Šios istorijos pradžia – 2018 metų birželio 25-oji. Tądien Šilutėje 11 val. 40 min. Panevėžio kriminalistai sulaikė narkotikų prekyba įtariamą vyrą D.M.
Vyras buvo pristatytas į Panevėžio apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, o 14 val. 30 min. prasidėjo jo krata. Tuomet kabinete pasirodė kriminalistų vadas Emilijus S.
„Atėjau sužinoti jo poziciją dėl gynėjo dalyvavimo ir informuoti, kokie veiksmai bus atliekami. Tokie dalykai nebūna fiksuojami“, – teisme aiškino pats pareigūnas.
Jis tikino, kad bendravo ramiai, kalbėjo apie narkotikų platinimą. Dėl to įtariamasis neprisipažino ir tvirtino, kad jis nieko nepardavinėja, tik pats vartoja.
Pareigūno tvirtinimu, įtariamasis pokalbio metu sėdėjo surakintas antrankiais ir nuleidęs galvą, atrodė apsvaigęs, bendravo pasyviai ir į daugumą klausimų atsakinėjo tik ištardamas taip arba ne.
Neoficiali apklausa pakrypo netikėta linkme
Svarbi šios istorijos aplinkybė, kad viskas vyko neoficialiai – nutarimas sulaikyti asmenį ir jo sulaikymo protokolas buvo surašytas jau atlikus procesinius veiksmus, po 16 val.
Valstybinį kaltinimą byloje palaikęs prokuroras Andrejus Mirnyjus atkreipė dėmesį, kad tokie metodai – įtariamojo teisių pažeidimas. Advokato atsisakymas turėtų būti užfiksuojamas raštu, o visi pokalbiai – dokumentuojami.
„Staiga įtariamasis trenkė galvą į sieną, – toliau dėstė pareigūnas. – Jis nesušuko, nenukrito nuo kėdės. Pamačiau, kad jam iš pakaušio bėga kraujas, ir iš nosies.“
Tuo metu kartu kabinete buvo dar du pareigūnai, abu jie sėdėjo prie kompiuterių, vienas iš jų užsiėmė savais reikalais, kitas pildė kratos protokolą. Beje, tai irgi keista šios istorijos detalė, į kurią vėliau dėmesį atkreipė prokuroras. Nors pareigūnas sakė kratos protokolą pildęs kompiuteryje, byloje šis dokumentas yra surašytas ranka.
Abu pareigūnai tvirtina nematę, kas tiksliai įvyko, tik išgirdę duslų garsą. Tačiau jie tvirtino, kad Emilijus S. atsistojęs nebuvo, tą jie tikrai būtų pastebėję akies krašteliu.
Abu kriminalistai, liudydami teisme, užsiminė, kad prie sienos kabinete pastatytos kėdės atlošas išlinkęs ir per daug atsilošus galima nesunkiai susitrenkti galvą, taip buvo nutikę net patiems komisariato darbuotojams.
„Iškart supratau, kad jis susitrenkė galvą, pas mus ten kėdės tokios įdomios, ne pirmas kartas“, – taip parodymuose teismui apie situaciją dėstė vienas iš pareigūnų.
Pats Emilijus S. pasakojo, kad paklausė, ar įtariamajam nereikia pagalbos, o kai šis jos atsisakė, išėjo ieškoti rankšluosčio, kad galėtų išvalyti kraują. Pakeliui apie susižalojusį įtariamąjį informavo ir gretimame kabinete buvusį kolegą.
Jau po šių įvykių D.M. pats prisipažino, kad turi su savimi kanapių, kurias pirko vakare. Jas pareigūnai paėmė.
Įtariamasis apklausą prisiminė kitaip
Tačiau visiškai kitaip apie šią apklausą pasakojo pats įtariamasis. Jis kategoriškai neigė, kad jam buvo išaiškintos jo teisės ar siūlytos advokato paslaugos.
