L.Lukoševičius Kauno apygardos teisme atsidūrė dėl to, kad, kaip skelbta kaltinamajame akte, laikotarpyje nuo 2019 metų balandžio 29 dienos 14 valandos iki gegužės 2 dienos 5 valandos 24 minučių Marijampolės pataisos namuose, demonstratyviai ignoruodamas elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, dėl menkavertės dingsties, tariamai netinkamo nukentėjusiojo elgesio – kalbėjimo, niūniavimo, triukšmavimo, maisto padėjimo ant jo indų, nužudė vienoje kameroje sėdėjusį 28-erių metų E.J.
Iš nukentėjusiojo buvo tyčiojamasi – nurodoma klūpoti ant grindų iškeltomis rankomis, o aukai nuleidus rankas – smurtauta. Nužudymas įvykdytas suduodant E.J. mažiausiai dvidešimt smūgių rankomis, kojomis ir pusmetrio ilgio metaliniu strypu į kojas, rankas, galvą.
Dėl ilgalaikio nuolatinio mušimo E.J. paniro į komą, jo gyvybė dėl kraujo išsiliejimo į smegenis užgeso ligoninėje atlikus galvos operaciją. Tuo metu žudikui tebuvo 18 metų.
Atlikę E.J. kūno ekspertizę, teismo medicinos ekspertai be sunkios galvos traumos, lėmusios mirtį, nustatė regimas kraujosruvas veido minkštuosiuose audiniuose, poodines kraujosruvas dešiniame žande, kairiame žande ir kairiame skruoste, nosies nugarėlėje; dešiniuose žaste, dilbyje, riešo srityje ir plaštakoje; kairiuose žaste ir plaštakoje; dešinėse šlaunyje, kelio srityje ir blauzdoje; kairėse šlaunyje ir blauzdoje; paviršines pjautines žaizdas dešinėse blauzdoje ir pėdoje. Kai kurios kraujosruvos (abiejuose žastuose ir šlaunyse) buvo ypač masyvios ir išplitusios, tikėtinos jų komplikacijos.
Pyko dėl pavogto „brasoko“
Apklausiamas teisme, L.Lukoševičius savo kaltę pripažino visiškai, teigė besigailintis to, ką padarė, sutiko atlyginti civilinius ieškinius. Jis nurodė, kad į uždarą pataisos namų nuobaudų zoną tuo metu buvo papuolęs už narkotikų vartojimą. Su nukentėjusiuoju kameroje prabuvo gal 4 paras (E.J. buvo paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas penkioms paroms). Žinojo jį, nes 2018 metais E.J. neva buvo pavogęs iš jo „brasoką“ (paketą), dėl to ir prasidėję pykčiai.
L.Lukoševičius tvirtino prašęs, kad E.J. būtų iškeltas kitur, bet neiškėlė, todėl mušė jį toliau.
Teisme nuteistasis prisipažino, kad mušė kameros draugą dėl mažareikšmės priežasties, taip pat tvirtino prašęs, kad E.J. būtų iškeltas kitur, bet neiškėlė, todėl mušė jį toliau.
„Operatyvininkus perspėjo, kad jei neiškels, tai smurtaus toliau“, – rašoma teismo nuosprendyje.
Antrą dieną E.J. jau buvo talžomas nulaužta metaline stalo koja. L.Lukoševičius teisme teigė, kad sudavė smūgius į visas kūno dalis (vieno mušimo metu sudavė 20–40 kartų, o tokių atvejų per parą buvo daug), padarė akivaizdžius sužalojimus: kairys žandas buvo ištinęs ir mėlynas, buvo sužalotas ne tik veidas, E.J. net negalėjo pastovėti. Nemušė tik prieš patikrinimus.
Pareigūnai, pasak nuteistojo, matė ant aukos veido ir kojų sužalojimus. Pareigūnams E.J. neva pasakęs, kad pats nukrito, klausęs, ar yra vietų kitose kamerose. Pareigūnas, kuriam auka uždavė klausimą, anot L.Lukoševičiaus, žadėjo pakviesti viršininką, tačiau šis neatėjo.
