Šeštadienio pavakarę, apie 17 val., trylikametė išėjo iš namų pasakiusi, kad nakvos pas klasės draugę, rašoma dienraštyje „Lietuvos rytas“. Tėvas neprieštaravo, nes neturėjo pagrindo nepasitikėti jauniausia dukterimi.
Paauglės motina uždarbiauja Vokietijoje. Prieš Naujuosius metus ji buvo grįžusi namo, o po to vėl išvyko. Jurgita rūpinosi ne tik tėvas, bet ir Klaipėdoje studijuojanti jos vyresnė sesuo. Vyresnioji sesuo sekmadienio rytą paskambino Jurgitos draugei, pas kurią jaunėlė žadėjo nakvoti, ir sužinojo, kad ji net nebuvo atėjusi. Dingusi paauglė neatsiliepė telefonu ne tik seseriai, bet ir geriausiai klasės draugei. Sunerimusi sesuo socialiniame tinklalapyje „Facebook” tarp draugų išplatino žinutę. Ji prašė visų pranešti, kur galėjo dingti Jurgita, ir klausė, ar kas žino vilniečio Karolio telefono numerį.
Artimųjų nerimą sustiprino ir tame pačiame socialiniame tinklalapyje šeštadienį 14 val. 51 min. paliktas paskutinis Jurgitos įrašas – diskutuoti kviečiantis klausimas: „Ką daryti, kai reikia pasirinkti?”
Sekmadienio popietę Jurgitos tėvas nuskubėjo į Alytaus policijos komisariatą. Vyras pranešė, kad pradingo duktė, ir paaiškino, kad ji galėjo paslapčia išvykti į Vilnių susitikti su draugu. Po kelių valandų abejonių nebekilo – Vilniuje rastas kūnas yra 13-metės alytiškės Jurgitos.
Sekmadienį vakare mokyklos septintokai vienas kitam telefonu jau siuntinėjo kraupias žinutes, kad Jurgita išprievartauta ir nužudyta.
Jurgita buvo mėgstama ne tik klasės ir mokyklos draugų. Ji turėjo daug pažįstamų ir kituose miestuose.
Kalbama, kad Jurgita ne vieną jų yra aplankiusi, tačiau išvažiuodavo rytą ir tą pačią dieną grįždavo. Apie šias keliones ji artimiesiems, atrodo, nepasakodavo. Vairuotoju dirbantis tėvas važinėja po Lietuvą, tad apie trumpalaikes mergaitės išvykas jie ir nežinojo.
Praėjusį rudenį Jurgita pradėjo lankyti jaunųjų žurnalistų kursus. Šių kursų lankytojai vakar negalėjo patikėti, kad draugiška, rami, tvarkinga mergaitė buvo nužudyta.
Jurgitą traukė ne tik žurnalistika. Trylikametė buvo pradėjusi rašyti knygą apie draugus ir svajojo ją išleisti, tad domėjosi, kiek tai galėtų kainuoti.
Savo sukurtus eilėraščius, noveles ji duodavo paskaityti labai nenoriai ir tik patiems artimiausiems draugams.
Pernai, spalio 18 dieną, Jurgita parašė novelę „Paskutinės mintys”, kuria tarsi išpranašavo sau žiaurų likimą. Joje ji rašo apie mirtina liga susirgusią mergaitę ir paskutines jos mintis.
Štai šis kūrinys:
„Apie ką galvosi, kai pasakys, kad tau liko gyventi tik penkios dienos? Skubėsi apkabinti artimuosius ir su jais atsisveikinti? Verksi ir sielosies? O ji neverkė. Neskubėjo atsisveikinti su artimaisiais. Ji susirado popieriaus skiautę ir išsakė jausmus.
Gyvenimas sunkus. Ir trumpas. Jeigu dar nespėjote to pajusti, vadinasi, nepradėjote gyventi. Aš dažnai klausiu savęs, kodėl taip nutiko man? Kodėl ši liga negalėjo užklupti kokios nors senelės, kuri skaičiuoja tas varganas kalendorines dieneles iki pensijos... Kodėl ši liga pasirinko būtent mane? Jauną merginą, ką tik išsiveržusią iš tėvų kontrolės ir pajutusią, ką reiškia gyventi...
Laiko vis mažėja. Smėlio laikrodis vis bėga... Su kiekvienu žodžiu mano kraujas tirštėja, rankos šaltėja, venos siaurėja... Ir man pasidaro taip velniškai liūdna, kai prie mano lovos sėdi suakmenėję tėvai ir kartoja beviltiškas maldas.
„Maldos išgelbės“, - nebyliai tvirtina tėtis. Mama jau seniai nebešneka. Mano geriausia draugė Rita tyliai verkia, o mano vaikinas Alas žiūri į mane užuojautos ir gailesčio kupinu žvilgsniu.
