Nuo bylų spausdinimo ir siuvimo iki vieno geriausių analitikų šalyje, vertinamo užsienio kolegų ir dirbančio su sudėtingiausiais šalies kriminaliniais tyrimais, – taip galima apibūdinti T.Verpečinsko kelią LKPB.
„Vadovybė man sako: „Nueik į interviu su žurnalistu, nes tavo istorija yra įdomi. Papasakok, kaip pradėjai dirbti, siekei ir pasiekei savo.“ Man atrodo, kad tikrai svarbiausia siekti užsibrėžto tikslo, nes vis tiek kažkada sulauksi įvertinimo. Sulauksi tos dienos. Pakankamai ilgai dirbau techninio pobūdžio darbus, galiu pasakyti, kad juos dariau pusę savo laiko policijoje. Bet tie, kurie siekia, sulaukia įvertinimo. Manimi žmonės patikėjo“, – savo sėkmės istoriją LRT.lt pasakoja T.Verpečinskas.
– Kaip atrodo Lietuvos kriminalinės policijos biuro darbas, kokios yra jo veiklos kryptys?
– Biuras yra atsakingas už sunkių ir labai sunkių tarpregioninio ar tarptautinio pobūdžio nusikaltimų, taip pat rezonansinių nusikalstamų veikų tyrimą ir tyrimų koordinavimą, už nusikalstamų susivienijimų, organizuotų grupuočių ir jų narių daromų ir padarytų nusikalstamų veikų užkardymą, atskleidimą ir tyrimą.
Analitikai tokiuose tyrimuose vaidina svarbų vaidmenį. Atsižvelgiant į tai, kad tyrimai sudėtingi ir didelės apimties, dažnai neišsiverčiama ir be specializuoto analitikų padalinio darbuotojų. Analitikai daugiau ar mažiau įtraukiami praktiškai į kiekvieną biuro atliekamą tyrimą. Čia lengvų bylų nėra. Ant mūsų stalo – sudėtingiausios, sunkiausių nusikaltimų, rezonansinės ar didžiausią žalą padariusios bylos.
Sudėtingose bylose yra daugybė informacijos, o analitiko užduotis – rasti kelią nuo pradžios iki galo, atsijoti nereikalingą informaciją, išgryninti vertingą.
Analizė svarbi kiekviename tyrimo etape. Man šis darbas iš dalies tuo ir patrauklus – tenka prisidėti prie įvairių ir tikrai išskirtinių tyrimų. Verta paminėti ir bendradarbiavimą su užsienio šalių teisėsaugos institucijomis – mūsų partneriais. Analitikų vaidmuo šioje srityje labai svarbus – aktyviai keičiamasi informacija, ji kaupiama, sisteminama, vertinama ir analizuojama.
– Tobulinote įgūdžius ir užsienyje, stažavotės Europole. Ar stipriai skiriasi mūsų pareigūnų žinios ir technologijos nuo Vakarų?
– Tokios šalys kaip Jungtinė Karalystė turi gilias analitinio darbo tradicijas. Bet koks susitikimas su užsienio partneriais labai naudingas akiračiui praplėsti. Iš esmės analitinis darbas yra mentalinis procesas, todėl svarbu, kad darbuotojas turėtų analitikui reikalingas charakterio savybes, tinkamą kompetenciją, smalsumą, imlumą informacijai.
Žinoma, analitikas nuolatos turi sekti naujoves, domėtis jomis savo iniciatyva, turi būti tam tikras žinių bagažas. Negalima išanalizuoti reiškinio, neturint tam tikrų žinių. Mes glaudžiai bendradarbiaujame su tyrėjais, iš jų semiamės žinių. Taip pat ir žurnalistas neparašys gero, kokybiško straipsnio, jei neįsigilins į temą, nesinaudos specialistų žiniomis.
Mūsų ir užsienio kolegų darbo įgūdžiai nesiskiria. Tokiais atvejais gali skirtis tik darbo organizavimas, darbo priemonės. Analitikui labai svarbus geras kompiuterinis raštingumas, nes dirbama su didelės apimties informacija. Naudojame specialistas analitines programas, kurių yra sukurta ne viena. Šiuo metu naudojame analitines programas, kurias naudoja dauguma Europos šalių analitikų, taip pat – Europolas, bet visada stebime IT naujoves šioje srityje.
