Nors M.Abliazovo pavardė lietuviams nieko nesako, Kazachstane šis žmogus žinomas visiems. Jo istorija itin įdomi. Vienas turtingiausių Kazachstano žmonių, buvęs energetikos ministras, opozicijos lyderis, politinis kalinys, bėglys.
Žmogus, kuris sukūrė vieną didžiausių šalies bankų, ir žmogus, kuris dabar kaltinamas šio banko apvogimu. Turbūt svarbiausia – žmogus, kuris pats ir kurio artimieji šiuo metu yra vienvaldžio Kazachstano prezidento Nursultano Nazarbajevo asmeniniai priešai ir taikiniai.
Teisė į nešališką teismą
S.Šalabajevo pusėn stojo žmonės, kurie rado advokatus ir organizavo ukrainietės lakūnės Nadijos Savčenko ir Rusijoje nuteisto režisieriaus Olego Sencovo gynybą.
Lietuvoje vis dar gyvos „Snoro“ ir „Ūkio“ bankų kracho istorijos. Iš pirmo žvilgsnio BTA banko atvejis labai panašus. Bent jau taip jį pristato Kazachstano teisėsauga ir brangiai apmokamos teisininkų kontoros. Beje, pirmą kartą susidūriau su tuo, kad užsienio advokatų kontora, kurios teisininkai padeda vykdyti įtariamojo paiešką ir siekia ekstradicijos, Lietuvoje samdytų viešųjų ryšių specialistus ir aktyviai bandytų formuoti sau palankią visuomenės nuomonę.
Kiekvienas asmuo turi teisę į nešališką teismą. Kazachstanas yra unikali šalis, kurioje didžioji dalis verslo buvo sukurta laikantis valdančiojo elitio sukurtų žaidimo taisyklių, o ne įstatymų.
Apsispręsti rašyti padėjo ir tai, kad į mane kreipėsi rimtos tarptautinės žmogaus teisių gynimo organizacijos. Žmonės, kurie rado advokatus ir organizavo Ukrainos lakūnės Nadijos Savčenko ir Rusijoje nuteisto režisieriaus Olego Sencovo gynybą. Padėjo pokalbiai su tarptautinį pripažinimą pelniusiais žurnalistais, Kazachstane kalėjusiais aktyvistais, teisininkais Lietuvoje, Ukrainoje ir Londone.
Apie šią istoriją jau keli metai rašo didžiosios pasaulio žiniasklaidos priemonės – „The Telegraph“, „Der Spiegel“, „Le Monde“, „Le Figaro“, „Vanity Fair“, „Bloomberg“ ir kitos.
TAIP PAT SKAITYKITE: Žinomus ES politikus Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas perka urmu
Be to, šis atvejis yra dar viena proga pagalvoti, kaip valstybių lygiu turi būti bendraujama su autoritariniais režimais – Rusija, Baltarusija, Kazachstanu. Kiek mums svarbūs ten vykstantys opozicijos persekiojimai?
Šiai istorijai daug laiko ir pastangų nebuvo gaila prisiminus Alesiaus Beliackio istoriją ir Lietuvos institucijų nesusišnekėjimą situacijose, kai sprendžiamas žmogaus likimas.
Kita vertus, mano rankose atsidūrė nemažai faktų apie M.Abliazovo ir S.Šalabajevo per statytinius valdytas bendroves lengvatinių mokesčių valstybėse. Finansinių schemų sudėtingumas ir į jas įtraukti asmenys, sumų dydis, jau priimti teismų sprendimai mane verčia manyti, kad finansiniai reikalai iš tiesų nebuvo tvarkomi skaidriai.
Nepaisant to, kiekvienas asmuo turi teisę į nešališką teismą, o bausmė turi būti adekvati nusikaltimui. Ji negali tapti asmeniniu kerštu ir būti nukreipta ne tik prieš įstatymus pežeidusį asmenį, bet ir prieš jo artimuosius, draugus, bendražygius.
N.Nazarbajevo nomenklatūra
Norint suprasti šios bylos kontekstą, reikia žinoti Kazachstano istoriją, – teigė J.Žovtis.
„Norint suprasti šios bylos kontekstą, reikia žinoti Kazachstano istoriją“, – teigia Kazachstano tarptautinio žmogaus teisių biuro valdybos narys, vienas iš žinomiausių šios šalies žmogaus teisių gynėjų, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) ekspertas, teisininkas ir politinis kalinys Jevgenijus Žovtis.
