuris kėlė šiurpą ne tik verslininkams, bet ir kitiems nusikalstamo pasaulio atstovams.
Neįtikusius asmenis – žudydavo
Gaujos viešpatavimo laikais H.Daktaras ir jo sėbrai užsiėmė reketu, plėšimais ir žmogžudystėmis.
„Daktarų“ gauja ir jos nariai taip pat turėjo labai svarbų vaidmenį nusikalstamame pasaulyje – jie sprendė vietinių gaujų konfliktus ir bendradarbiavo su užsienyje veikusiais nusikalstamais susivienijimais.
Tačiau savo konkurentams, pelnu dalintis nepanorusiems ir su teisėsauga bendradarbiaujantiems asmenims „Daktarai“ buvo negailestingi. Tokių žmonių gauja atsikratydavo be skrupulų – juos nužudydami.
Tarp nusikaltėlių, kuriais atsikratė „Daktarai“ – Vladimiras Sinevskis, pravarde Turistas, Raimundas Petraitis, pravarde Mondė, ir Rimantas Ganusauskas, pravarde Mongolas.
Byloje dėl itin sunkių nusikaltimų buvo net 16 kaltinamųjų, tarp jų – ir pats H.Daktaras.
Nusikalstama veikla – gyvenimo būdas
Teisėjų neįtikino Henytės argumentai, kad gaujos lyderis nedalyvavo organizuojant ir vykdant šias žmogžudystes. Teismas tvirtino, kad H.Daktaras buvo ne kartą teistas, o nusikalstama veikla – jo gyvenimo būdas. Kai pirmąkart atsidūrė už grotų, Henytei buvo vos 19 metų.
„…jam yra visiškai svetimas bendražmogiškų socialinių elgesio normų laikymasis, kritiškas savo elgesio vertinimas ir pagarba prigimtinei vertybei – žmogaus gyvybei“, – tokiais žodžiais teismas apibūdino nuteistąjį H.Daktarą.
Nors suimti H. Daktarą teismas davė leidimą 2008 m. gruodžio 24 d., jam pavyko nepastebėtam pasprukti iš savo dvaro Užliedžiuose, Kauno rajone. Nepaisant to, kad jį buvo apsupę policijos antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ kovotojai.
Visą tą laiką svetima pavarde jis slapstėsi Bulgarijoje – gyveno su suklastotais dokumentais, prisistatinėjo Kęstučiu Šimkumi. 2009-aisiais Varnoje H.Daktaras buvo sulaikytas bei pargabentas į Lietuvą.
Nuo 2011 metų nagrinėtoje „Daktarų“ byloje H.Daktaras buvo išteisintas dėl verslininko Sigito Čiapo ir jo vairuotojo Vinco Varno žmogžudystės, tačiau už R.Ganusausko-Mongolo nužudymą teismas jam skyrė įkalinimą iki gyvos galvos. Šiuo metu Henytė gyvena už Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo grotų.
– Kaip priėmėte Aukščiausiojo Teismo nuosprendį? – paklausė 15min H.Daktaro.
– Na, nesąmonė, žinai, man šokas buvo. Aš tikėjau vis tiek. Nors viduje, giliai širdyje jaučiau, kad bus blogai, bet taip pagal visą teisėtvarką turėtų būti nuosprendis kitoks. Aš jau galvojau, kad tikrai grąžins į apeliacinį, vėl viskas bus iš naujo.
Nes aš jau prašiau teismo, atsirado nauji liudininkai – sūnus, komisarai, visokių žmonių – kad, atseit, tas nukentėjęs, nužudytas, Mongolas – gyvas. Niekas nekreipia dėmesio, net nežiūri į tą pusę išvis.
– Kas tie nauji liudininkai ir iš kur jie tokios informacijos turėjo?