– Esate vyriausiasis tyrėjas, atsakingas už taktinę ir operatyvinę analizę. Kaip atrodo jūsų darbas?
– Darbo esmę sudaro informacijos analizė. Dirbu iš esmės tik prie kompiuterio. Analitikas yra priklausomas nuo jam suformuotų klausimų, kartais tai būna labai konkretūs klausimai, o kartais – abstraktūs.
Analitikas turi palaikyti ryšį su kolegomis tam, kad jo produktas būtų suprantamas ir naudingas kitam žmogui. Žinoma, analitikas pateikia savo įžvalgas, įvairius siūlymus, bet tuo pačiu turi likti kuo labiau objektyvus informacijos atžvilgiu, kad galėtų ją tinkamai vertinti. Tam įtakos turi patirtis, kuri kartais gali padėti, o kartais – nukreipti kita linkme. Iš esmės analizė yra procesas, einantis ratu. Resursai niekur nėra begaliniai, taip pat ir policijoje. Analitikas padeda suformuoti tam tikrą veiklos kryptį, kur reikėtų koncentruotis ir kam reikėtų skirti daugiau žmogiškųjų ir finansinių resursų.
– Kokių įgūdžių ir gebėjimų reikia Kriminalinės policijos biuro darbuotojui?
– Dirbame su itin jautria informacija, todėl turime atitikti aukštus reikalavimus – tiek profesinius, tiek asmeninius. Tai natūraliai diktuoja darbo aplinka. Čia tiesiog negali rodyti neprofesionalumo, nes tai iškart būtų pastebėta.
– Kas yra „itin jautri informacija“?
– Tai – neviešo pobūdžio įslaptinta informacija.
– Ar ant jūsų stalo buvo atsidūrusi informacija, susijusi su pažįstamu žmogumi?
– Dar neteko. Mums keliami aukščiausi patikimumo reikalavimai ir jokių asmeniškumų negalėtų būti.
– Analitikų padalinys įtraukiamas iš esmės į visus rezonansinius nusikaltimų tyrimus, dirbate su labai sunkiomis bylomis. Jus tai emociškai kaip nors paveikia?
– Analitikas turi valdyti emocijas ir kaip nors tai išgyventi. Žinoma, vertindamas informaciją kartais pagalvoji, kaip taip galima pasielgti. Bet emocijos trukdo objektyviai vertinti faktus. Žiniasklaidoje būna daug ko parašyta, artimieji apie kokį nors nusikaltimą taip pat klausia, kaip taip galima pasielgti, bet tai – išankstinėmis emocijomis paremtos nuostatos, o tu turi išlaikyti šaltą protą. Išėjęs iš darbo gali pagalvoti, o darbe turi koncentruotis ir nesiblaškyti.
– Pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis pasižymėjo organizuotu nusikalstamumu, gaujų buvimu. Kokia situacija dabar? Teigiama, kad Lietuvoje veikia keliasdešimt organizuotų nusikalstamų grupuočių.
– Nesu įpareigotas oficialiai komentuoti situacijos, galiu pasakyti, kad procesai yra nuolat stebimi ir analizuojami, informacija kaupiama ir sisteminama.
– Ar Lietuvoje gyventi saugu?
– Manau, kad taip, Lietuvoje gyventi saugu. Pastarieji įvykiai sukrėtė Lietuvą, bet tai nereiškia, kad mūsų šalyje galime jaustis nesaugiai. Juolab kad į įvykius buvo reaguota žaibiškai, mestos didžiulės pajėgos, o įvykiai buvo išaiškinti.
– Bet rezonansinių įvykių netrūksta – štai iš pareigūnų buvo pagrobtas automatas, vėliau sekė skaudesni įvykiai – Ievos Strazdauskaitės nužudymas, keturių šeimos narių nužudymas Gaižėnų kaime, ir pan.
