Už dvigubą žmogžudystę ir seriją pasikėsinimų nužudyti teisiamo Donato Adomėno baudžiamosios bylos dalyviai ir žiūrovai galėjo pasijusti tarsi keliautų laiko mašina.
Kai teisėjai ir prokuroras viešino bylos medžiagą, neišdildomais prisiminimais dalijosi nukentėjusieji, nebuvo sunku mintimis persikelti į 1993-ųjų vasarinį Vilnių, paženklintą kruvinais įvykiais.
D.Adomėnas įtariamas 1993 08 17 pasikėsinęs nužudyti tris „Geležinio Vilko“ karius, kurie bandė jį sulaikyti, bei vieną atsitiktinį autobuso keleivį, kuriam „Kalašnikovo“ kulka pataikė į krūtinę. Teigiama, kad tąsyk D.Adomėnas Liepkalnio gatvėje bandė apiplėšti vieną vyrą, jį apšaudė, tačiau nepataikė.
Kiek anksčiau, 1993 07 23, sostinėje buvo žiauriai nužudyti verslininkai Ramūnas Žygas ir Arvydas Čekaitis. Jų lavonai surištomis rankomis su smaugimo žymėmis ir peršautomis galvomis buvo rasti bute Architektų gatvėje, Vilniuje.
Šiuo kraupiu nusikaltimu įtariamas taip pat D.Adomėnas su bendrininku.
Po ilgo tyrimo ir paieškos veiksmų D.Adomėną 2009-ųjų liepos 7 dieną pareigūnai sulaikė Ukrainoje, Krymo srities Simfiropolio mieste, netrukus jis atvežtas į Lietuvą.
Šį ketvirtadienį nužudytojo našlei 45 metų Daliai Žygienei teisme su visomis baisiomis detalėmis teko prisiminti, kaip grįžusi po romantiškų atostogų Paryžiuje namuose rado negyvą sutuotinį bei jo draugą. „Svetainėje Čekaitis gulėjo kniūbsčias. Miegamajame – vyras, jo galva buvo uždengta pagalve. Paliečiau, vyras buvo sustingęs. Nuo šūvių į galvą krauju buvo aptaškytos sienos ir užuolaidos“, – tokie kraupūs užfiksuoti nukentėjusiosios D.Žygienės parodymai.
Neįtikėtinas scenarijus
17-kos metų senumo įvykiai klostėsi taip neįtikėtinai, jog jų, regis, pakaktų įspūdingam tikrais faktais paremtam serialui.
Trys „Geležinio Vilko“ kariai, išėję paieškoti galimai pasikorusio savo tarnybos draugo, patys vos neatsisveikino su gyvybėmis, kai miesto gatvėje D.Adomėnas ėmė šaudyti „Kalašnikovu“.
Verslininkas Vytautas Bauras, baimindamasis dėl savo gyvybės po verslo partnerio R.Žygo žmogžudystės, pasamdė asmens sargybiniu D.Adomėną – vyrą, kuris galimai ir buvo jo bičiulio žudikas.
 |
| Policijos departamento nuotr./Ilgai ieškotas D.Adomėnas |
Pastarasis savo ruožtu kiek vėliau parašė buvusiam bosui laišką, kuriame patį V.Baurą apkaltino organizavus R.Žygo nužudymą ir sulaužius užsakomosios žmogžudystės sutartį. Galbūt žudikas po įvykdytos užduoties negavo iš verslininko to, kas buvo sutarta – tai esą paaiškina, kodėl Liepkalnio gatvėje D.Adomėnas galėjo pasikėsinti nužudyti tuometinį savo bosą V.Baurą.
Našlė D.Žygienė yra pareiškusi nuomonę, kad jos vyro mirtis finansiškai galėjo buvo naudinga V.Baurui, nes jis su R.Žygu turėjo bendrą verslą, kurio pelną dalydavosi perpus.
V.Bauras tokias spėliones kategoriškai neigia akcentuodamas, kad po partnerio mirties ant jo vieno gulė 500-600 tūkst. dolerių (tuometiniu kursu – per 2 mln. litų) paskolų, paimtų verslui plėtoti.
