Žiauriai nužudyto šiauliečio byloje paskelbtas nuosprendis ir atskira nutartis, antradienį informuoja Šiaulių apygardos teismas.
Nustatyta, kad nusikaltimas padarytas praėjusiųjų metų lapkričio 1-ąją dieną Šiaulių mieste, kai savo bute buvo nužudytas šiaulietis A. K.
Kaltinamieji R. O. ir V. A. lapkričio pirmosios vėlų vakarą veikdami kartu, būdami apsvaigę nuo alkoholio, kilus konfliktui su buto šeimininku, tyčia panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, kuris nuo patirtų traumų mirė įvykio vietoje. Kaip vėliau konstatavo medicinos ekspertai, lemtingąją naktį 53 metų buto šeimininkui rankomis ir kietais bukais daiktais į galvą, krūtinę, kitas kūno vietas buvo suduota ne mažiau, kaip 32 kartus. Kaltinamasis R. O. anksčiau teistas, V. A. teisiamųjų suole atsidūrė pirmą kartą.
Teismas abu kaltinamuosius pripažino kaltais ir paskyrė jiems laisvės atėmimo bausmes: R.Obichodenko – 12 metų, V.Avižiui – 11 metų.
Kruvino konflikto, kuris pasibaigė žiauriai sumušto 53 metų A. K. mirtimi, du šiauliečiai neneigė, tačiau savo kaltės dėl pasekmių jie įnirtingai kratėsi ir bylą nagrinėjant teisme, savo kaltę ėmė versti vienas kitam.
Per ikiteisminį tyrimą savo parodymus ne kartą keitė ne tik abu kaltinamieji, bet ir nukentėjusioji – nužudytojo A. K. sugyventinė T. M. Moteris vėliau teisinosi, jog dėl įvykusios tragedijos buvo ištikta šoko, todėl pareigūnams kalbėjo netiesą. Nukentėjusioji patikslino, jog lemtingąjį vakarą konflikto dalyviai buvę neblaivūs, todėl tam tikrų nusikaltimo momentų ji prisiminti negalinti.
Anot liudytojos, žmogžudystės išvakarėse su savo sugyventiniu A. K. ji buvo susipykusi, nes šis nenorėjęs su ja važiuoti į kapines. Moteris teigė, jog lapkričio pirmosios vakarą ji negalėjusi patekti į butą, nes sugyventinis jai neatidaręs durų. Patekti į patalpas jai padėjo, kaip pati sako, jos geras pažįstamas R. O. ir dar vienas vyras V. A.
Pasak nukentėjusiosios, ji pamena, kaip vyrai susikivirčijo, tačiau konflikto detalių prisiminti negalinti. Atsibudusi ryte negyvą sugyventinį ji radusi vonios kambaryje.
Kaltinamasis R. O. per ikiteisminį tyrimą neneigė, kad per konfliktą nukentėjusiajam kelis kartus į veidą sudavęs ranka, teigia nemanantis, kad buto šeimininkas mirė būtent nuo jo suduotų smūgių. R. O. tikino, jog pats nėra fiziškai pajėgus. Kaltinamasis sakė, jog A. K. pažinojęs nuo 17 metų, jie buvę geri draugai, teigė, jog labai gailisi dėl draugo netekties. R. O pareigūnams tvirtino, jog nukentėjusįjį spardė, mušė rankomis V. A.
Anot kaltinamojo R. O., lemtingąjį vakarą A. K. sugyventinė T. M. pasiguodusi, kad jai išsuko koją, tačiau kas tai padarė, ji nepasakiusi. R. O. iš pradžių supratęs, jog taip pasielgti galėjęs jos sugyventinis, nes, pasak R. O., moteris jam yra ne kartą sakiusi, jog sugyventinis prieš ją smurtauja. Vėliau R. O. persigalvojo, ėmė teigti, jog sužaloti moterį galėjo tas pats V. A. Kaltinamasis pridūrė, jog A. K. nužudyti nesiekė ir su V. A. nebuvo susitaręs A. K. sumušti.
Kaltinamasis V. A. per ikiteisminį tyrimą savo kaltę kategoriškai neigė, jis pabrėžė, jog nukentėjusiajam nesudavė nė vieno smūgio. Pareigūnams pasakojo matęs, kaip R. O. mušė buto šeimininką, su bato kulnu smogė nukentėjusiajam į šonkaulius.