– Nepasakyčiau, kad daugėja. Galbūt žiniasklaidos dėmesys tokiems įvykiams didesnis. Gal ir visuomenei tuomet susidaro įspūdis, kad tokių atvejų daugėja. Tuomet policija viešina informaciją, prašo visuomenės pagalbos, ir tai tampa visos Lietuvos problema. Bet man patinka, kad policija tampa atviresnė, prašo padėti. Kai buvo sulaikytas Egidijus Anupraitis Marijampolėje, visuomenės ir policijos pajėgos dirbo kartu.
– Kas per visus darbo metus jums asmeniškai buvo sunkiausia?
– Sunkiausia suvaldyti informacijos gausą, ypač tais atvejais, kai informacijai išanalizuoti turima labai mažai laiko. Tai gali būti įvairiais atvejais, pavyzdžiui, įvykus nusikaltimui tyrėjai eina „karštais pėdsakais“. Noriu paminėti tokį analitikų terminą kaip „informacinis triukšmas“, kai informacijos gausa blaško, o ne padeda. Tokiais atvejais svarbus analitikų profesionalumas, taip pat – komandinis darbas, vadinamasis „minčių lietus“. Be to, komandinis darbas padeda išlaikyti ir objektyvumą.
Sudėtingose bylose yra daugybė informacijos, o analitiko užduotis – rasti kelią nuo pradžios iki galo, atsijoti nereikalingą informaciją, išgryninti vertingą. Žinoma, visa informacija vertinga, bet reikia mokėti nepasiklysti. Mes, analitikai, mėgstame, kad užduotis būtų suformuota konkrečiai, bet kartais to padaryti tiesiog neįmanoma. Šiame darbe reikia savęs įdėti labai daug, kartais tenka dirbti ir naktimis. Pats esu tėvas, todėl jei kas nutiktų man artimam žmogui, norėčiau, kad policija darytų viską, kad nusikaltimas būtų kuo greičiau išaiškintas. Pareiga yra aukščiau už tavo asmeninį interesą išsimiegoti.
– Žinau, kad jūsų darbo pradžia nebuvo lengva, dirbote įvairius techninius darbus. Visada galvojote apie darbą kriminalinėje policijoje?
– Baigdamas mokyklą apie kriminalinę policiją nebuvau susimąstęs. Studijų metu įdomiausios buvo su baudžiamąja teise susijusios disciplinos. Praktiką pasirinkau atlikti LKPB, iš arčiau susipažinau su ikiteisminio tyrimo pareigūnų veikla.
Sėkmingai išlaikęs egzaminus, 2010 m. įgijau teisės bakalauro laipsnį. Vėliau įstojau į Mykolo Romerio universiteto (MRU) Baudžiamosios teisės ir kriminologijos magistro studijas, 2010 m. įsidarbinau LKPB specialistu, kurio pagrindinės funkcijos – pagalba ikiteisminio tyrimo pareigūnams bei įvairūs techninio pobūdžio darbai. 2014 m. baigęs vidurinės grandies policijos pareigūnų įvadinius mokymo kursus MRU Viešojo saugumo fakultete, buvau atestuotas į statutinius valstybės tarnautojus. Tapau vyriausiuoju tyrėju, atsakingu už taktinę ir operatyvinę analizę.
Iš pradžių kopijavau dokumentus, siuvau bylas, kurios taip pat savaime nesusisiuva. Be procesinių dokumentų kopijų juk irgi neįvyktų susipažinimas su byla. Vežiodavau dokumentus į teismą, prokuratūrą – dirbau ir kurjeriu, ir kanceliarijos darbuotoju. Žiūrėdavau į vyriausiąjį tyrėją, kuris man – autoritetas, ir galvodavau, kad norėčiau juo būti.
Dabar vadovybė man sako: „Nueik į interviu su žurnalistu, nes tavo istorija yra įdomi. Papasakok, kaip pradėjai, siekei ir pasiekei savo“. Man atrodo, kad svarbiausia siekti užsibrėžto tikslo, nes vis tiek kažkada sulauksi įvertinimo. Sulauksi tos dienos. Pakankamai ilgai dirbau techninio pobūdžio darbus, galiu pasakyti, kad juos dariau pusę savo laiko policijoje. Bet tie, kurie siekia, sulaukia įvertinimo. Manimi žmonės patikėjo.