„Viršininkas ant manęs rėkė, buvo piktas ir netvardė pykčio. Buvau labai išsigandęs ir jaučiau įtampą, – teismui sakė nukentėjusysis D.M. – Sėdėjau nuleidęs galvą ir išgirdau, kaip viršininkas atsistojo, pajutau smūgį ranka į veidą, o mano galva trenkėsi į sieną. Akyse aptemo, trumpam praradau sąmonę. Atsipeikėjau kniūbsčiomis, ant manęs rėkė ir liepė keltis. Pats negalėjau atsistoti, iš galvos ir nosies bėgo kraujas, todėl viršininkas mane paėmė už rankų ir pasodino.“
D.M. pasakojo, kad kabinete buvę dar du pareigūnai abejingai stebėjo situaciją, niekas jam pagalbos nepasiūlė.
„Tada viršininkas nuėjo ir atnešė skudurą, nuvalė kraują nuo žemės, pavalė man galvą. Tada išėjo, grįžo išsiplovęs skudurą ir dar kartą nuvalė kraują nuo grindų. Man davė tualetinio popieriaus. Jokios pagalbos neprašiau, buvau labai išsigandęs, pasimetęs“, – toliau dėstė kaltinamasis.
Jis pasakojo, kad vėliau atėjo dar vienas trumpai kirptas pareigūnas, kaip suprato, visų jų vadovas. Jis įtariamojo paklausė, kas čia nutiko.
„Nieko nesakiau, sėdėjau nuleidęs galvą ir tylėjau, nes labai bijojau dėl savo saugumo, – prisiminė D.M. – Tada tas atėjęs pareigūnas liepė man eiti su juo į kabinetą. Nuėjau, visą tą laiką su tualetiniu popieriumi valiausi kraują, bet manęs apie tai neklausinėjo. Manęs klausė apie kažkokį kitą žmogų, o po to išvedė atgal.“
Jis užsiminė, kad vienu metu Emilijus S. prie jo buvo priėjęs ir atsiprašė už smūgį. Vėliau D.M. buvo uždarytas į areštinę, kur kreipėsi į ten dirbusią medikę.
„Ji klausė, kas nutiko, sakiau, kad viršuje pareigūnai sumušė. Man apibintavo galvą ir nuvedė į kamerą“, – prisiminė D.M.
Pati medikė tiek per tyrimo metu surengtą akistatą, tiek apklausiama teisme kategoriškai neigė, kad D.M. jai užsiminė apie patirtą smurtą.
Nukentėjusiojo naudai liudijo tik du jo kameros draugai, kuriems šis esą prasitarė buvęs sumuštas pareigūno.
Kitą dieną D.M. pasiskundė galvos svaigimu ir dvejinimusi akyse, todėl areštinės medikė nusprendė, jog jį reiktų apžiūrėti ligoninėje. D.M. ten nuvežė jį sulaikę pareigūnai, o kartu vyko ir pati felčerė.
„Važiavau kartu ne todėl, kad suimtasis buvo kažkuo reikšmingas, o todėl, kad turėjau laisvo laiko ir areštinėje svarbių dalykų nebuvo“, – klausiama apie tai, kodėl vyko kartu, teisme atsakė medikė.
Po to sekė apklausa pas tyrėją. D.M. tvirtino, kad užsiminė apie pareigūno smurtą, tačiau parodymuose tai neužfiksuota. Vėliau jis pasikalbėjo ir su advokate, kuri patarė jam parašyti pareiškimą. Taip jis ir padarė, o įteikė jį jau išleidžiamas iš areštinės.
Teismai patikėjo pareigūnais
Šioje byloje buvo pasitelktas net melo detektorius, nustatęs, kad D.M. sako tiesą. Pareigūnai pasitikrinti juo atsisakė. Nepaisant to, Panevėžio apylinkės teismo teisėja Rita Dirkė, įsigilinusi į šią bylą, nusprendė, kad policininkų versija yra įtikinamesnė.
„Teismas negali nepastebėti, kad nukentėjusiojo parodymai dėl šio įvykio aplinkybių viso proceso metu buvo nenuoseklūs ir kito“, – pažymima išteisinamajame nuosprendyje.
Teisėja dėstė, kad iš pradžių D.M. nurodė smūgį gavęs į kairę veido pusę, vėliau pasakojo, esą smūgiuota buvo tiesiai į nosį.