– Na, tai žiūrėk, į apeliacinį teismą atėjo du komisarai iš šešto skyriaus, vienas dar tarybos narys, kitas dar dabar dirba. Jie sako, mes 1994 metais tą Mongolą matėm – gaudėm, nes jis buvo paieškoje. Aš, atseit, jį nužudžiau, o 1994 metais dar komisarai gaudė. Tai teisėjas klausia, kodėl jūs jo nepagavot, o komisarai sako – jis su geresne mašina buvo, su mersu, ir pabėgo. Buvo su barzda.
Tai prokurorai, žinai, atsakė – su šešėline praeitimi tie komisarai, dėl to jie dengia mane. Tie komisarai parašė raštą, kad jie išėjo savo noru iš darbo, neturi jokios šešėlinės praeities. Per 20 tų liudininkų – paprasti Mongolo draugai, mano draugai liudijo, kad jie matė jį ten ir ten. Vienas net matė devyniasdešimt šeštais metais Belarusijoje. Tai prokuroras sako, jie čia susiję su nusikalstamu pasauliu – jie dengia mane, žinai.
Lukiškės, ypač gavus iki gyvos galvos, tai čia tas pats kaip guli laidojimo biure, karste. Lauki, kol tave užkas.
– Teismas mano, kad jums „yra visiškai svetimas bendražmogiškų socialinio elgesio normų laikymasis, kritiškas savo elgesio vertinimas ir pagarba prigimtinei vertybei – žmogaus gyvybei“. Kaip tai vertinate?
– Čia taip teismas tik parašė. Ką jie daugiau gali parašyti. Kodėl aš blogas žmogus? Aš dariau nusikaltimus, daleiskim, iki 1986 metų, kai papuoliau į Sibirą. Va, tada, komunistų, sovietų laikais, jo, mano buvo nusikaltimai, o vėliau aš išėjau į dorą gyvenimą – aš turėjau firmą, turėjau restoraną, aš nieko blogo nepadariau. Kiek žmonių mane gina – visiems padėjau. Ką teismui rašyti? Jis ir turi kažką paniekinti, kažką parašyti, žinai.
Man net abydna ir graudu, aš keturis anūkus turiu, keturis vaikus. Mano vaikai, viskas tvarkoj, gerai. Aš ne kandžiulnikas, ne pijokas, ne narkomanas. Ką aš blogo padariau? Dabar jie man užverčia kažkokius senus nusikaltimus.
Gyvenimas už Lukiškių grotų
– Koks gyvenimas už Lukiškių grotų?
– Nu, žinai, Lukiškės, ypač gavus iki gyvos galvos, tai čia tas pats kaip guli laidojimo biure, karste. Lauki, kol tave užkas. Nu, čia kamera – du metrai ant keturių. Tokia mažytė, pagalvok, visą gyvenimą, septyni metai čia sėdžiu.
Tai, daleiskim, sklypą duoda Romainiuose, kapinėse, trys ant keturių, tai didesnį negu čia. Tai pagalvok, kai žmonės sako, pensininkai ypač, kaip gerai jie čia gyvena, ilsisi, koja ant kojos, kortom žaidžia. Tai gerai, tu čia gali pasėdėti vieną dieną, dvi, savaitę, atsibos tas „poilsis“. Vis tiek tu uždarytas esi 23 valandas, valandą tik išveda į kiemelį trys ant keturių pavaikščioti, irgi keturios sienos, grotos ant viršaus. Pagalvok, kaip jie kalba, kalba žmonės, kurie nesupranta. Pabustų čia, čia išprotėt galima.
– Žmonėms tikrai įdomu būtų sužinoti, kokia yra Henriko Daktaro diena kalėjime?
– Nu, ką, aš atsibundu, šeštą valandą reikia keltis, bet aš atsikeliu anksčiau – be dvidešimt šešios. Išsiverdu arbatos, šeštą valandą įjungiu televizorių, visada žiūriu tą „Labas rytas“, žinai. Išgeriu arbatos.
Iki aštuonių parašau laiškus. Aštuntą valandą – patikrinimas. Tada, reikia išeiti į koridorių, visiems ten. Patikrina. Paskiau, kokią valandą einam į kiemelį, pusantros valandos. Po kiemelio, ką – grįžtu, dvyliktą valandą būna pietūs. Paskiau, kameroje pasportuoju valandą laiko, skaitau laikraščius, žiūriu televizorių. Faktiškai, nėra ką veikti.