Patvirtinti arba paneigti, jog V.Bauras buvo žmogžudystės užsakovas, galėtų aštriojo laiško autorius D.Adomėnas, tačiau pastarasis šioje byloje laikosi taktikos visiškai neigti savo kaltę dėl egzekucijos Architektų gatvėje. Tą dvigubą žmogžudystę jam esą tik bandoma „pripaišyti“, o prisipažįsta ir atgailauja jis tik dėl įvykių Liepkalnio gatvėje. „Buvau jaunas ir kvailas“, – ankstesniame teismo posėdyje mušėsi į krūtinę kaltinamasis.
Verslininkai jautėsi tarsi broliai
46 metų V.Bauras ketvirtadienį teisme pasakojo, kad su nužudytuoju R.Žygu susipažino 1983 metų lapkritį respublikiniame kariniame komisariate. Vaikinai tapo neišskiriamais draugais.
Po armijos V.Bauras įstojo studijuoti teisės, o R.Žygas mokėsi kitur, tačiau draugų ryšys tik stiprėjo.
„Ramūnas buvo man kaip brolis, kurio aš iš tikrųjų neturėjau“, – teismui kalbėjo V.Bauras.
Jis minėjo, kad „studentams trūko pinigų“, todėl jiedu ėmė verslo: pirmiausia gamino polietileninius maišelius, vėliau bandė užsiimti metalo prekyba, galiausiai užčiuopė aukso gyslą cigarečių importo versle.
Verslininkai įspūdingai suklestėjo. 1993-iaisias jie abu nešiodavosi satelitinius mobiliuosius telefonus, Maskvoje už 20 tūkst. JAV dolerių nusipirko po auksinį laikrodį „Rolex“, kartu statėsi namą priemiestyje, vairuodavo prabangius automobilius.
R.Žygas bene už 100 tūkst. JAV dolerių įsigijo sportišką BMW 850 automobilį, kurį vengdavo statyti prie daugiabučio, o laikydavo vyriausybiniame garaže greta sostinės autobuso parko.
Lemtingųjų 1993-iųjų pirmojoje pusėje V.Bauras su R.Žygu išsikovojo, kad cigaretes galėtų vežti tiesiogiai iš gamintojų Vokietijoje, aplenkdami tarpininkus Rusijoje. Taip atsivėrė dar šviesesnės verslo perspektyvos.
Tačiau tų metų liepą visus sukrėtė R.Žygo ir jo bute viešėjusio A.Čekaičio mirtis.Liepkalnio gatvėje ant galinės sėdynės įsitaisęs D.Adomėnas įrėmė savo darbdaviui į galvą „Kalašnikovą“ ir pareiškė: „Viskas, Vytai, baigėsi juokai. Sėdėk ramiai, nesikrutink.“
Bylos duomenimis, A.Čekaitis turėjo 10 tūkst. JAV dolerių, o R.Žygas nešiojo tiek pat vertą Maskvoje pirktą auksinį „Rolex“, be to, namuose buvo jo žmonai dovanotas aukso žiedas su briliantu, vaizdo kamera „Sony“.
Dėl šio turto abu vyrai ir buvo žiauriai nužudyti.
Alibi – išgertuvės Mažeikiuose
Bylą nagrinėjančių teisėjų kolegiją domino V.Bauro alibi.
Jis puikiai prisimena tą dieną bičiulio Romo M. kvietimu vykęs į Mažeikius, kur stebėjo finalines futbolo varžybas. „Jo komanda nugalėjo, todėl buvau pakviestas atšvęsti. Restoranas dirbo per naktį, o penktadienio paryčiais jo apsaugos vyrai nuvežė mane į Palangą pas tuometinę draugę,“ – pasakojo V.Bauras.
