Pirmaisiais policijos reformos metais registruotas nusikalstamumas krito penktadaliu, o, pavyzdžiui, 2013 m. jis siekė 80 tūkst., kai 2016 m. jau buvo vos 56 tūkst., o pasitikėjimas policija pastarąjį penkmetį dar niekada nebuvo toks aukštas.
Tačiau prokurorams pradėjus gilintis į policijos veiklą, per metus skaičius bylų, kai nuspręsta panaikinti policijoje priimtus nutarimus dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, išaugo daugiau nei triskart, nuo 406 arba 1,1 proc. visų bylų iki 1325 arba 4,1 proc. visų bylų.
Generalinė prokuratūra raštu kreipėsi į Policijos departamentą atkreipdama dėmesį į trūkumus nagrinėjant asmenų pareiškimus, pranešimus ir skundus, kai ne visada jie tinkamai užregistruojami.
– Kokios yra objektyvios priežastys tokio ženklaus registruoto nusikalstamumo kritimo 2016 m.? Dekriminalizuotos vagystės sumažino skaičių 6 tūkst. nusikaltimų, bet kaip paaiškinti likusį 7 tūkst. nusikaltimų kritimą? – 15min paklausė policijos generalinio komisaro pavaduotojo Edvardo Šilerio.
– Matote, labai sunku pasakyti. Čia turėtų pasakyti kriminologai, ne policija. Mes registruojame viską, ne mes registruojame, registruoja 112. Nesvarbu, koks skambutis, ar nusikaltimas, administracinis pažeidimas, triukšmas, katinas pabėgo, viskas gali būti. Mes tada priimame sprendimą, kas tai yra.
Didžiąja dalimi siejame tai su vagysčių dekriminalizavimu, nes jeigu paimsime administracinių pažeidimų skaičiaus padidėjimą, jis labai panašus, vagysčių skaičius nuo 2013 m. skiriasi 5 tūkst.
Be abejo, dar viena priežastis – emigracija ir gerėjanti ekonominė situacija. Kriminologijos mokslas aiškiai nustatė, kad gerėjant gyvenimui mažėja nusikaltimų.
– Registruotų vagysčių skaičius sumažėjo 12 tūkst. atvejų, o perkėlus vagystes iki 3 MGL į Administracinių nusižengimų kodeksą (ANK), tokių atvejų padaugėjo 6 tūkst. Vadinasi, bendrai registruotų vagysčių vis tiek sumažėjo 6 tūkst. atvejų.
– Tai 6 tūkst. skirtumas, nematau čia labai didelio skaičiaus, nes jei paimsite visus įvykius, mes, kaip policija, registruojame apie 600 tūkst. įvykių per metus.
– Bet būtent kalbame apie registruoto nusikalstamumo kritimą, nes dar Vidaus reikalų ministerijos pažymoje rašoma, kad BPC registruotų įvykių nesumažėjo, o registruotų nusikaltimų sumažėjo penktadaliu.
– Taip, pranešimų nesumažėjo, bet jei yra dekriminalizuota arba iš esmės taikomos kitos teisės normos, taip, yra taip.
Kitas dalykas, padidėjo pranešimų dėl smurto artimoje aplinkoje ir kitų dalykų. Čia labai filosofinis klausimas ir nelabai šitas klausimas policijai. Nesiremiu pažyma kaip šimtaprocentiniu šaltiniu. Tai yra viena nuomonė. Mes irgi turime nuomones.
– Bet mokslininkai sako, kad registruotas nusikalstamumas priklauso nuo policijos, kiek ji nori registruoti, tiek jo ir būna. Ir pastaba ta, kad Vakarų šalyse šimtui tūkstančių gyventojų registruotas nusikalstamumas būna didesnis nei, pavyzdžiui, Rytų šalyse.
– Ne, ne. Aš dirbu irgi visą gyvenimą, esu pusiau mokslininkas, nes ir dėstau. Esminis dalykas, nuo policijos priklauso latentinis nusikalstamumas, šimtu procentų.
Tikrai nuo policijos priklauso, kiek mes užregistruosime narkotikų, kontrabandos, nelegalios prekybos, kur žmogus nesiskundžia.
