Nuo 1990-ųjų Telšių ugniagesiams vadovavęs Rimaldas Paulauskas nežino, ką pasakyti žmogui su šlepetėmis, kurio namai dega

Telšių ugniagesiams Rimaldas Paulauskas vadovavo nuo 1990 m. Kas darbe, jo akimis, buvo sunkiausia? „Dažniausiai tekdavo nerimauti dėl senos, dažnai gendančios technikos. Ateina pranešimas apie gaisrą, žiūrėk, ir galvoji: ar nuvažiuos, o jei nuvažiuos, tai ar siurblys neužlūš?“

Nebuvo lengva ir vadovo duona. Visi reiklūs. O problemų visada apstu, tik sukis. Neslepia, kad kartais tekdavo ir supykti, bet ilgai pykčio savyje nebuvo linkęs nešioti: „Na, gal ir nebuvau labai geras, bet visada stengiausi žmones vienyti. Manau, kad vadovui svarbu jausti ir suprasti kitus. Negalima sakyti, kad tu esi niekam tikęs. Nes visi mes klystame.“

Laukia penkios šeimos bičių, reiks pažiūrėti, kaip jos peržiemojo.

Nors ir nelengva buvo užverti kabineto duris, bet R.Paulauskas neabejoja, kad ir dabar ras ką veikti: „Turiu tėviškėje sodybą, ten darbo visada yra. Laukia penkios šeimos bičių, reiks pažiūrėti, kaip jos peržiemojo. O kur dar šilauogės, kurių esu prisisodinęs. Mėgstu pabendrauti ir su kaimynais“.

Pašmaikštauja, kad pagaliau iš darbo grįžo į namus. Bus daugiau laiko šeimai. Dažniau susitiks su vaikais – dukra ir sūnumi, o kur dar keturi anūkai – dvi mergaitės ir du berniukai.

Jeigu kišenėse švilpia vėjai, tai ne detektoriai galvoj.

Ko palinkėtų? „Labai norėtųsi, kad Lietuva būtų saugi. Kad žmonės būtų atsakingesni ir vertintų mūsų darbą, įsiklausytų į patarimus. Kad nebūtų taip, kaip per laidą, kurioje viena moteris tikino, kad jai dūmų detektoriai nereikalingi. Na, ir kas, kad yra tekę degti. Girdi, užgesino, viskas gerai baigėsi. Žinoma, tas saugumas priklauso ir nuo to, ar žmogus turi iš ko juo pasirūpinti. Jeigu kišenėse švilpia vėjai, tai ne detektoriai galvoj“, – Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento pranešime cituojamas karjerą baigęs Telšių ugniagesių vadas.

Pasak R.Paulausko, žmonės dažnai nė neįsivaizduoja, kas yra gaisras: „Stovi žmogus su šlepetėmis kieme, net nežinai, ką jam ir sakyti. Nei namų, nei baldų. Ypač to saugumo mažai kaime. Tad ar ne geriau padaryti viską, kad ugnis neatimtų to, kas buvo užgyventa.“

Laikas R.Paulauskui jau verčia kitą dieną. Be didelės skubos, įtampos, nerimo, kai daugiau laiko galės skirti bitininkystei ir kitiems darbams. Svarbiausia, kad tikrai bus ką prisiminti. Padaryta daug – suburtas darbštus ir nuoširdus kolektyvas, ugniagesiai įsikūrę modernioje gaisrinėje, gaisrų irgi kasmet mažėja.

Bet R.Paulauskas ne iš tų, kurie pradėtų tai vardinti. Toks jau tas žemaitiškas santūrumas. Lieka tik palinkėti, kad atskubantis pavasaris jam suteiktų daug gražių akimirkų, dar ne kartą suburdamas draugėn tuos, su kuriais dirbta ir bendrauta. Ir kad dar ilgai užtektų jėgų ir sveikatos pasidžiaugti dar viena prasmingo gyvenimo atkarpa.