„Paklaustas, kam sakė apie policijos pareigūno jo atžvilgiu vartotą fizinį smurtą, D.M. pradžioje teigė sakęs tik areštinės medikei ir tyrėjai, daugiau niekam nesakęs, o vėliau nurodė sakęs dar vienam areštinėje kartu kameroje buvusiam vyrui. Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo metu D.M. parodymų, jų metu jis teigė apie policijos pareigūno suduotą smūgį sakęs ir ligoninės gydytojui, ką paneigė teisme liudytojais apklausti jam gydymo paslaugas suteikę gydytojai. Teisme, be kita ko, teigė, kad po smūgio ilgai kraujavo ir kraujas jam bėgo ne tik jį vedant pas T.G., bet ir pastarojo kabinete pastoviai kraujavo, kuomet ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog kraujas jam nustojo bėgti dar iki ėjimo pas T.G., būnant kabinete, kur buvo apklausiamas“, – toliau dėstomi nesutapimai parodymuose.
Tačiau, priešingai nei teisėja, prieštaravimų nukentėjusiojo parodymuose prokuroras neįžvelgė, todėl nuosprendį apskundė.
„Nuosprendyje teismas padarė pastebėjimą, jog savo pareiškime D.M. net nenurodė, nuo vieno ar kelių policijos pareigūnų jis patyrė fizinį smurtą ir kuo buvo suduotas smūgis. Tačiau darydamas tokį pastebėjimą, teismas neatsižvelgė į tai, jog D.M. tuo metu buvo sulaikytas ir laikomas areštinėje, po patirtos traumos jautėsi blogai ir pareiškimą parašė pats be jokios kvalifikuotos teisininko pagalbos“, – aiškino prokuroras.
Jis pastebėjo, kad teismas net šiek tiek iškreipė D.M. parodymus. Anot jo, nukentėjusysis abejojo, kur tiksliai buvo suduotas smūgis, tačiau nuosprendyje rašoma, kad jis kategoriškai pareiškė gavęs į kairę veido pusę.
„Šis faktas yra svarbus, nes taip D.M. abejonės dėl atskirų ir ne pačių reikšmingiausių įvykio aplinkybių buvo paverčiamos kategoriškais teiginiais, kas vėliau dirbtinai padėjo teismui išryškinti skirtumus, kurių tikrovėje nėra“, – pažymi prokuroras.
Anot jo, įtartina ir tai, kad pareigūnai iškart nevežė kraujuojančio D.M. pas medikus.
„Tai, kad pats D.M. to nepageidavo, negali būti vertinama pakankama priežastimi, nes siekiant išvengti galimo apkaltinimo neteisėtu smurtu ir įvertinti tariamai save žalojančio D.M. sveikatos būklę, policijos pareigūnai, kurių žinioje tuo metu buvo D.M., turėjo patys nedelsdami inicijuoti jo medicininę apžiūrą.“
„Be to, jis kelis kartus nurodė, kad tiesiog bijojo dėl savo likimo, sveikatos ir net gyvybės, pirmą kartą pateko į teisėsaugos institucijos akiratį, jo atžvilgiu buvo tiesiogiai smurtaujama ir jis nesuprato, ko toliau tikėtis ir laukti, bijojo, kad nebūtų dar blogiau, kai kitiems policijos pareigūnams atskleis jo sumušimo aplinkybes“, – dėstė prokuroras.
Prokuroro įsitikinimu byloje gausu nei logiškai, nei teisiškai, nepaaiškinamų sutapimų ir prieštaravimų, todėl sunku patikėti policijos versija.
„Nagrinėjamu atveju būtent policijos pareigūnų nustatytų šiurkščių procesinių pažeidimų visuma ir sistemiškumas įrodo, jog atskirų pažeidimų faktai, tarp jų ir smurto naudojimas, nėra atsitiktiniai ar nesusiję“, – skundą tokiais žodžiais užbaigė prokuroras.
Keistų detalių šioje byloje būta ir daugiau, pavyzdžiui, joje yra dvi viena kitai prieštaraujančios specialistų išvados. Viena iš jų yra palanki Emilijui S., bet ją užsakė jo kolegė.
