„Nerimaujame, kad kaip ir kasmet, ilgas švenčių periodas neapseis be skaudžių įvykių, kurių priežastimi taps šventinis dėmesingumas ar net sėdimasis prie vairo tiesiai nuo svaigaus šventinio stalo.
O ar kada pagalvojote, kad už sausos žuvusių statistikos slepiasi ne tik artimųjų, bet ir policijos bendruomenės narių jausmai ir skaudūs prisiminimai, kuriuos kolegos nešiojasi visą likusį gyvenimą.
Tokių istorijų – šimtai ar tūkstančiai, kiekvienas pareigūnas jas saugo savo širdyje ir prisiminimuose. Atrinkome tik kelias, kurios sukrėtė, kurias verta perskaityti, susimąstyti. Ir visuomet prisiminti“, – tokiais žodžiais įrašą feisbuke pradėjo Lietuvos policija.
Kūčių rytą pasidalintame pranešime pateiktos septynių policijos pareigūnų istorijose, kuriose jie dalinasi labiausiai sukrėtusiais įvykiais. Didžioji dalis jų susijusios su vaikais – tai skaudžiausi prisiminimai pareigūnams.
Pareigūnė Sandra
„Prisimenu kaip šiandien... 2018 m. sausis. Mietelio perėjoje, mirtinai sužalota jauna moteris, kuriai iki namų buvo likę vos keli žingsniai. Ji gyveno šalia tos perėjos. Tą rytą, jį nuvedė savo antroką sūnų į mokyklą ir ėjo namo. Ir neparėjo... Darbas įvykio vietoje. Artimųjų paieška. Akimirka, kai apie nelaimę reikėjo pranešti žuvusios mamai. Ašaros. Klyksmai. Alpimas. Sunku buvo, bet kažkaip...su ašaromis, su palaikymu, su medikais...
Bet tada – dar sunkesnė užduotis. Reikia parvesti vaiką namo, atvyksta vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai, psichologas. Suimu save į rankas ir einu. Kitų galinčių tai padaryti neatsirado. Mokykla, mokyklos psichologė, socialinė darbuotoja, klasės auklėtoja ir tas mažas vaikas, kurį reikia įkalbėti eiti namo, nes jis atsisako tai daryti, kol neatėjo mama. Pokalbis ilgas ir man pavyksta įtikinti vaiką eiti namo. Einam kartu, prieinam tą perėją.
Staiga pajuntu, kaip vaiko ranka stipriai suspaudžia manąją. Tyliu. Einam kartu tylėdami ir staiga jis netikėtai trukteli mano ranką ir klausia „Ar tu dabar būsi mano Angelas Sargas?“. Atsakau net nesudvejojusi „žinoma“, pasižiūriu į vaiką ir jaučiu, kaip upeliu per veidą bėga ašaros. Po šio įvykio teko kreiptis pagalbos į policijos psichologą, nes emociškai buvo per sunku. Šio įvykio niekada nepamiršiu.“
Pareigūnas Tomas
„Turbūt visi širdį spaudžiantys įvykiai būna susiję su žmogaus mirtimi arba su vaikais. Perkratęs atmintį turbūt prisiminčiau kiekvieną žuvusį, nužudytąjį ar nusižudžiusį. Maždaug pieš penkerius metus viename mieste gavau kasdienį mums pranešimą „lavonas namuose”. Butas pirmame aukšte, jame – mirusi moteris. Lauke vasara, šiluma. Kolegos ir artimieji į butą neina, nes moteris mirusi prieš kelias dienas, kūnas irimo stadijoje ir kvapas raidėmis neaprašomas. Išsiaiškinome, kad moteris buvo užsirakinusi, ją rado tėvas, įlipęs pro langą.
Mirus mamai jis visas tas dienas praleido viename kambaryje su irstančiu motinos lavonu.
Dirbant bute aplink vis vaikšto apie 7 m nekalbantis berniukas. Paprašiau artimųjų išvesti iš buto vaiką ir paaiškėjo kraupiausia šios istorijos dalis – berniukas buvo mirusios moters neįgalus sūnus. Mirus mamai jis visas tas dienas praleido viename kambaryje su irstančiu motinos lavonu negalėdamas nei išeiti, nei išsikviesti pagalbos nei pavalgyti. Sunku net įsivaizduoti, ką patyrė tas berniukas.“
Pareigūnė Katrina
„Pirmasis mano A kategorijos įvykis. Traukinio pervažiuotas jaunuolis. Tiesiog ėjo miško takeliu, ramiai sau klausėsi muzikos, tempėsi dviratį.. Mašinistas paaiškino, kad berniukas ėjo su gaubtu, net nepasižiūrėjo ar važiuoja traukinys, nereagavo ir į garsinį signalą. Atvažiavę su kolegomis pamatėme šalia gulintį telefoną, skambino „Mamytė“.
