Kaip rašoma Aukščiausiojo Teismo pranešime, nors įstatymas „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ nenustato žalos atlyginimo galimybės iš nusikaltimą padariusių asmenų, prieš tai bylą nagrinėję teismai privalėjo tiesiogiai taikyti Lietuvos Respublikos Konstituciją, kurioje įtvirtintas teisingumo principas, reikalaujantis padarytą žalą atlyginti teisingai.
Bylą nagrinėjusi išplėstinė Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, atmetė kasatorių argumentus, kuriais teigiama, kad jiems už genocido nusikaltimus taikoma atsakomybė nenustatyta įstatymu. Remdamasis Konstitucinio Teismo išvada, kurioje konstatuojamas teisės spragų buvimas, LAT taip pat netaikė ieškinio senaties reikalavimui atlyginti neturtinę žalą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgdamas į išklausytus šalių argumentus ir bylos duomenis (kasatorių atliktų neteisėtų veiksmų kolektyvinį pobūdį, dėl šių neteisėtų veiksmų patirtus ieškovės išgyvenimus, jų pobūdį ir mastą), taip pat į kasatorių amžių, sveikatos būklę bei turtinę padėtį, nusprendė, kad šios konkrečios bylos atveju proporcingumo, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus atitiktų ieškovei iš kasatorių solidariai priteistinas 50 tūkst. litų neturtinės žalos dydis. Toks neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatytas individualiai abiem nusikaltimą padariusiems asmenims.
Šis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Papildyta 12.09 val.: Aukščiausiasis Teismas savo pranešime nenurodė konkrečių bylos palinkybių. Tuo tarpu agentūra BNS praneša, kad du buvę saugumiečiai nužudytų partizanų artimiesiems turės sumokėti 50 tūkst. litų.
Į Aukščiausiąjį Teismą, skųsdami 2007 metais priimtą Lietuvos apeliacinio teismo sprendimą iš jų priteisti nužudytų partizanų Jono ir Antano Aštrauskų artimiesiems 150 tūkst. litų neturtinę žalą, kreipėsi buvę sovietų parankiniai - saugumo papulkininkis Vytautas Vasiliauskas ir slaptoji agentė Martina Žukaitienė.
LAT konstatavo, kad nuo genocido nukentėję asmenys turi teisę reikalauti žalos atlyginimo nevaržomi jokių terminų, tačiau nusprendė, kad šios konkrečios bylos atveju proporcingumo, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus atitiktų ieškovei iš kasatorių solidariai priteistinas 50 tūkst. litų neturtinės žalos dydis.
2004 metais V.Vasiliauskas ir M.Žukaitienė buvo pripažinti kaltais dėl partizanų nužudymo 1953 metais. M.Žukaitieneiskirta penkeri metai laisvės atėmimo, V.Vasiliauskui - šešeri metai. Abu dėl ligos nuo realios laisvės atėmimo bausmės buvo atleisti.
Po šio nuosprendžio, kuriuo pripažįstama V.Vasiliausko ir M.Žukaitienės kaltė, J.Aštrausko dukra ir A.Aštrausko dukterėčia M.Aštrauskaitė-Bikuličienė kreipėsi į teismą su civiliniu ieškiniu, prašydama atlyginti šeimai padarytą moralinę ir materialinę žalą.
Kauno apygardos teismas šį ieškinį buvo atmetęs. Tada partizano dukra kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą, kuris priteisė neturtinę žalą. Tačiau M.Žukaitienė ir V.Vasiliauskas Apeliacinio teismo nutartį apskundė LAT.
Vieni paskutiniųjų Lietuvos partizanų J.Aštrauskas ir A.Aštrauskas buvo apsupti Šakių rajone esančioje Žalgirio girioje 1953 metais sausio 2-ąją. Slaptajai KGB agentei M.Žukaitienei perdavus informaciją apie partizanų buvimovietą, juos turėjusi likviduoti grupė, lydima V.Vasiliausko, atvyko į Žalgirio mišką, apsupo juos ir nužudė.
A.Aštrauskas susprogdintas bunkeryje, o sugebėjusį ištrūkti J.Aštrauską kulkos pakirto bėgantį apsnigtu mišku. Nužudytųjų palaikai iki šiol nerasti. M.Aštrauskaitė-Bikuličienė pabrėžia, kad reikalavimo dėl neturtinės žalos atsisakytų, jei V.Vasiliauskas parodytų jos artimųjų palaidojimo vietą, kurią, jos nuomone, buvęs sovietų saugumietis žino.
Slaptajai agentei M.Žukaitienei už svarbią informaciją apie partizanų slapstymosi vietą sovietai įteikė 2 tūkst. rublių.
Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje žuvo apie 20 tūkst. partizanų, kurie, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, išėjo kovoti partizaninio karo į miškus. Aktyvus partizaninis pasipriešinimas baigėsi 1953 metais.
