15min primena, kad dvimetis berniukas Panevėžio rajono Kunciagalio kaime dingo sausio pabaigoje – tuo metu tėvas kapojo malkas, o berniukas žaidė kieme. Tėvas, rodos, ką tik vaiką matė, ir staiga – jo neliko. Tai užtruko vos akimirką, tačiau tėvams laikas virto amžinybe. Visi puolė ieškoti, darbo ėmėsi tarnybos.
Kaip teigė pareigūnai, visos versijos tikrinamos. Vienu metu pradėta ieškoti visur – kieme, laukuose, upėje, o labiausiai – internete. Čia susikūrė tikra ieškotojų grupė. Kai kurie žinovai – su aiškiaregių diplomais.
Kunciagalys – tikras pasaulio kraštas. Kelias vis prastėja ir siaurėja. Sodyba, kurioje įvyko nelaimė – pačiame kelio gale, kur kelias ir baigiasi. Nevėžis teka iškart kiemo pakraštyje, o nuožulnus krantas prasideda dar kieme.
Jei buvo dar šiek tiek sniego, ši nuokalnė galėjo būti pragaištinga mažyliui. Šalia ūkinio pastato – malkų krūva. Tėvas, kaip ir pats tada minėjo, ramiai skaldė malkas. Jei vaikas per sekundę paslydo ir įčiuožė į ledinį vandenį, galėjo to ir nepastebėti. Dabar visa ši pakrantė natūraliai žydi snieguolėmis.
Apie kilusią internetinę paniką ir beprotybę pareigūnai ir gelbėtojai kalba tik puse lūpų – jie vienu metu matė ir visuomenės susitelkimą bei norą padėti, ir pasidavimą nelogiškiems, neaišku iš kur traukiamiems pramanams.
Srovė buvo tokia, kad narus lyg plūdurus nešė, net su pririštais svoriais – tokiais atvejais svoriai privalomi.
„Nejuokauju – absoliuti dauguma Panevėžio krašto gyventojų ir iki šiol yra įsitikinę, kad vaiką kažkas nudaigojo tyčia. Interneto visažiniai tiesiog paskaitydavo komentarus ir puldavo skambinti gelbėtojams – jūs dar po malkomis pažiūrėkite, aiškiaregė sakė, kad jis ten pakastas“, – prisimena visuotinę paniką pareigūnai, dėl to turėję atlikti ir galybę darbo be rezultato.
Tas pats ir su gelbėtojais. Dalis jų naršė paupius, o kai kurie turėjo nerti į sraunią upę, nes čia buvo susirinkusi kone visa žiniasklaida. Tarp žurnalistų taip pat buvo tokių, kurie pirštu baksnojo gelbėtojams, kur nerti.
Srovė buvo tokia, kad narus lyg plūdurus nešė, net su pririštais svoriais – tokiais atvejais svoriai privalomi. Kodėl nėrė? Nes kažkas garsiai pasakė – gal čia kur užkliuvo? Pagal nutylėjimą tai buvo tik duoklė smalsioms kameroms.
Tiesa, kiti gelbėtojai uoliai dirbo žemiau – ties tiltais slenksčiais. Kitą dieną naršė upę iki Panevėžio. Nepavyko – tolimesnis darbas vandenyje buvo panašus į adatos paieškas šieno kupetoje ar aido gaudymą girioje.
Visus šiuos dalykus savo akimis matė nelaimėlių kaimynė. Jis ranka rodė, iki kurios vietos tą dieną buvo pakilęs Nevėžis ir už kurio krūmo įsikibęs laikėsi naras su svarsčiais, tuščiai bandydamas nerti ir žvalgyti pakrantę.
Moteris netiki jokiomis paskalomis: „Kad nors vienas paskalų nešiotojas būtų atėjęs pas mane ir paklausęs. Ne, jie tiki tuo, ką paskaito internete. Žmonės gražiai gyveno. Dieną prieš tai buvo truputį pasnigę. Tėvas visą dieną tampė vaiką rogutėmis. Vaiko mama visas jėgas atiduodavo, kad tik visiems namuose būtų geriau. Man jos labiausiai ir gaila – labai stengėsi. Dažnai pakalbėdavome, jie pas mus ateidavo vandens.“
Jie išsikraustė į Miežiškius, kur geri žmonės jiems pasiūlė būstą.
Mažylio tėvai iš sodybos netrukus išsikraustė, nes nebegalėjo matyti kas rytą Nevėžio vaizdo. Jie greitai suprato, kad šiuose laukuose vaikas daugiau niekur negalėjo dingti, nors viltis buvo gyva iki paskutinės akimirkos.
Jie išsikraustė į Miežiškius, kur geri žmonės jiems pasiūlė būstą.
Internetinės grupės sekėjai ne tik panikavo žodžiais, bet ir ėmėsi veiksmų. Ne vienas naras mėgėjas lindo į Nevėžį, prieš tai smulkiai internete pasidomėjęs, kur vaikas galėjo užstrigti. Žinoma, daugelio jų tikslai buvo kilnūs, tačiau jau iš anksto bergždi.
Gelbėtojai profesionalai daugelį tokių entuziastų matė savo akimis ir tik kraipė galvomis – ko jūs ten neriate, ar planuojate dar gyvą rasti? Dabar belieka tik laukti, kol upė atiduos kūną.
Profesionalai atskleidžia, kad vandens pagrobto vaiko gyvybę buvo įmanoma išgelbėti tik per pirmąsias kelias minutes. Vėliau – tuščias vargas. Taip pat faktas, kad vanduo iš pradžių kūną gramzdina, o po kelių dienų jis iškyla. Kada – priklauso nuo daugelio sąlygų.
Nepaisant visų pastangų, upė vaiko kūnelį atidavė tik po dviejų mėnesių, prieš pat Velykas. Steponiškių kaime jį rado žvejai. Tą pačią dieną tėvai atpažino savo vaikelį.
Nevėžis dabar gerokai nuslūgęs, tačiau per visą šį laikotarpį buvo ir ledo, ir dar vienas didžiulis vandens antplūdis. Vanduo kone liejosi per vagos kraštus ir tekėjo su nemažu ūžesiu.
Lemtingąją sausio dieną Nevėžis buvo smarkiai patvinęs, o srovė tiesiog šniokštė. Manoma, kad mažylį ji prarijo ir greitai nunešė. Vaikas neužkibo ne tik už bebrų užtvankų, bet srovė permetė jį per dirbtinę pralaidą už Miežiškių miestelio.