„Kazachstanas po Sovietų Sąjungos griūties savo ekonomiką reformavo laikantis pagrindinio principo – valdžią turėję asmenys ją konvertavo į privačią nuosavybę. Nėra nei vieno žmogaus, įskaitant prezidentą, kuris tai būtų padaręs nepažeidžiant įstatymų. Visas valdžios ir verslo elitas dabar yra sudėtingoje situacijoje, nes, kaip sako pats N.Nazarbajevas, kiekvieną iš jų galima teisti.
N.Nazarbajevas valdžią ėmė koncentruoti savo rankose. 1995 m. buvo priimta nauja šalies Konstitucija. 1996-1997 m. dingo paskutinės nepriklausomos radijo stotys ir televizijos kanalai.
Panaši situacija žvelgiant į šalies demokratines reformas. Po Sovietų Sąjungos žlugimo šalyje įvyko rinkimai, parlamente buvo opozicijos atstovų, tačiau tai tęsėsi neilgai.
N.Nazarbajevas valdžią ėmė koncentruoti savo rankose. 1995 m. buvo priimta nauja šalies Konstitucija. 1996-1997 m. dingo paskutinės nepriklausomos radijo stotys ir televizijos kanalai.
Opozicijos beveik neliko. Dutūkstantųjų pradžioje grupė jaunų verslininkų, politikų, biurokratų viešai ėmė kalbėti, kad tokia sistema pasmerkta žlugti. Vienu iš jaunųjų tiurkų (taip buvo vadinami šie žmonės, – red. past.) lyderių tapo M.Abliazovas. Jis buvo žinomas bankininkas ir valdininkas, iki tol ėjęs ir energetikos ministro pareigas“, – pasakojo pašnekovas.
Pasak jo, M.Abliazovas buvo iš tų žmonių, kurie darė verslą ir jam puikiai sekėsi. N.Nazarbajevas matė, kad valdžios aparate tokių žmonių trūksta ir ėmė juos kviesti. Net ministru pirmininku kurį laiką buvo žmogus ne iš tradicinės nomenklatūros.
„N.Nazarbajevas nėra kvailas ir jis puikiai suprato, kaip manevruoti tarp senojo elito, kurio rankose buvo didžioji ekonomikos dalis, ir naujojo.
Turite suprasti, kad tada visi žaidė pagal tuo metu galiojusias taisykles. Įstatymų viršenybės nebuvo. Veikė kitokia sistema. Jeigu tu taisyklėms paklūsti, kyli aukštyn. Jeigu ne, tave išmeta lauk. Sąžiningai didelio kapitalo neuždirbo niekas. Visi naudojosi sistema, įstatymų spragomis“, – paaiškino J.Žovtis.
Lemtingas laiškas
2001 m. jaunieji tiurkai sukūrė politinį judėjimą „Demokratinis Kazachstano pasirinkimas“ ir pasirašė viešą kreipimąsi, kuriame reikalavo reformų.
2001 m. jaunieji tiurkai sukūrė politinį judėjimą „Demokratinis Kazachstano pasirinkimas“ ir pasirašė viešą kreipimąsi, kuriame reikalavo reformų. Taip M.Abliazovas nuo verslo perėjo prie politikos. Tai įvyko daug seniau, nei jam buvo pateikti kokie nors kaltinimai finansiniu sukčiavimu.
Tarp pasirašiusių viešą laišką buvo finansų ir gynybos ministrai, vicepremjeras, žinomi šalies verslininkai, centrinio banko pirmininkas, prezidento administracijos vadovo pavaduotojas ir kiti. Visi jie buvo jauni 30-45 metų amžiaus lyderiai.
„Tai buvo aiškus naujojo elito iššūkis senajai nomenklatūrai. N.Nazarbajevas suprato, koks pavojus kilo jo valdžiai ir ėmėsi veiksmų. Šie žmonės nukentėjo – neteko pareigų, traukėsi iš verslo, bėgo iš šalies, buvo pradėtos politinės bylos. Du judėjimo lyderiai – M.Abliazovas ir tuometinis vicepremjeras Žoržas Žakianovas atsidūrė kalėjime“, – pasakojo J.Žovtis.
Ž.Žakianovui buvo skirta 7 metų laisvės atėmimo bausmė. Dabar jis gyvena JAV. M.Abliazovas po metų buvo paleistas jam suteikus prezidento malonę. Buvo susitarta, kad jis daugiau politikoje nedalyvaus, tačiau M.Abliazovas toliau rėmė opoziciją.