Kaip rašoma teismo nuosprendyje, L.Lukoševičius patikino, kad kai mušė nukentėjusįjį, skambėjo visas aukštas. Nulaužta stalo koja buvo už palangės, ją galima buvo matyti akivaizdžiai, tačiau pareigūnai nepastebėjo, nors apžiūra daroma kas pusvalandį.
L.Lukoševičius teisme tikino, kad jo veiksmai buvo pertekliniai, pažeminti aukos jis nenorėjęs, tiesiog nesusivaldęs (labai greitai užsidega, už grotų – nuo 16 metų), tuo tik siekęs, kad E.J. nusiramintų ir kad matydami paviršutiniškus sužalojimus, pareigūnai E.J. iškeltų iš kameros. Tikslo nužudyti neturėjo. Auka sąmonę, pasak nuteistojo, buvo praradęs daug kartų.
Paskutiniąją naktį jis sudavęs E.J. vieną kartą su ranka į galvą, šiam suklupus ant žemės, tris kartus įspyrė į galvą (smilkinį bei pakaušį) ir nuėjo toliau miegoti. Po 5 minučių pamatė, kad E.J. toliau guli ant žemės. Priėjo prie jo, pradėjo daužyti per veidą, bet šis neatsigavo. Buvo iškviesti pareigūnai, šiems paaiškinta, kad E.J. iš lovos iškrito tris kartus. Tuo metu, anot L.Lukoševičiaus, E.J. atrodė neatpažįstamai, buvo visas veidas mėlynas, mėlynos buvo ir rankos bei kojos.
Vienas iš kartu kameroje sėdėjusių nuteistųjų teisme liudijo, kad E.J. kameroje elgėsi normaliai, tačiau lindo prie stalo, kas jam buvo negalima, nes jis priklauso žemiausiai kastai. Kitas įvykius savo akimis regėjęs liudytojas teigė, kad kai atvedė E.J. į nuobaudos kamerą, L.Lukoševičius iškart pasakęs: „O, papuolei“. Iš to buvo galima suprasti, kad E.J. buvo kažką L.Lukoševičiui padaręs. Šis teigė, kad E.J. jam yra skolingas.
„Dieną prieš mirtį buvo momentas, kai E.J. klūpėjo ant kelių. Kaltinamasis jam liepė klauptis ant kelių ir pakelti rankas į viršų. Kaltinamasis vaikščiojo aplink nukentėjusįjį ir darydavo tam tikras bausmes, tai įspirdavo, tai trenkdavo su geležiu į šoną ar į kojas, jei jis nuleisdavo rankas. Tai truko apie valandą“, – tokie vieno iš liudytojų, kuris patvirtino, kad auka priklausė žemiau už nuskriaustuosius esančiai kastai, parodymai perteikti teismo nuosprendyje.
Pataisos namų bendrosios praktikos slaugytoja, iki greitosios medicinos pagalbos atvažiavimo bandžiusi padėti E.J., teisme tikino nemačiusi, ar šis buvo sumuštas, tik pripažino, kad asmuo buvo ligotas ir visų skriaudžiamas. Tai, kad nematė tą naktį, jog E.J. būtų sužalotas, teisme teigė ir pataisos namų saugumo valdymo skyriaus vyriausiasis specialistas. Jokių nusiskundimų įvykio išvakarėse jis taip pat negirdėjęs. Sužalojimų lemtingąją naktį teigė nepastebėjęs ir dar vienas pataisos namų darbuotojas. Nuo posto iki kameros, kurioje vykdytas nuolatinis smurtas – 10 metrų atstumas, tad teisme liudijęs pareigūnas patikino, jei būtų buvęs didelis triukšmas kameroje, būtų girdėjęs.