Bylą išnagrinėjęs teismas konstatavo, kad nukentėjusioji T. M. visiškai neigdama V. A. kaltę siekė jam padėti išvengti atsakomybės už padarytą nusikaltimą. Teismo įsitikinimu, tokiai išvadai pagrindą duoda tai, kad ji atvykusiems policijos pareigūnams nurodė nebuvusi visą naktį namuose, o grįžusi ryte rado sugyventinį tualete be gyvybės ženklų. Apie šias T. M. nurodytas aplinkybes teisme nurodė liudytojomis apklaustos tyrėjos.
Smurtautojui mušant buto šeimininką, aukos sugyventinė T. M. esą pasakė: „Tegul jis taip kenčia, kaip aš kentėjau.“
Teismas nustatė, kad T. M. dar prieš atvykstant policijos pareigūnams į įvykio vietą, ieškojo būdų ir variantų, kaip patvirtinti sukurtą melagingą informaciją, nes ji prašė ne tik A. O. melagingo patvirtinimo, jog pas juos nakvojusi tą naktį.
Kaip pabrėžė teismas, šios aplinkybės parodo, kad T. M. siekė nuslėpti A. K. sumušimo aplinkybes ir taip padėti išvengti atsakomybės ne tik V. A. bet ir A. O. Tai, kad ji matė ir pritarė A. K. mušimui, parodė kaltinamasis R. O., kuris teisme bei ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad V. A. mušant buto šeimininką A. K., nukentėjusioji T. M. pasakė: „Tegul jis taip kenčia, kaip aš kentėjau.“
T. M. teisme neigė kvietusi kaltinamuosius į savo butą, tačiau ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė juos kvietusi dar išgerti, nors teisme, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, T. M. į nepatogius jai klausimus teigė, kad taip nesakiusi, arba negalėjusi sakyti, tvirtino nieko neprisimenanti dėl girtumo. Teismas pažymėjo, kad ant kaltinamojo V. A. chalato buvo rasta daug aukos kraujo.
Teismas, remdamasis R. O. parodymais padarė priešingą išvadą, kad V. A. negynė A. K., o pats jį mušė, nes T. M. skundėsi abiem kaltinamiesiems, kad A. K. ją skriaudžia, o kaltinamiesiems naudojant smurtą prieš sugyventinį, ne tik nestabdė jų smurtinių veiksmų, bet savo teiginiais skatino kaltinamuosius R. O. ir V. A. naudoti fizinį smurtą prieš jos sugyventinį.
Teismo tvirtinimu, kaltinamojo V. A. siekį išvengti atsakomybės patvirtina ir liudytojos parodymai – tokius jos parodymus patvirtina ir byloje pateiktas vaizdo įrašas. Teismas, vadovaudamasis byloje surinktais įrodymais, daro išvadą, jog abu kaltinamieji ne tik girdėjo T. M. skundus dėl A. K. elgesio, bet ir patys tai matė, todėl būdami neblaivūs, tariamai gindami ją nuo A. K., jį sumušė.
Teismas konstatavo, jog byloje surinkta ir teisme ištirta medžiaga patvirtina, kad R. O. ir V. A. padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Teismas abu kaltinamuosius pripažino kaltais ir paskyrė jiems laisvės atėmimo bausmes: R. O. – 12 metų, V. A. – 11 metų. Iš R. O. valstybei priteisti 1295 eurai proceso išlaidų.
Teismas nusprendė laikiną nuosavybės teisės apribojimą R. O. turtui palikti iki visiško žalos atlyginimo, V. A. turtui laikiną nuosavybės teisės apribojimą palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.
Teismas nustatė, kad šioje byloje nukentėjusiąja pripažinta T. M. su kaltinamaisiais R. O. ir V. A. girtavo pas juos bendrabutyje, po to pasikvietusi į savo butą girtauti toliau, kaltinamiesiems skundėsi, kad ją sugyventinis A. K. muša, o šio girtavimo metu kaltinamiesiems naudojant fizinį smurtą prieš A. K., sakydama „tegul jis taip kenčia, kaip aš kentėjau“, kad „jam taip ir reikia“, kad „žinos, kaip ją skriausti“ – ne tik pritarė tokiam smurtui, bet tokiu būdu kurstė kaltinamuosius smurtauti prieš sugyventinį, vadinasi, T. M. veiksmuose yra bendrininkavimo požymių sukeliant fizinį skausmą buto šeimininkui.