„Užduotį, pagal kurią buvo surašyta pirmoji specialisto išvada, surašė skyriaus vyresnioji tyrėja V.J., kuri užduotyje įvykį aprašė kaip paties įtariamojo D.M. tyčinį susižalojimą jam pačiam galva trenkiantis į sieną bei klausimus specialistei suformulavo siekdama gauti atsakymą, ar kūno sužalojimas galėjo atsirasti D.M. trenkiant galva į sieną pačiam, bet ne nuo kito asmens poveikio, o antroji buvo pateikta jau pagal D. M. pareiškimą pradėtame ikiteisminiame tyrime“, – pažymėjo prokuroras.
Tačiau tai neįtikino ir trijų Panevėžio apygardos teismo teisėjų, jie paliko galioti išteisinamąjį nuosprendį. Visgi taškas šioje istorijoje dar nepadėtas.
Pareigūnų smurtą Strasbūras verčia vertinti griežčiau
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, peržvelgęs šią bylą, nusprendė, kad ji iš naujo turi būti nagrinėjama apeliacinėje instancijoje, nes neatsakytų klausimų vis dar yra.
Lapkritį priimtoje nutartyje formuojama ir nauja praktika, pagal kurią teismai kur kas griežčiau turės žiūrėti į galimą pareigūnų smurtą.
Tokį sprendimą priimti LAT privertė pastaruoju metu Europos Žmogaus Teisių Teisme pralaimėtos bylos, kai Lietuva gavo kirtį dėl išteisinto galbūt smurtavusio pareigūno.
„EŽTT praktikoje išaiškinta, kad tokiose bylose Vyriausybei tenka įrodinėjimo našta ir ji turi pateikti įrodymais pagrįstą patenkinamą ir įtikinamą paaiškinimą, galintį sukelti abejonių nukentėjusiojo pateikta įvykių versija. Būtent, kai asmuo yra sulaikomas būdamas sveikas, o paleidžiant jį į laisvę jam nustatomi sužalojimai, valstybė privalo pateikti įtikinamą paaiškinimą dėl nukentėjusiojo sužalojimo atsiradimo priežasčių.
Nesant tokio paaiškinimo, gali būti daromos Vyriausybei nepalankios išvados (kad su asmeniu buvo žiauriai elgiamasi jo nurodytomis aplinkybėmis). Tokia pozicija pateisintina tuo, kad įkalinti asmenys yra pažeidžiami, ir valstybės institucijos turi pareigą juos apsaugoti“, – pažymima LAT nutartyje.
Kaip pastebėjo LAT, taip ir nebuvo detaliai išsiaiškinta, ar, pavyzdžiui, atsitrenkus pakaušiu į sieną kraujas gali pradėti bėgti ir iš nosies bei kokiu konkrečiu būdu ant jos atsirado nubrozdinimas.
Taip pat nesiaiškinta, ar buvo pateisinamas pakankamai ilgai trukęs neformalus bendravimas tarp viršininko ir įtariamojo.
„Ar pateisinamas ikiteisminio tyrimo veiksmų tęsimas, būtinosios medicinos pagalbos nesuteikimas asmeniui, patyrusiam su kraujavimu susijusį nežymų sveikatos sutrikdymą policijos įstaigoje, – toliau neatsakytus klausimus vardino LAT. – Ar buvo užtikrinta D.M. teisė į nepriklausomą tyrimą – ar laiku tyrimas, kuriame jis pripažintas nukentėjusiuoju dėl galimo neteisėto policijos pareigūno elgesio, buvo atskirtas nuo ikiteisminio tyrimo, kuriame pats D.M. buvo persekiojamas baudžiamąja tvarka ir ši byla iš karto buvo perduota nepriklausomam tyrėjui? Ar visi atlikti teismo medicinos tyrimai D.M. padaryti medicininėse apžiūrose nedalyvaujant suinteresuotiems policijos pareigūnams?“
Beje, apeliacinis teismas, išteisindamas pareigūną, nurodė, kad D.M. teiginius reiktų vertinti kritiškai, nes jis pats galėjo siekti nuolaidų savo byloje dėl narkotikų. Tokie pasvarstymai, pagal EŽTT praktiką, yra nepriimtini.
„Darytina bendra išvada, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nebuvo kruopščiai patikrinti visi duomenys, patvirtinantys ar paneigiantys aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti, šis teismas nesilaikė išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo principo ir jo įsitikinimas buvo formuojamas išsamiai nepatikrinus ir neįvertinus visų teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių“, – konstatavo LAT.