Kalės 15,5 metų
Nuosprendis šioje žmogžudystės byloje paskelbtas šių metų lapkričio 3 dieną. Juo L.Lukoševičius pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktuose (nužudymas kankinant ar kitaip itin žiauriai iš chuliganiškų paskatų). L.Lukoševičiui skirta 15 metų laisvės atėmimo bausmė. Prieš tai jaunuolis teistas 4 kartus – už sunkius bei apysunkius smurtinius nusikaltimus bei vagystes. Pirmą kartą teistumo susilaukė 2016 metais, dar būdamas nepilnametis.
Pastarąjį kartą teismo nuosprendžio jis klausėsi 2017 metais, tad lapkričio 3 dienos Kauno apygardos teismo verdiktu paskirta bausmė buvo subendrinti su Kauno apylinkės teismo 2017 metų rugsėjo 25 dienos nuosprendžiu už vagystes paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi (6 mėnesiai 24 dienos). Galutinė subendrinta bausmė – 15,5 metų laisvės atėmimo.
Į bausmės laiką teismas paskyrė įskaičiuoti laiką, išbūtą suėmime nuo 2019 metų birželio 6 dienos iki nuosprendžio priėmimo dienos.
Teismo nuosprendyje taip pat konstatuota, kad bausmės atlikimo metu recidyvistu pripažintas L.Lukoševičius nuolat pažeidinėjo nustatytos tvarkos pataisos namuose reikalavimus, konfliktavo su pareigūnais, verdikto priėmimo metu turėjo net 85 galiojančias nuobaudas, nė karto nebuvo skatintas.
Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai: iš L.Lukoševičiaus priteistas 1262,10 turtinės žalos atlyginimas. Nukentėjusiuoju byloje pripažintam Romualdui J. (aukos tėvas) nuteistasis turės atlyginti 10 tūkst. eurų siekiančią neturtinę žalą.
Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui.
Po teismo verdikto paskelbimo nuteistojo advokatė Rasa Kalkauskienė 15min žurnalistei teigė, kad nuosprendį skųs.
Aukos tėvas: „Skirtingų kastų nuteistieji kartu sėdėti negali“
Savo atvirą nuomonę, apie tai, kas įvyko, 15min panoro išsakyti ir aukos tėvas Romualdas J., patikinęs, kad jo vaiko likimas buvo nulemtas iškart, kai tik šis atsidūrė vienoje patalpoje su L.Lukoševičiumi.
Tačiau viskas nuo pradžių. Paklaustas, už ką sūnus tuo metu kalėjo, Romualdas J. ėmė pasakoti istoriją apie pasivažinėjimą svetimu automobiliu.
„Draugelis davė mano sūnui mašiną, pasiuntė nupirkti degtinės ar ko. Pradėjo jį vytis policijos pareigūnai. Išsigando, bandė pabėgti. Apdaužė bėgdamas 3–4 mašinas. Gaudynės Vilniuje truko apie pusvalandį. Kadangi nebuvo mano sūnus šventas – prieš tai teistas, tai kai antrą kartą teisė, davė gana rimtai – iki 4-erių metų nelaisvės. Tas draugelis pasakė, kad nedavė mašinos, kad ji buvo pavogta, nors sūnus buvo su raktais, prieš tai vairavęs tą mašiną ne kartą“, – istoriją nupasakojo Romualdas J.
Jis atskleidė, kad sūnus buvo neįgalus, nuo gimimo sirgo diabetu. Būdamas 180 cm ūgio, vaikinas tesvėrė vos 48 kg, nuolat vartojo vaistus.
„Kalėdamas sūnus gavo pataisos namuose nuobaudą – pavogė lyg iš seselės švirkštą, tai jį įmetė į kalėjimo tipo patalpas – karcerį, kur iš tikro neturėjo sėdėti. Matot, yra rangai kalėjime – kastos. Kiekviena kasta turi sėdėti atskirai. Įmetė jį, priklausantį žemiausiai kastai, pas kitus į kamerą, nors prašė, kad to nedarytų. Jie tame karceryje buvo keturiese. Kartu pasodintas ir Lukas Lukoševičius. Neturėjo sūnaus ten sodinti, nes, pirma, jis buvo ligonis, antra, turėjo talpinti su tos pačios kastos nuteistaisiais“, – kalėjimo subtilybes paaiškino Romualdas.