Pamenu, aną vakarą daktaras jiems pasakė, kad jie privalo ruoštis pačiam blogiausiam, nes jau nieko nebegalima padaryti.
Labiausiai man gaila sesytės, kuri rymo šalia mano lovos ir nesijudina nė iš vietos. Ji tik septynerių ir turi žiūrėti į mirštančią seserį. O juk septynmetei priklauso žaisti su lėlėmis ir kitaip įdomiai leisti savo laisvalaikį. Bet Linutė kitokia. Jai nerūpi ar ji turi pačios naujausios kolekcijos lėlę ar ne, jai rūpi, ar aš ko nors noriu... Pasiilgsiu tavęs, Linute...
Praeina diena. Ji jums įprasta, niekuo nesiskirianti nuo kitų, o man tai paskutinės akimirkos, nes negaliu žinoti, kada mano gyvybė užges. Aš jaučiuosi vis silpnesnė. Tėtis bando išspausti iš manęs bent žodį, bet aš nebepajėgiu kalbėti. Aš tik pajėgiu žiūrėti, kaip iš mamos akių teka upeliai... Aš noriu ją nuraminti, pasakyti, kad viskas bus gerai, bet, po velniais, negaliu net pajudėti.
Ir staiga aš įsivaizduoju, kaip ant mano karsto dedamos gėlės, kryželiai... Linutė verkia, mama taip pat. Tėtis meldžiasi. O Rita ir Alas tuščiais žvilgsniais spokso kažkur toli, planuoja į kokį koledžą stoti, kur namą pasistatyti... Aš žinau, kad tai skamba liūdnai, bet tai tiesa. Jiems rūpi ateitis, jų pačių gyvenimas.
Ir tada aš pabundu apimta šoko. Mane purto daktarė. Už jos girdžiu tylų šnopavimą ir dūsavimą.
„Ar jau viskas?“ - paklausia tėtis. Daktarė šypteli.
„Ne, jūs dar turite laiko pabūti su ja, apraminti sielą.“
Nežinau, ką ji turėjo galvoje, bet išgirdau lengvesnį mamos, tėčio ir Linutės atodūsį.
***
Man velniškai šalta, nes aš jau nebejudu. Tik guliu šitoje prakeiktoje ligoninėje ir žvelgiu į ledines artimųjų akis. Aš žinau, kad jie žino, kiek daug norėčiau jiems pasakyti, bet negaliu... Aš pabandau krustelėti pirštą. Nepavyksta. Pabandau mintyse suskaičiuoti, kiek akimirkų mano gyvenime nuėjo veltui. Bet man nepavyksta. Aš apgailėtina.
Ir štai naktį man pasidaro sunku kvėpuoti. Prie manęs budi tik Alas. Ak, mielas Alai, kiek kartų suspėjau tau pasakyti myliu? Nedaug. Mano lūpos virpa vien pagalvojus, kaip mes susipažinome... Kaip vaikščiojome paplūdimiu, svajojome... Alai, aš visada tave besąlygiškai mylėjau ir mylėsiu. Kad ir kur bebūčiau.
Auštant rytui prie lovos pamatau Ritą. Tokios jos dar niekada nebuvau mačiusi. Išbalusi, sulysusi, pavargusi, liūdna... O, kiek mes laiko praleidome kartu. Kiek drauge juokėmės... Bandau prisiminti linksmiausias kartu praleistas akimirkas, bet veltui, nes visi prisiminimai mano mintyse jau nyksta...
Vakare jaučiuosi dar blogiau, sunkiai kvėpuoju, bet kai tarpduryje pamatau mažą, blyškų, sulysusį kūnelį, privalau pamatyti, kas ten... Tai mano mažoji Linutė! Ji tokia miela. Tiek kartų mes žaidėme su lėlėmis, juokėmės, darėme viena kitai šukuosenas. Nebegaliu žiūrėti į ją tokią. Atrodo, kad būtų nevalgiusi mėnesį, nemiegojusi metus ir verkusi visą gyvenimą.
Kitą rytą guliu užmerkusi akis ir laukiu tos paskutinės minutės. Jaučiu, kad ji jau arti. Bet aš nebijau, juk visi sakydavo, kad aš stipri...
Girdžiu girgždančias duris. Jaučiu, kaip kažkas puola prie mano lovos ir aiktelėja iš siaubo. Tada pasigirsta tylus verksmas... Tai mama su tėčiu. Jaučiu, kaip mama padeda mano galvą sau ant kelių ir švelniai bučiuoja mano kaktą. Labiausiai už viską pasaulyje noriu paskutinį kartą atmerkti akis ir pažiūrėti į mylinčios mamos ir tėčio akis. Deja, mano galvoje visos mintys ir prisiminimai išnyksta.
„Ilsėkis ramybėje. Amen“, - taria tėtis ir paima mano ranką, priglaudžia prie savojo delno.“