Išveda per savaitę kartą į sporto salę. Paskui, bendravimo kambariukas toks būna pusantros valandos. Tokios dvi pramogos yra. Čia per mėnesį kartą mišios būna, į bažnyčią, bet čia ne taip, kad ten papulsi visur į tas sporto arenas, čia dar reikia neturėt nuobaudų, prašyti, būt geram. Prasižengsi, būsi agresyvus ar netaktiškas – sėdėsi kameroj uždarytas ir kukuosi.
– Kiek su kitais kaliniais susiduriate?
– Tai sunkiai. Vat ir susitinkam per mėnesį kartą bažnyčioj – ten dvi valandas būna mišios. Paskui, būna bendravimo kambariukas, keturiese susitinkam pusantros valandos. Galima arbatos išgert. Vat čia tokia šventė būna, pasimatymas. Tai va, tas gerai, žinai.
– O tai kaip su internetu? Ar tik ne jūs rašot į puslapį „Henrikas Daktaras“?
– (Juokiasi) Jau va tada labai noriu gerai paaiškinti, gerai, kad čia užklausei šito klausimo. Čia internetinis lapas, aš ten, internete, išvis nesigaudau, net nemoku. Laisvėj nesusigaudydavau, išvis prie kompiuterio nelįsdavau. Čia turi mano žmona ir mano dukra, žinai, tai aš parašau laišką, ką nors, žmonai ir dukrai, tai jos savo cenzūra pažiūri ir ten parašo taip ir taip, o aš nieko neturiu.
Bet, visų pirma, noriu atsiprašyti Aukščiausiojo Teismo, ypač tos teisėjos dėl savo tų gerbėjų, internetinių, kurie įžeidė tą teisėją, žinai. Kad žmonės suprastų, tie internetiniai mano gerbėjai, kad teismas čia nepričiom – jie valdomi yra. Jie, kaip liepia, taip jie padarė. Kad čia teismas nevaldomas, čia tik gražiai skamba.
Tai vat, atsiprašau teisėjos, gerbiamos, kaip sako, Aldonos už visus tuos savo internetinius gerbėjus, ten jaunimas, karštas, pravažiuoja taip ir taip, kaltina kažką, bet čia ne teismas kaltas, kaltas yra valstybinės mafijos klanas – valstybė.
Matai, kaip motiną apkaltino naglai valstybė, susidorojo vėl. Atsiuntė kažkas motinos vardu, reiškia, tuščiam voke, atvirutę ir voke įdėta SIM kortelė. Tai man ta cenzorė atidaro ir duoda man paimti.
Prie durų atidaro kažką, išima atvirutę, žiūriu – SIM kortelė. Atvirutė – tuščia, iš viso, nieko neparašyta. Adresas – mano parašytas, atbulinis – mano motinos, bet mano motinos raštas toks senoviškas, o ten visai naujoviškas. Sakau: pažiek, čia ne motinos net adresas, žinai. Tai perdavė į teismą, dabar motina į teismą vyksta, negi motina man siųs tą SIM kortelę? Po tos SIM kortelės pas mane dvi dienas – kratos, tos kortelės ieškojo. Kur telefonas, žinai? Sako, turi? Sakau, jo, turiu iphonus – septintą ir aštuntą. Sako, tokių nėra laisvėj. Sakau, o pas mane yra – pakavojau, senas, durnas, neprisimenu, kur. Dvi dienas pas mane ieškojo to telefono.