Teigia, kad kankino tris dienas
L.Lukoševičius, anot pašnekovo, jo sūnų mušti pradėjo jau pirmą dieną. Kankinimai tęsėsi tris paras. Vienas iš kitų dviejų toje pačioje kameroje sėdėjusį asmenų dar bandė užstoti E.J., bet greitai buvo paleistas, nes baigėsi nuobaudai karceryje skirtas atlikti laikas. Paklaustas, kodėl L.Lukoševičius ėmė mušti būtent jo sūnų, Romualdas pateikė savo versiją.
„Sadistas jis. Per pusmetį – daugiau nei 50 pažeidimų pataisos namuose. Apkandžiojo apsauginį, ko jis ten nedarė. O mano sūnų mušė, nes neturėjo sėdėti jie vienoje patalpoje. Pasakęs Lukas, kad „aš jį mušiu, kol neišvarysit iš mano kameros“. Priversdavo sėdėti su pakeltomis rankomis, o kai sūnus nebeturėdavo jėgų ir rankos imdavo svirti, pradėdavo mušti.
Manau, į tą kamerą sūnus su sadistu buvo įmestas tyčia arba „pamokymui“, arba dar kam. Tris paras kankino, netikėjo, tikriausiai, kad užmuš. Taip išėjo, kad užmušė. Kažkas priėmė sprendimą taip nubausti mano sūnų – pasodinti kartu su tuo sadistu, o gal norėjo pažeminti patį Luką, kad sėdėtų kartu su žemiausios kastos atstovu. Gal norėjo operatyviniai darbuotojai ką nors sužinoti. Su tais savo operatyviniais žaidimais jie prisižaidė – mano sūnus mirė“, – versijas pateikė Romualdas.
Romualdas: „Kaip apsaugininkai galėjo negirdėti riksmų?“
Kamera, kurioje kalėjo E.J. ir L.Lukoševičius, pasak Romualdo, nuo apsaugos stebėjimo posto buvo nutolusi gal 10 metrų. Pašnekovas stebisi, kad kankinamas jo sūnus nuolat rėkė, tačiau tų riksmų niekas laiku neišgirdo.
Priversdavo sėdėti su pakeltomis rankomis, o kai sūnus nebeturėdavo jėgų ir rankos imdavo svirti, pradėdavo mušti.
„Kaip galima buvo negirdėti? Kalbėjau su žmonėmis, kurie kalėjo tuo momentu, tai visi sakė girdėję, šaukę, kas darosi, ar baigsis tai. Visi žinojo, kas vyksta, tik apsauginiai, neva, nematė, nors kamera buvo 10 metrų nuo jų.
Trečią dieną nusilaužė Lukas vieną metalinę stalo, stovėjusio kameroje, koją ir ėmė ja mušti. Mušė taip, kad sūnus netekdavo sąmonės. Prabusdavo, sodindavo, vėl mušdavo. Su tuo strypu pralaužė galvą galų gale. Kai rado jį kameroje, jau buvo be sąmonės. Esmė ta, kad ryte ir vakare vyksta patikros, nuteistieji po pusvalandį ar valandą eina į lauką. Koridoriuje yra vaizdo kameros, kur aiškiai matyti, kad sūnus buvo su mėlynėmis, o visi budėtojai tvirtino, kad nieko nepastebėjo. Dukart per parą tikrina patalpą ir nemato, kad žmogus taip sumuštas, jog sveikos vietos nėra? Vien jau įėjus į patalpą nepamatyti, kad prieš tave stalas, kuris privirintas prie grindų, be vienos kojos... Neįmanoma nepastebėti.
