Rugpjūčio 4 dienos popietę Aidas su žmona bei draugų dukra, kaip ir kasmet, ilsėjosi Palangos paplūdimyje ties Monciškėmis. Pliaže poilsiavo daug žmonių, netrūko ir besimaudančių, nors iškelta raudona vėliava informavo, kad tai daryti griežtai draudžiama. Vandenyje laiką leido būrys buriuotojų ir jėgos aitvarų mėgėjų, nes pūtė jiems naudingas stiprus vėjas.
„Žinai, kad jūra pavojinga, toli nebrendi, nerizikuoji savo gyvybe. Lipi iki kelių, bambos. Saugaisi. Žinau, kiek mano galimybės leidžia, tad tiek ir brendu. Tikrai nenoriu pasipuikuoti. Netrūksta ir adrenalino. Tačiau buvo tokių, kurie nepaisė gelbėtojų perspėjimų. Šie nuo ryto pranešinėjo per garsiakalbius, kad maudytis draudžiama (net braidyti draudžiama – aut. past.)“, – teigė Aidas.
Iš pradžių pagalvojau, kad kažkas juokauja. Žinot, kaip su žaidžiančiais vaikais būna. Įsižiūrėjau, iš vandens bėgo mergina. „Gelbėkit, gelbėkit!“.
Prieš pat nelaimę jis išsibudino, nes iki tol snaudė. Atsisėdęs stebėjo jūrą. Kai staiga išgirdo šauksmą „gelbėkit“, „gelbėkit“.
„Iš pradžių pagalvojau, kad kažkas juokauja. Žinot, kaip su žaidžiančiais vaikais būna. Įsižiūrėjau, iš vandens bėgo mergina. Nežinau, ar ji nuskendusiojo berniuko šeimos narė. Kiek žinau, jie ilsėjosi pliaže keturiese. „Gelbėkit, gelbėkit!“. Vienas vyriškis su vaikais sėdėjo arčiau vandens. Jis pirmas pradėjo bėgti. Ėmiau bėgti ir aš. Pirmasis nuplaukiau iki skendusio berniuko. Viskas vyko taip greitai. Kai mus abu nutempė į dugną, įsitikinau, kad gylis buvo nemažas – jei stovėtum iškėlęs rankas, vandens būtų virš jų“, – ėmė pasakoti Aidas.
Dar prieš jį prie skęstančio berniuko pirmas su jėgos aitvaru priplaukė vienas iš kaituotojų.
„Kaituotojas pagriebė berniuką, perdavė man. Jam buvo sunku suvaldyti jėgos aitvarą. Aš pagriebiau skendusįjį už plaukų, nenorėjau prisileisti, kad abu negrimztume į dugną. Priartėjus per arti, jis būtų kabinęsis man ant kaklo, tuomet – viskas. Bandžiau apsiversti jį ant nugaros. Vaikiukas buvo panikoje. Kiek galėjau, tiek tempiau viena ranka. Jei būtų turėjęs vaikas daugiau gyvybės, jėgų, gal būtume ir ištraukę. Patempiu aš kiek, perduodu kartu atplaukusiam vyriškiui. Tačiau kiek patempiam, tiek banga atgal mus nuvelka“, – kraupų nutikimą prisiminė Aidas.
Bangos, anot jo, jau siekė pusantro metro. Gailiausiai ir gelbėjusiesiems baigėsi jėgos. Šalimais buvęs vyriškis pavargo.
„Pavargau ir aš. Berniuko stengiausi neprileisti arčiau savęs. Prisiminiau mokymus kariuomenėje, mokykloje. Kad reikia net „priglušinti“, jei skęstantysis labai muistosi. Tačiau berniukas stvėrė man su abiem rankomis už rankos, abu panirome į dugną. Iš viso buvau paniręs tris kartus. Bet atsispyriau, įsitempiau jį dar paskutinį kartą į viršų. Deja, pritrūko jėgų. Jei būčiau galėjęs atsistoti ant dugno, o dabar – 10–15min. plūduriuoji, gylis virš galvos. Tempi, banga atgal grąžina.
Paleidau berniuką ir jis dingo. Nugrimzdo į dugną. Pamečiau...“, – nutęsė drąsus poilsiautojas, pripažinęs, kad iki šiol gyvenime jam nebuvo tekę gelbėti skęstančiojo, o ir pats niekad neskendo.
Tuomet šalia atsirado jaunas poilsiautojas su lenta. Ėmė klausinėti, kur dingo skendusysis. Aidas informavo, kad viskas, po laiko. Liepė mesti lentą kartu vaikiną gelbėjusiam vyriškiui, nes šis vos laikėsi ant vandens.
„Tą vyriškį vėliau ištraukė gelbėtojai. Aš pats išplaukiau. Atvažiavo vienas gelbėtojas su džipu. Šoko dar ieškoti berniuko. Atsirado ir žmonių su vandens motociklais. Privažiavo daugiau gelbėtojų, gaisrinė, ugniagesiai, bet šansų rasti jau jokių nebuvo. Nuėjau dar pašnekėt su tuo vyru, kuris padėjo gelbėti. Matyt, jam buvo blogai, nes kreipėsi į greitosios medikus“, – toliau pasakojo Aidas.
Labiausiai jį nuvylė žmonių abejingumas. Aidas negalėjo patikėti, kad ant kranto stovėjo tiek daug tvirtų vyrų, bet nė vienas jų nepuolė padėti.
„Stovėjo visi ir žiūrėjo. Jei būtų 10–15 žmonių per ištiestas rankas sustoję grandinėle, vienas po kito būtume tikrai ištempę vaikiną. Tiek tereikėjo. Tačiau visi galvojo: „Čia ne mano, tai tiek to“. Pilna buvo žiūrovų.
Man net nekilo mintis nepadėti. Jei matai, kad žmogui blogai, stengiesi padėti, kažką padaryti. Deja, nepavyko man... Neužteko jėgų. Išsigandau. Jaučiau, kad jei taip ir toliau, abu eisim į dugną. O ir padėjęs vyras būtų ėmęs skęsti.
Girdėti ir nepadėti? Ne man. Gal, jei matyčiau, kad nėra jokių šansų, virstų 4 metrų bangos, gal ir nepulčiau“, – nusivylusiu balsu tęsė Aidas.
Stovėjo visi ir žiūrėjo. Jei būtų 10–15 žmonių per ištiestas rankas sustoję grandinėle, vienas po kito būtume tikrai ištempę vaikiną. Tiek tereikėjo.
Paklaustas, ar mąstė, ką galėjo padaryti kitaip, pašnekovas patikino, nuo šiol į pliažą imsiąs nešiotis kokį virvės galą. Po virvę, gelbėjimosi ratą, anot jo, galėtų būti pritvirtina ir kur pliaže, kad galėtum griebti ir pulti gelbėti.
„Net po šios nelaimės toliau žmonės lipo į vandenį maudytis“, – stebėjosi Aidas.
Rugpjūčio 4 dieną apie 15 valandą į Palangos pareigūnus buvo kreiptasi dėl dingusio 2004 m. gimusio berniuko, – sekmadienį pranešė Klaipėdos apskrities VPK. Teigta, kad šis jaunuolis galbūt nuskendo jūroje ties Monciškėmis.
Prabėgus penkioms paroms, rugpjūčio 9 dieną jūroje vandens motociklu plaukioję poilsiautojai netikėtai, pusantro kilometro nuo kranto, Latvijos sienos link, ties Šventosios gelbėtojų stotimi, atrado, manoma, nuskendusio paauglio kūną.