Tada tai yra latentinis nusikalstamumas, kontroliuojamas teisėsaugos. Tu proaktyviai dirbdamas arba išaiškini, arba neišaiškini.
Jei šiemet nuobaudų dėl narkotikų padaugėjo tūkstančiu atveju, kitąmet negaudysim ir bus sumažėjimas tūkstančiu. Ir sakysim, matot, narkotikų nevartoja, nors iš tiesų vartos.
Visa kita, neregistravimas, kas bandoma pasakyt, yra nusikaltimas. Jei yra nusikaltimas, tai kažkas turi sėdėt kalėjime.
Aš neatmetu, kad iš 10 tūkst. žmonių policijos bendruomenėje kažkas galėtų kažko neužregistruot, tikriausiai taip. Kažkas paima kyšį ir mes juos pagaunam.
Negaliu pasakyti, kad kažkas nenusikalsta ar kažkas nepažeidžia įstatymo. Tik aiškiai pasakau, kad sistemiškai mes nieko neslepiame, tikrai nebandome klastoti statistikos.
Tą reikėtų daryti sistemiškai, norint mažinti registruotą nusikalstamumą, turi liepti visų apskričių komisariatams neregistruoti tokio skaičiaus įvykių ar trūks plyš neperžengti tokio procento. Už tai mums turėtų visiems bylas iškelti. Tai būtų skandalai, bet taip tikrai nėra.
Šitai kategoriškai atmestina ir tai tėra vieno mokslininko nuomonė. Kiek piliečių turime, tiek nuomonių yra.
– Kad yra problemų dėl nusikaltimų registravimo kalba ne vienas mokslininkas, rizikos neregistruoti nusikaltimų yra minimos ir VRM pažymoje.
– Matot, rizika yra, kad meteoritas nukris į Lietuvą. Tai yra pažymoje, aš to nekvestionuoju, bet pažymą turėtų komentuoti VRM, kas, kodėl, kuo remiantis.
Kaip policininkai, kalbame faktais arba patvirtintomis metodikomis. Rizika yra, kai nustatyta aibė faktų, sąlygojančių sistemiškumą.
Ilgą laiką dirbau su narkotikais. Kada naujas narkotikas tampa problema? Kai pradeda užimti 3 proc. rinkos. Kai tą pasiekiame, tada sakome, kad tai sistema. Jei matysime, kad policija sistemiškai bando neregistruoti įvykių, tada tai yra problema.
– Galiu kalbėti iš empirinės patirties: jei kalbi su nukentėjusiais, ypač nuo vagysčių, dažnas pašnekovas pamini, kad pareigūnas pasiūlo nerašyti pareiškimo, nes vis tiek nieko nebus rasta.
– Kaip tyčia šiandien kalbėjau su Vilniaus ir Kauno vadovais. Mes turime atskirus nusikalstamų veikų registravimo skyrius. Registruoja vieni, tiria kiti. Todėl jie nėra suinteresuoti neregistruoti.
Suprasčiau, tiriantis gali sakyti, kad jam bus daug darbo. O šiuo atveju jūs užregistruojat ir perduodat tyrėjui. Nematau prasmės tą daryti sistemiškai. Pavieniai atvejai gali būti ir tų atvejų buvo ir prieš 10, 20 metų.
Gal kažkas daro nusikalstamai, kažkas tingėjo, gal kažkas kyšius ima, gali būti įvairiausių dalykų.
Bet kaip Policijos departamento atstovas turiu kalbėti apie sistemą. Turime 10 tūkst. žmonių, nesame pajėgūs prie kiekvieno atsistoti. Turime pakankamai aukšto lygio kontrolę.
Mes preziumuojame, kad policijos pareigūnas turi būti sąžiningas. Negalime sakyti, kad 8 tūkst. gatvėje dirbančių policininkų yra sukčiai, todėl prie kiekvieno statysime tris tikrintojus, kad jie, gink Dieve, nesukčiautų. Mes, sužinoję, kad kažkas sukčiauja, imsimės priemonių ir tokį policininką eliminuosime.
Tai pasitikėjimo, o ne nepasitikėjimo kultūra. Rytuose niekuo nepasitiki. Noriu gyventi tokioje valstybėje, kur pasitikime policija, kitu atveju, kokia mes policija.