Jis siūlė nesistebėti, kad nužudytuosius radusi našlė D.Žygienė, dėl įvykio pirmiausia skambinusi ne į policiją, o jam, neprisiskambino: „Tais laikais ta „Motorola“ per 2-3 valandas išsikraudavo...“
Apie tragediją V.Bauras sužinojo tik šeštadienį, kai išsiblaivė ir prisiruošė paskambinti verslo partneriui į namus. Atsiliepusi aukos motina papasakojo apie nužudytą sūnų ir A.Čekaitį. „Ji dar sakė: „Mes galvojom, kad ten tu...“ Bet tai buvau ne aš“, – teisme kalbėjo V.Baura.
Angelai sargai virto budeliais?
Verslininkas pasakojo, kad partnerio mirtis jį šokiravo, maža to, jis suprato, jog tokia pati lemtis gali grėsti ir jam pačiam.
Būtent tuo momentu jis ir sutarė su kaltinamuoju D.Adomėnu, kad šis taps jo asmens sargybiniu. Beje, D.Adomėno tėvas yra vedęs V.Bauro seserį.
V.Bauras teisme neslėpė, jog davė apsaugininkui 1300-1400 JAV dolerių, „kad turėtų, kuo saugoti“. Galimai būtent už tuos pinigus D.Adomėnas įsigijo automatą, kuriuo vėliau Liepkalnio gatvėje vos nenušovė paties V.Bauro ir dar keturių pašalinių asmenų.
Lemtingosios 1993-iųjų rugpjūčio 17-osios rytą į verslininko namus Minties gatvėje atvyko jo samdytas VAZ 2105 automobilio vairuotojas Danielius Sruoga su apsaugininku, vyrai nuvežė bosą į biurą Žirnių gatvėje.V.Bauras teisme kalbėjo: „Po partnerio nužudymo man vienas klausimas nedavė ramybės nei dieną, nei naktį: kas, kodėl ir už ką. Tas automato įrėmimas buvo kaip sprogimas mano galvoje – va, atsakymas!“
Prieš vidurdienį trijulė išvažiavo. Teigiama, kad Liepkalnio gatvėje ant galinės sėdynės įsitaisęs D.Adomėnas įrėmė savo darbdaviui į galvą „Kalašnikovą“ ir pareiškė: „Viskas, Vytai, baigėsi juokai. Sėdėk ramiai, nesikrutink.“
Įremtas ginklas atvėrė akis
V.Bauras teisme kalbėjo: „Po partnerio nužudymo man vienas klausimas nedavė ramybės nei dieną, nei naktį: kas, kodėl ir už ką. Tas automato įrėmimas buvo kaip sprogimas mano galvoje – va, atsakymas!“
Verslininkas prisiminė D.Adomėnui replikavęs: „Donce, Donce, baik!“
Tuo metu viena ranka jis nustūmė automato vamzdį į šoną, o kita atidarė apie 60 km/val. greičiu važiavusio automobilio dureles ir sąmoningai iškrito ant asfalto.
V.Bauras pasakojo toliau: „Buvo šlapia, aš slydau. Mašina irgi staigiai stabdė. Atsikėliau ir puoliau bėgti. Girdžiu, rėkia: „Stok, šausiu!“
Verslininkas pasakojo spontaniškai sumanęs klaidinamą manervą: užbėgo už namo, jį apibėgo ir grįžo į gatvę.
Netrukus pasipylė šūviai. V.Bauras paslydo ir parkrito gatvėje. Pribėgęs D.Adomėnas ėmė daužyti V.Baurai metaline automato buože per galvą, jis apsipylė krauju.
Užpuolikas nuplėšė jam nuo rankos auksinį laikrodį.
Verslininkas mano, kad plėšikams jis buvo reikalingas gyvas: „Jie žinojo, kad duos man telefoną, ir aš pinigų tikrai rasiu.“
D.Adomėnas tempė jį atgal į automobilį VAZ.
„Tuo metu iš kažkur atbėgo kareivukai“, – prisiminė V.Bauras.
Įsikišo bebaimiai kareivukai
Trys „Geležinio Vilko“ kariai šioje baudžiamojoje byloje yra pripažinti nukentėjusiaisiais.