Tai pas mane jau septyni metai ieško – telefonų, interneto. Tai, kai mano žmona paleidžia ten ką nors naujo, ir pas mane iškart vakare krata jau ateina. Nu, internete išleista žinutė, galvoja, kad aš varau. Ateina ir tikrina. Kompiuterį mano tikrino, sakau, aš nepažeisiu taisyklių. Aš garbingas esu žmogus – jei aš pasakiau, kad neturėsiu telefono ir interneto, man ir nereikia. Kam man lyšnų problemų? Man per savaitę du kartus paskambint (duoda) po 15 minučių. Ką aš ten per telefoną kalbėsiu, iš tuščio į kiaurą. Nuobaudų gausiu, dar tik blogiau bus. Man jis nereikalingas, žinai.
– O kas žurnalistus tame puslapyje vadino „žmogėdromis“?
– Čia, žinok, aš negalėjau taip rašyti. Aš jeigu parašau, tai dukrai sakau, tu rašyk mano raštą, kad rašau. Žinai, net ir internete susikalbėjo dukra, žmona. Ir kažkas klausia: koks tavo reikalas? Taip ir taip. Blemba, galvoju, aš taip niekad nesakau „koks tavo reikalas?“, tu įžeidi žmogų. Žmogus normaliai paklausia, o tu atsakai. Ir ten klausimas, kas atsakinėja. Net nežinau, kas atsakinėja. Aš niekad nevarau, komunikabilus esu. Bendraujantis, kiekvieną žmogų suprantantis.
– Kas tie jūsų gerbėjai?
– Aš net nepažįstu, žinok, internete ten visi. Ten, velniai žino, kas tokie – ten Jonas, Petras, ten visokių. Kai man atsiunčia tuos komentarus, aš žiūriu – nė vieno nepažįstu. Ir mano kartos žmonės, faktiškai, visi, žinok, išmirę. Vieni nuo narkotikų, kiti – nuo šnapso, kiti – pagal amžių.
Čia aš kaip antikvaras randuosi. Mano draugų daugiau nieko nebeliko. Čia daugiausia jūsų – kurie skaito, žiūri, domisi manim. (...)
Nesvarbu, kad aš kilęs iš nusikalstamo pasaulio, bet aš esu garbingas nusikaltėlis. Ir aš ką dariau anksčiau, tai aš už tai viską atsėdėjau – už būtus, nebūtus nusikaltimus.
Kai išėjau iš Sibiro. Ten, daleiskim devyniasdešimt trečiais-antrais metais. Aš stojau tikrai į gerą, dorą kelią – į pensiją. Mane ir verbavo – ir taip, ir taip, davaj, ateik, daryk, bet aš niekur nelindau, nieko nedariau. Aš tik visiem gerą dariau, bet automatiškai aš bendravau su tuo nusikalstamu pasauliu, nes aš užaugau su jais, kitų draugų aš neturėjau. Mano draugais teisėjai, advokatai, prokurorai negali būti – jie turi savo ratą. Mano draugai – iš nusikalstamo pasaulio, paprasti žmonės, darbininkai. Su jais ir bendravau.
– Tai vis dėlto organizavot kažkokią veiklą ir po 1993 metų?
– Nu, jo, žinai, jie motyvavo, konkretizavo – Daktarų buvo toks pavadinimas, vardas – Daktarai – buvo. Ne paslaptis. Bet aš tai gaujai nepriklausiau. Čia buvo Kampiniai, Daškiniai – visokios gaujos buvo. 33 gaujos buvo – kodėl teisėsauga išsirinko tik Daktarų gaują? Galėjo 33 gaujas, nes buvo visi vienodi dar tais laikais. Bet kaip Daktaras išgarsėjo. Daktarai, kur tas mūsų obščiakas? Tie patys visi tie ožiai, daleiskim, kur sako, kad mes turėjom kontrabandinio spirito, bendrus pinigus atsiskaityti rinkom. Tai jie „padarė“ mums čia obščiaką gaujai. Kokia čia gauja?
Nu, daleiskim, lai būna ta gauja daktarų, bet gauja neša iki penkiolikos metų. Tai man duotų už tą gaują penkiolika metų. Tiek to, pavadinimas buvo daktarų – gerai, aš galiu atsėdėt už tą gaują. Duokit man už tą gaują, bet ką aš padariau – žmonių nežudžiau.