Paskelbta atskira nutartimi teismas praneša Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui, kad T. M. veiksmuose yra LR Baudžiamojo kodekso atitinkamame straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai.
Savo baigiamojoje kalboje valstybės kaltinimą šioje byloje palaikanti prokurorė sakė, jog abiem kaltinamiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos yra įrodytos liudytojų duotais parodymais, ekspertų pateiktomis išvadomis, nuosekliu R. O. pasakojimu apie įvykių eigą.
Valstybės kaltintoja pabrėžė, kad duodami parodymus kaltinamieji turėjo vieną tikslą – padėti tik sau, šiems asmenims, pasak jos, yra ką slėpti. Prokurorė savo kalboje atkreipė dėmesį į kaltinamųjų užimtas gynybos pozicijas – vyrai kaltę vertė vienas kitam, R. O. tvirtino, kad auką mušė V. A., pastarasis kalbėjo priešingai. Prokurorė pabrėžė, kad kaltinamasis V. A. savo kaltės nepripažįsta, teigia esąs apkalbamas ir šantažuojamas, tačiau, anot kaltintojos, tokie V. A. teiginiai niekuo nepagrįsti. Valstybės kaltintoja konstatavo, kad tik per papildomą apklausą R. O. prisipažino sudavęs aukai kelis smūgius.
Duoti parodymus, pasak prokurorės, kaltinamąjį paskatinęs jo brolis. Prokurorė teigė, jog R. O. nuosekliai papasakojo apie žmogaus mirtimi pasibaigusių įvykių eigą, netikėti šiais parodymais, prokurorės įsitikinimu, nėra pagrindo. Valstybės kaltintoja pabrėžė, kad buto šeimininką mušė abu vyrai, tą lemtingąją naktį aukos, įskaitant jo sugyventinę T. M., niekas neapgynė, nesuteikė jam pagalbos. Savo kalboje prokurorė priminė ir apie kaltinamojo V. A. nužudytojo sugyventinei T. M. trečią valandą nakties, po smurto, telefonu rašytą žinutę jos klausiant: „Ar, brangioji, tavo sugyventinis nebešokinėja?“
Valstybės kaltintojos teigimu, smurto iniciatoriumi buvo R. O., kaltinamasis pats neneigė, jog buto šeimininkui smūgius sudavė už tai, kad šis nenorėjęs savo sugyventinės įsileisti į namus.
Valstybės kaltintoja teismo prašė nukentėjusiosios T. M. 10 000 erų civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti atmesti, įvertinus šios moters elgesį savo sugyventinio atžvilgiu. Anot prokurorės, kol buto šeimininkas buvo mušamas, jo sugyventinė T. M. sėdėjusi kitame kambaryje, ši moteris vėliau tvirtino nemačiusi, kad V. A. mušęs jos sugyventinį.
Prokurorė teismo prašė abu kaltinamuosius pripažinti kaltais ir paskirti jiems bausmes – laisvės atėmimą 12 metų kiekvienam.
Kaltinamojo V. A. gynėjas teigė nesutinkantis su valstybės kaltintojos išsakytais argumentais, anot jo, kaltintojai esą patogu tikėti tais parodymais, kuriais patogu tikėti. Advokatas teigė, jog būtina atsižvelgti į visus, įskaitant nukentėjusiosios T. M., duotus parodymus. Gynėjas pabrėžė, jog byloje nesą nė vieno įrodymo, kuris patvirtintų, kad jo ginamasis V. A. būtų panaudojęs smurtą. Jis teismo prašė jo ginamąjį išteisinti.
Kaltinamojo R. O. gynėjas teigė abejojantis, kad jo ginamojo suduoti smūgiai aukai buvę mirtini. Advokato manymu, geriausiu atveju, nusikalstama veika galinti būti perkvalifikuota į sveikatos sutrikdymą, jis teismo prašė jo ginamąjį išteisinti.
Tardami savo paskutinį žodį kaltinamieji sakė palaikantys savo advokatų prašymus. V. A. teigė esąs nekaltas, pridūrė, kad ten buvusi ne jo kompanija. Ir kaltinamasis R. O. teismo prašė, kad būtų išteisintas, vyras teigė net neįsivaizduojantis, jog nuo jo suduotų smūgių draugas galėjęs mirti.
Šis nuosprendis yra neįsiteisėjęs ir gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui.