Du iš jų, dalyvavę šios dienos posėdyje, pasakojo, jog tą rytą vadas liepė jiems paieškoti apylinkėse savavališkai pasišalinusio tarnybos draugo, „kad nekybotų kur nors ant šakos.“
Būdami visai netoli Liepkalnio gatvės, kariai išgirdo serijas šūvių ir netrukus atsidūrė įvykio vietoje.
„Kareivukai, ko stovit, padėkit, žmogų galabija!“, – uniformuotą, bet neginkluotą trijulę paragino vienas praeivis.
Visi trys iš vairuotojo pusės puolė prie automobilio, į kurį D.Adomėnas nebuvo spėjęs įgrūsti V.Bauro.
Vienas jų teigė bandęs kuo greičiau atsidurti keleivio pusės, todėl ranka pasirėmęs į variklio dangtį, šoko per priekinį dešinį sparną. Šis šuolis tikriausia išgelbėjo kariui gyvybę, mat kai tik tuo metu D.Adomėnas per priekinį stiklą ėmė šaudyti iš automato.
Šokliajam kariui į kojas susmigo dvi kulkos. Pakirsti buvo ir kiti du gelbėtojai: vienam D.Adomėnas peršovė petį, kitam skeveldra praskėlė antakį, smūgis lengvai sukrėtė smegenis. Dar viena atsitiktinė automato kulka pataikė į krūtinę kaip tik tuo metu pro šalį važiavusio autobuso keleiviui.
Pasinaudojęs sumaištimi, leisgyvis V.Bauras sugebėjo vėl išsiropšti iš mašinos salono, o D.Adomėnas ir prie vairo sėdėjęs D.Sruoga skubiai pasišalino iš nusikaltimo vietos.
Po šūvių Liepkalnio gatvėje apsaugininkas ir vairuotojas dingo kaip į vandenį.
D.Sruoga taip pat Ukrainoje įkliuvo 2007 metais. Dėl vieno nusikalstamos veikos epizodo jis išteisintas, o kitame teismas nutraukė bylą, suėjus senaties terminui. Beje, D.Sruogą nutarta kviesti liudytoju ir šioje byloje.
Mįslės dėl laiško ir turto
Viena bylos mįslių susijusi su laišku, kurį netrukus po D.Adomėno dingimo jo tėvas perdavė V.Baurui. Tame laiške D.Adomėnas pagrasino paviešinti, kaip verslininkas esą užsakė savo partnerio nužudymą, tačiau už jį neatsiskaitė.
Laiške teigiama, jog būtent dėl šios skolos anądien kilo neramumai automobilyje ir visoje Liepkalnio gatvėje, V.Bauras apie tai esą puikiai žino.
Pats verslininkas teisme pareiškė, jog išdėstyti kaltinimai absurdiški. Tačiau bylą kuruojančiam prokurorui Mindaugui Bliuvui nukentėjusysis negalėjo rišliai atsakyti į klausimą, kodėl laiško, kuriame jis kaltinamas sunkiu nusikaltimu, iš karto neperdavė teisėsaugai.
V.Bauras ketvirtadienio posėdyje sulaukė priekaištų ir iš R.Žygo našlės: esą po partnerio mirties visas bendrai uždirbtas turtas atiteko jam.
Verslininkas savo ruožtu kaltino D.Žygienę šantažu – esą jos įgeidžiams tenkinti nuolat prireikdavo 50 tūkst. dolerių ir panašių sumų.
Vien į butą Vilniaus centre, kurį rekonstravo D.Žygienei, V.Bauras teigia investavęs apie 100 tūkst. JAV dolerių. „Viskas, kas brangiausia, buvo sudėta į tą butą“, – apie persiškus kilimus ir pačių solidžiausių gamintojų baldus pasakojo V.Bauras.
Šią rezonansinę bylą numatoma tęsti jau šį mėnesį, bus toliau apklausinėjami nukentėjusieji, liudytojai, kaltinamasis.
