Byloje nustatyta, kad nuteistasis, būdamas medžiotojų klubo narys, medžioklės metu Pagėgių rinktinės saugomame pasienio ruože, miško kelyje su legaliai laikomu užtaisytu graižtviniu šautuvu tykojo žvėries.
Pastebėjęs keliu bėgantį šunį, turintį specialią žymą – liemenę su specialiais skiriamaisiais ženklais ir atšvaitais, tyčia – negailestingai ir be jokios pateisinamos priežasties – šovė į jį.
Dėl daugybinių sužalojimų gyvūnas, kuris kartu su kinologu persekiojo iš įvykio vietos pabėgusius du asmenis, žuvo. Teismai konstatavo, kad nuteistasis žiauriai elgėsi su gyvūnu ir nušaudamas jį Pagėgių rinktinei padarė 8081,91 Eur turtinę žalą.
Kasaciniu skundu nuteistasis prašė panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatorius nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Taip pat, pasak nuteistojo, teismai, manydami, kad šunį buvo galima išgąsdinti iššovus į orą, neįvertino, kad, iššovus į orą, šuo galėjo susierzinti ir jį užpulti. Šūvis į šunį buvo vienintelis būdas išvengti padarinių jo gyvybei ir sveikatai. Kaip nurodo kasatorius, vertintinos ir kitos aplinkybės: įvykio vieta – miškas, nepažįstamo šuns agresyvumas, mažas atstumas tarp jo ir šuns, šuns dydis, svoris, šuo buvo be pavadėlio, aplink žmonių nebuvo, be to, prieš tam tikrą laiką šioje vietoje buvo šuns stipriai sužalotas jo tėvas.
Kasatoriaus nuomone, buvo realus pagrindas gintis nuo puolančio gyvūno, jis teigė neturėjęs tyčios nužudyti gyvūną, o tik gynęsis, t.y. veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis.
Pirmosios instancijos teismas paskyrė 146 MGL dydžio (5498,36 Eur) baudą ir priteisė atlyginti Pagėgių rinktinei 8081,91 Eur turtinę žalą. Apeliacinės instancijos teismas skundą atmetė.
Bylą išnagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atmesdamas kasacinį skundą, nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visus pateiktus argumentus dėl, nuteistojo manymu, padarytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų pradedant ikiteisminį tyrimą ir jį atliekant, taip pat dėl prokuroro bei pirmosios instancijos teismo šališkumo. Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nebuvo nustatyta.
Teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad teismai, pripažindami A.Komskį kaltu, įrodymus vertino tinkamai, nuosprendžiuose padarytos teismų išvados yra teisingos ir pagrįstos. Kolegija pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas kruopščiai išnagrinėjo nuteistojo iškeltas versijas (dėl to, kad jis į šunį tyčia nešovė, kad kulka galėjo pataikyti atšokusi rikošetu, kad nuteistasis nematė, jog atbėga tarnybinis šuo, kad buvo užpultas staiga), šias versijas motyvuotai ir įtikinamai atmetė, įvertindamas tiek nuteistąjį kaltinančius, tiek ir teisinančius įrodymus. Kolegija pabrėžė, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis visiškai atitinka įstatymo keliamus reikalavimus nutarties turiniui ir formai.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad kasatoriaus teiginiai, neva jis šovė į šunį, siekdamas pašalinti jam pačiam gresiantį pavojų, nes buvo užpultas šuns, t.y. gynėsi esant būtinajam reikalingumui (baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė), nepagrįsti.
Teismai, vadovaudamiesi byloje surinktais ir ištirtais duomenimis, nustatė, kad įvykio metu miško keliuku ristele bėgantis ir pėdsakais sekantis pasieniečių tarnybinis šuo A.Komskiui ar kitiems asmenims jokio realaus ir akivaizdaus pavojaus nekėlė, t.y. A.Komskio sveikatai ir gyvybei pavojus kilęs nebuvo, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti, kad A.Komskis į šunį šovė esant būtinajam reikalingumui.
„Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kinologas kontakto su priekyje jo bėgančiu šunimi nebuvo praradęs, šuo bėgo ristele, šuns elgesys nerodė, kad jis kažką puola, iki šūvio nebuvo girdėti jokių garsų. Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs A.Komskio skundo argumentus, patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą, kad A.Komskio sveikatai ir gyvybei pavojus nebuvo kilęs, be to, motyvuotai atmetė nuteistojo versiją, kad nuteistasis šovė, manydamas, kad gali būti užpultas vilko. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad įvykio metu buvo geras matomumas, A.Komskis, būdamas patyręs medžiotojas, stebėdamas iš toli ristele atbėgantį ir artėjantį šunį, turėjo pakankamai laiko, kad įvertintų gyvūno dydį, spalvą, pamatytų šuns VSAT liemenę. <...> Pagal teismų nustatytas aplinkybes nėra pagrindo pripažinti, kad nuteistasis šovė į tarnybinį šunį esant būtinajam reikalingumui“, – konstatavo kasacinis teismas.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama, informuoja LAT.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelis kasacinis teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams peržiūrėti. Kasacinio teismo pagrindinė paskirtis – užtikrinti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką valstybėje.
Į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą atrenkamos tik sudėtingiausios ir reikšmingiausios teismų praktikai bylos. Remdamasis procesą reglamentuojančiais įstatymais, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus teisės taikymo aspektu.