Kiek žinau, buvo atliekamas tarnybinis patikrinimas, pažeidimų nenustatyta, – teigė Romualdas, pasiūlęs parodyti ekspertų padarytas sūnaus kūno nuotraukas, atskleidžiančias, kaip žiauriai jis buvo kankinamas. – Iš nuotraukų pamatytumėte, ką galima padaryti su žmogumi. Antrajame pasauliniame kare gal buvo taip kankinami žmonės, nežinau. O čia Europos Sąjunga, direktyvos priimtos... Juk XXI amžiuje gyvename, o taip leista nukankinti, kai turi saugoti...“
Romualdas žada keršyti
Paklaustas, kaip vertina jam Kauno apygardos teismo priteistą 10 tūkst. eurų neturtinės žalos atlyginimą, Romualdas patikino, kad tai – niekis: „Normalų paminklą sūnui pastatyti gali – taip ir vertinu. Kaip galima vertinti sūnaus gyvybę?“.
O ar 15 metų nelaisvės bausmė sūnaus žudikui – pakankama?
„Ne čia esmė, kiek jis gaus, 15 metų ar metus. Situaciją sukūrė ne jis. Toje pačioje vietoje galėjo būti kitas vaikinas ar senelis. Bet kas kitas, žemesnės kastos, būtų taip pat kankintas. Situaciją sukūrė pataisos namų darbuotojai. Jie juk ne tik nuteistuosius prižiūri, jie taip pat privalo juos saugoti: nuo vienas kito, nuo savižudybių ir t.t. Čia juk pataisos namai. PATAISOS namai! Sūnus padarė nusikaltimą, už tai kalėjo. Bet mirties nuosprendžio jam juk nebuvo skirta“, – vis audringiau kalbėjo Romualdas.
Jis paatviravo, kad psichiatrinę ekspertizę būtų, jei jo valia, skyręs ne žudikui, o tiems, kurie viską, kas vyko toje kameroje, girdėjo.
„Jie juk normalūs, turi šeimą, vaikus. Jie girdėjo, kaip užmušamas žmogus, ir nieko nedarė. Eidavo pas savo vaikus, valgydavo, mylėjo savo žmoną. Kaip? Mano paskutiniai žodžiai tam Lukui teisme buvo: nesvarbu, kiek jis sėdės, svarbu, kaip sėdės. Aš jam keršysiu 100 proc. Mirė mano sūnus. Keršysiu tam, kad prie kitų nelįstų“, – baigdamas pokalbį, pyktį liejo sūnų praradęs Romualdas.
Atliktas tarnybinis patikrinimas
15min žurnalistė su užklausa dėl pareigūnų veiksmų šioje istorijoje kreipėsi į Kalėjimų departamentą bei Marijampolės pataisos namų administraciją. Situaciją sutiko pakomentuoti Kalėjimų departamento Komunikacijos skyriaus atstovė Inga Mauricienė.
Anot jos, nuteistieji į kamerų tipo patalpas paskiriami už įvairius vidaus tvarkos taisyklių pažeidimus. L.Lukoševičius pataisos namuose buvo gavęs apie 80 nuobaudų.
„Į kameras nuteistieji skirstomi atsižvelgiant į kameroje esančių vietų skaičių, nuteistųjų asmenines savybes. Nė vienu atveju nuteistasis per prievartą nėra skiriamas į kamerą, kurioje jis negali, jo teigimu, atlikti skirtos nuobaudos“, – tikino Kalėjimų departamento atstovė.
Ji patikino, kad dėl pareigūnų tarnybos vykdymo šiuo atveju buvo atliktas tarnybinis patikrinimas, kurio metu nebuvo nustatyta pažeidimų dėl vykdytos nuteistųjų apsaugos ir priežiūros.
„Nuteistasis E.J. nė karto nesikreipė į pareigūnus dėl konfliktinių situacijų su kitais nuteistaisiais ar dėl to, kad negali būti kameroje. Nuteistasis bet kuriuo metu turėjo galimybę kreiptis į administracijos darbuotojus (kasdien nuteistieji vedami į pasivaikščiojimo kiemus, vyksta maitinimas, vykdomi patikrinimai kamerose ir pan.). Taip pat pažymėtina, kad ant nuteistojo veido jokių smurto žymių nebuvo pastebėta, pats nuteistasis nesikreipė į medikus dėl sužalojimų ar sveikatos sutrikimų“, – žurnalistei atsiųstame komentare teigė I.Mauricienė.