– Kuo jus taip žavi darbas LKPB?
– Mane žavi aukštai iškelta LKPB kartelė, darbo kokybė. Žmonės, kurie čia dirba, yra savo srities profesionalai. Kriminalinė policija atskleidžia nusikalstamas veikas, padeda žmonėms, prisideda prie saugumo jausmo formavimo. Jei visuomenė ir tavo šeima jaučiasi saugiai, gali ramiai paleisti vaiką į gatvę. Policija nėra tik gatvėje matomi pareigūnai. Mes – dažnai nematomi, apdovanojimai viešai nepristatomi. Bet mes įdedame daug darbo, kad ta byla būtų išaiškinta.
– O jums asmeniškai nėra dėl to nesmagu? Jūs neapdovanojami viešai, nesulaukiate tiek dėmesio.
– Nėra nuoskaudos, iš esmės aš niekada nemėgau viešumo.
– Lietuvą neseniai sukrėtė I.Strazdauskaitės pagrobimas. Generalinis policijos komisaras Linas Pernavas teigė, kad pareigūnai peržiūrėjo tūkstančius vaizdo įrašų ir buvo reaguota į tūkstančius gyventojų pranešimų. Visas tas srautas plaukė pas jus?
– Taip, dalis srauto. Dirbo komanda ir ta informacija buvo paskirstyta. Dirbome grupėmis, taikėme įvairius metodus, kad kuo greičiau surastume ko nors reikšmingo tyrimui.
– Ar daugybė žmonių teikė išties naudingos informacijos, ar dalijosi bet kokia informacija, nes tiesiog norėjo kaip nors prisidėti prie bylos ištyrimo?
– Jau geriau informaciją pateikti, kuri galbūt neturės reikšmės tyrimui, ir vėliau ją atmesti, nei ja apskritai nesidalinti. Nereikšminga informacija galima pripažinti tik tuomet, kai ją įvertini. Žmonės kartais abejoja, bet sako, kad geriau pasidalins ta abejone, nei bus nepilietiški ir nepraneš.
– Ar dažnai jums padeda žiniasklaida, atskleidžia papildomos informacijos, kokios jūs neturite?
– Tai yra vienas iš informacijos šaltinių. Jūs taip pat analizuojate nusikaltimus, rašote įvykių sekas. Kartais ir piliečiai kreipiasi į žiniasklaidą, o mes tos informacijos neturime ir sužinome iš žiniasklaidos. Ją galime naudoti, vėliau – gauti daugiau informacijos, nei parašė žurnalistai.
– Kaip jūs manote, kodėl populiariausios žinios Lietuvoje yra kriminalai?
– Ir aš dažnai savęs to klausiu. Kai nuvažiuoju pas vyresnio amžiaus giminaičius, jie visą laiką kalba apie tai, kas blogo nutiko Lietuvoje. Įdomu, kodėl juos tai taip domina? Žmones traukia tiek, kiek viešina žiniasklaida. Nušviesdami kriminalinius įvykius naujienų portalai kelia savo reitingus. Tiek, kiek rašo, tiek žmonės ir skaito.
– Bet žiniasklaida rašo ir apie politiką, ekonomiką, o vis tiek skaitomiausi – kriminalai.
– Kriminalai yra arčiau jų, tai atsiliepia jų saugumui. Politika nuo žmonių galbūt yra labiau nutolusi, užsienio politika – dar labiau. O daugelis kriminalų įvyksta tavo kieme, gatvėje, mieste ar rajone.
– Praėjusiais metais Vidaus reikalų ministerijos užsakymu atliktos visuomenės nuomonės apklausos duomenimis, 75 proc. gyventojų pasitiki policija. Tai yra didžiausias procentas nuo 2004 m., kai buvo pradėti daryti tokie tyrimai. Ar sutinkate, kad tokio gero įvaizdžio policija dar neturėjo?
– Taip, pasitikėjimo lygis išties aukštas. Policija modernėja, ji įrodė, kad visuomenė gali ja pasitikėti. Žmonės bendrauja su pareigūnais, teikia jiems naudingos informacijos. Tuo pačiu policija į visuomenę žiūri kaip į lygiavertį partnerį.