– O kas jei būtų paleidę?
– Žinai, jeigu mane išleistų, aš imčiau savo mamulę ir bėgčiau iš tos Lietuvos, nes ateitų jauna kita karta, jie ateitų mane pasodinti.
– Gal tuomet gyvenimas jums paprastesnis už grotų?
– Jo, čia labai gerai – triskart maitina, drabužių skalbt nereikia (juokiasi). Ne, už tai ir bėgčiau į užsienį, kad čia mane paliktų ta Lietuva.
– Ar galėtumėte pasakyti, kiek laiko jau praleidot Lukiškėse?
– Aš net nežinau nė dienos, kokia šiandien, ar septinta ar aštunta. Nesidomiu. Taip geriau. O kai domiesi – blogai. Aš žinau, kad rugsėjo 9 bus septyni metai, kai sėdžiu, ir viskas. Net neskaičiuoju mėnesių, niekas neįdomu. Žinau, kad pasimatymas kas du mėnesius – 26 dieną. Tai va šitą kalu. Tai žiūriu, kada man pasimatymas priklausys su žmona. Visada, aš džiaugiuosi, o taip geriau neskaičiuoti nieko.
Išvis geriau pamiršti. Tos dienos, mėnesiai, rytas, vakaras. Neskaičiuoju, geriau viskas yra. Ant širdies nekrauti, nes nervai ne geležiniai – ir taip košmarai sapnuojasi, gaudo-šaudo, žinai. Vis tiek, nervų sistema – sugadinta, žinai.
– O tai kokie košmarai kankina, ką sapnuojat?
– Tai pastoviai, žinai, ariniai gaudo-šaudo, kiek kartų gaudė. Šaudo, vejasi, žinai. Tai tokie išlikę gal smegenyse. Gulėdamas net negalvoji apie tai, bet vis tiek naktį ateina. Naktį tėvas sapnuojas, naktį brolį sapnuoju. Ten bobutę numirusią. Faktiškai, daug ateina numirusių sapne. Aš sapnininkus turiu, žiūriu, tai, faktiškai, labai gerai, kai eini miegoti – užmiegi, įlendi į tą sapnų karalystę. Tai ten gyvas, sveikas, darai viską – visa laisvė. O prabusti labai nesinori iš ryto – bliamba, vėl tam kalėjime. Bloga tokia nuotaika, taip.
Galvoju, bliamba, geriau negrįžčiau iš to pasaulio, nes aš tikiu tikrai, kad yra kitas pasaulis. Taip va, pavyzdžiui, būna, kad kai užmiegi, o kitam pasauly vaikštai, deginiesi pliaže, o tave iš ryto kažkas žadina. Ir tu jauti, kad žadina, nespėja dvasia sugrįžt pas tave. Pasiliko, o tu jauti, kad tave žadina. Prabundi, žiūri – aš ten sugrįžau. Čia, žinok, faktiškai, aš tikiu, kad yra kitas, kažkoks tai kitas dvasinis amžinas pasaulis. Mes ten – laisvi. Mus ten gaudo, šaudo, mes vis tiek ten gyvi.
Tai sunku man, faktiškai, buvo sunku po to Aukščiausiojo Teismo – aš dar tikėjau, ir žmona labai tikėjo. Buvo šokas, kai pamačiau per televizorių, kad ten žmona apalpo. Išvis, galvojau stogas nuvažiuos. Ta diena, bliamba, juoda buvo, kol viską pervalgiau, suvirškinau. Žinai, vėl įeiti į tą kalėjimą. O tada vėl viskas tvarkoj, gerai. Ką padarysi. Gal tokia karma mano.
Nu, aš skaitau, kažkaip tai nežinau. Aš kaip tikintis visą gyvenimą, tikiu, tai skaitau, nu kažkaip tai iš viršaus atėjo – Dievas kentėjo, žinai, dėl žmonių nuodėmių, Jėzus Kristus, Dievo sūnus, aš kaip Dievo karys kenčiu dėl nusikaltėlių nuodėmių.