– O negalvojate išsklaidyti tokias abejones pasekdami Vakarų šalių pavyzdžiu, kur daromos gyventojų apklausos, kai klausiama, ar jūs pernai nukentėjote, pavyzdžiui, nuo vagysčių. Tada galima palyginti registruotą nusikalstamumą ir latentinį nusikalstamumą.
– VRM daro apklausas dėl viešojo saugumo būklės, ten yra klausimai dėl saugumo jausmo ir pasitikėjimo.
Nebūčiau prieš. Čia daugiau VRM atsakomybė, ji formuoja politiką viešojo saugumo srityje. Mums taip pat papildomi įrankiai, kaip šiandien su „Facebook“, yra gerai. Papildomi duomenys yra privalumas.
Dar kartą pabrėžiu, mums nėra prasmės neregistruoti. Mums statistika nei didina, nei mažina atlyginimą. Generalinis komisaras ir komanda sakome: nesivaikome skaičių.
Jeigu 1990 metais nusikaltimų išaiškinamumas buvo 100 proc. tada tikrai neregistruodavo, nebent jeigu nusikaltimas visiškai aiškus.
Skaičius svarbus bendrai analizei, bet tai nėra pagrindinis rodiklis, apibūdinantis pareigūno darbą.
– Bet ir VRM pažymoje kalbama, kad dabar taip pat koncentruojamasi į tuos nusikaltimus, kurie yra aiškūs.
– Klaidingas interpretavimas. Įstatymo leidėjas aiškiai pasako: kriminalizavo vairavimą išgėrus. Tu negali nesureaguot pagavęs žmogų prie vairo girtą. Arba vyras muša žmoną, smurtas artimoje aplinkoje.
Nereiškia, kad mes sakome, mums neapsimoka tirti vagysčių, mes geriau tirsime smurtą artimoje aplinkoje. Mes gauname iškvietimą, policija sureagavo ir ten yra įtariamasis. Ir mes jį tiriame.
– O ką ten tirti?
– Čia dar vienas gana neprofesionalus ir profaniškas požiūris. Visas tyrimas ir prasideda nuo įtariamojo. Viena yra nustatyti įtariamąjį, kita – sugebėti įrodyti.
Supraskite paprastai. Vyras sumušė žmoną. Sprendimas ne rytoj. Sprendimas užtruks mažiausiai nuo dviejų savaičių iki kelių mėnesių ir begalė darbo, daug dokumentų, parodymai, patikrinimai, akistatos. Čia yra tyrimas. Ką reiškia, nėra ką tirti?
Bandoma pasakyti, kad šito tirti nereikia. Tai yra ikiteisminis tyrimas, dalyvauja prokuroras, teismas. Taip, tai nėra tie veiksmai, kuriais nustatai, kas tą nusikaltimą padaro.
Yra toks įstatymas, kai atsiranda įtariamasis, per 6 mėn. ikiteisminis tyrimas turi būti baigtas ir perduotas teismui.
Antras dalykas, eilę metų sakome, smurtiniai nusikaltimai, sunkūs, labai sunkūs nusikaltimai yra prioritetiniai Lietuvoje tyrimo prasme.
Suprantu, seno sukirpimo mokslininkai, mylintys 1961 m. Baudžiamąjį kodeksą, vienas toks jūsų buvęs pašnekovas, sako: kiekvienas nusikaltimas privalo būti atskleistas. Taip buvo rusų laikais. Net neleidžiama, kad valstybėje gali kažkas įvykti be jos žinios.
Dabar yra demokratija ir tokia realybė. Nesekame kiekvieno. Vagystė apskritai sunkiai tiriamas nusikaltimas, brangiai kainuojantis tyrimas.
Valstybė turi pasakyti, ko mes norime. Jei norime išaiškinti kiekvieną vagystę, tikriausiai galėtume tai padaryti, bet policijos resursai turėtų būti 10 kartų didesni.
Vagysčių išaiškinamumas visoje Europoje yra apie 20 proc., toks pat ir Lietuvoje. Tai neakivaizdus nusikaltimas, per sistemiškumą juos išaiškini, bet kiekvieno pavienio atvejo neištirsi.