Pareigūnas Svajūnas
„Buvo prieš kokį dešimtmetį. Gavau pranešimą apie po autoįvykio užsidegusį automobilį. Buvau už kokio puskilometrio nuo įvykio. Nuvažiuoju – automobilis pleška pilnu tempu. Netoli jo ištrauktas pusiau sąmoningas jaunuolis. Atvyksta ugniagesiai. Užgesinę automobilį randame du smarkiai sudegusius kūnus. Atvyksta operatyvinė grupė. Bandome nustatyti žuvusiųjų asmenybes.
Tokio klyksmo aš daugiau per 28 darbo metus nesu girdėjęs.
Kolega mašinoje randa apdegusių raktų ryšulį. Daugmaž išsiaiškiname, kas buvo žuvusieji. Kartu su kolegomis nuvykstame į vienus namus, kur gyvena, kaip spėjome, žuvusioji motina ir sesuo. Klausiame, kur sūnus? Sako kažkur išėjo. Kolega rodo raktų ryšulį ir klausia, ar ne sūnaus? Motina ir sesuo sako, jog tiksliai nežino.
Klausiam kokias duris su tais raktais rakino. Parodo, kolega bando rakinti. Visi stebime. Vienas raktas netinka, antras netinka. Tada vienas raktas įlenda į spyną ir ji pasisuka... Tokio klyksmo aš daugiau per 28 darbo metus nesu girdėjęs.“
Pareigūnė Eglė
„Besibaigiant dieninei pamainai budėtojo pranešimas, kad viename iš kaimų, rezervuare, skęsta vaikai. Šokam į automobilį, skriejam autostrada, važiuodami strateguodami, ką darysim. Dar važiuojant, vairuojančiam kolegai padedu nusiimti liemenę, spec. priemonių diržą, kad mažiau laiko sugaištume atvažiavę.
Atvažiuojame ir matau, kad ugniagesiai dengia audeklu mažą kūnelį, ištrauktą ant kranto. Ir skridome mes, pasirodo, į C lygio iškvietimą, kuris skambėjo, kad „rastas nuskendęs vaikas“. Smegenys, matyt, norėjo girdėti tokią informaciją, kokią išgirdom, kad vaikas dar gyvas. Važiuodami iš įvykio su kolega tiesiog tylėjom ir namo išėjom neatsisveikinę, kažkokia tuštuma viduj tądien buvo ir šį įvykį atsimenu iki šiol, nors praėjo kokie 5 metai.“
Pareigūnas Vaidas
„Galiu papasakoti apie visus įvykius, kuriuose mirė, žuvo ar buvo nužudyti vaikai. Paros metą, adresą, kaip buvo apsirengę, ką kalbėjo artimieji, kaip klykė tėvai. Visus be išimties per 26 m, o jų tikrai nemažai. Bet tik vieno įvykio datą atsimenu labai gerai. Kovo 8 d. traukiau iš šiukšlių konteinerio išmestą naujagimio lavoną, o kovo 10 d. dalyvavau savo vaiko gimdyme. Šitos datos niekuomet nepamiršiu.“
Pareigūnas Tomas
„Tai buvo Eišiškių pl., prieš kokius 8 m., gegužės mėn. berods. Tą dieną, 12-tokas, pabaigė 12 klasių, kai naktį neatsargiai važiavo su dviračiu per gatvę, sustojo viduryje praleisti automobilio, kai tuo metu paskui pirmą automobilį važiavęs BMW sugalvojo lenkti pirmąjį. Kūnas buvo taip sumaitotas, kad jo pėda buvo prie galvos ir t.t...
Dviračio dalys mėtėsi maždaug pusę kilometro. Tada atvažiavo jo tėvai, kurie gyveno visai šalia, motina klykė nesavu balsu. Žiaurus momentas. Tokią ypatingą dieną taip baigėsi gyvenimas. Verkti neverkiau, bet šito įvykio ir klyksmų niekada nepamiršiu. Privažiavo labai daug kolegų, ieškojome BMW, bet tą naktį jo neradome. Kitos dienos ryte BMW su porininku radome miške sudegintą, taip ir nežinau, kuo baigėsi vairuotojui.“
„Po tokių istorijų daug žodžių nereikia. Tiesiog elkimės atsakingai, kad kitais metais vieta prie Kūčių stalo neliktų tuščia“, - rašoma policijos įraše feisbuke.