– Noriu pasiteirauti dėl situacijos su prokuratūra, kodėl policija atsisakė reguliariai teikti informaciją prokuratūrai motyvuojant asmens duomenų apsauga?
– Yra labai logiškas paaiškinimas, asmens duomenys yra saugomi ir jei nuolat norite gauti duomenis su asmens duomenimis, jūs turite sudaryti sutartį ir gauti automatines prieigas, tokias pačias, kokias turi policija.
Logika ne ta, kad mes atsisakome prokuratūrai teikti. Mes atsisakome savo vardu ištraukinėti duomenis iš duomenų bazių ir persiųsti prokurorams. Tai yra mūsų atsakomybė. Mes sakome, sudarykite sutartį, kaip ir mes, teisiškai susirašome, kad vykdydami kontrolę eikite ir imkite duomenis, ir tikrinkite. Mes nieko prieš.
– Kodėl prokurorai to nepadarė?
– Greičiausiai jie norėtų, kad už juos kažkas kitas darytų darbą. Šiuo atveju mūsų pareigūnas turi tūkstantį kartų eiti į duomenų bazę, rašyti pagrindą „prokuroro užklausa“, kiekvieną atskirą įvykį traukti ir jam išsiųsti, kad jis pažiūrėtų, ar viskas čia gerai.
Mes sakome, imkite kompiuterinę prieigą, tokią pačią, kokią turime mes, ir žaiskite su duomenų baze, tikrinkite viską. Mūsų atsisakymas yra toks, o ne tai, kad mes išvis neduosime. Imkite, tai jūsų teisė, ją suteikia įstatymas.
– Tik prasidėjus reformai buvo išplatintas įsakymas, ką daryti, kai nepasitvirtina informacija, tai yra, rekomenduojama nepriimti jokio procesinio sprendimo. Kaip suprantu, ši rekomendacija priimta mažinant biurokratinius procesus, ar aš teisus? Ir kodėl apie šį sprendimą nuo pernai liepos nebereikia pranešti net įstaigos vadovui?
– Tai atsirado bendraujant su policininkais, kas jiems trukdo dirbti. Mes vadovaujamės efektyvumo principais, kad suteiktume kuo geresnę paslaugą žmogui.
Pavyzdžiui, įvyko vagystė, ar aš surašysiu 20 lapų, ar 1 lapą. Rezultatas bus tas pats. Jums, kaip nukentėjusiajam, yra skirtumas?
Man, ką darys valstybės institucija su vienu ar kitu dokumentu, labai neskauda. Noriu galutinio rezultato. Noriu, kad vagis būtų sulaikytas. Tada tu klausi, kodėl mes nedarome tų darbų, kurių nori žmonės? Nes mes pildome kažkokius biurokratinius dokumentus.
Šiuo atveju mes gauname skambutį dėl galimo smurto artimoje aplinkoje, kviečia triukšmą girdintys kaimynai. Nuvažiuoja patrulis, paskambina į duris, klausia, kas yra? Nieko, pykomės su žmona. Smurto požymių nėra, nieks nesusimušę. Raginame visuomenę geriau klaidingai paskambinti nei visai neskambinti, nes gali įvykti tragedija. Jie iškvietė policiją, šaunuoliai, pretenzijų neturime.
Galime surašyti tarnybinį pranešimą, kad tai įvyko, pažymėti sistemoje. Galime priimti nutarimą nepradėti ikiteisminio tyrimo. Tokiu atveju turi rašyti tarnybinį pranešimą, nutarimą, tada informuoti žmogų, kad dėl skundo nepradėjome ikiteisminio tyrimo, informuoti prokurorą, ji patikrina, kad tikrai nieko nebuvo. Mes patikrinome, kad taip surašoma dar 10 lapų.
Nuėjome į prokuratūrą ir sakome, tai racionalu ar ne? Įstatymas to nereikalauja, buvo tik paprotinė teisė visada tą rašyti. Prokuratūra sako, mums to nereikia, mums tik reikia, kad įvykis nebūtų nuslėptas.
Visi įvykiai atsispindi mūsų informacinėje sistemoje, prie kurios reikalui esant galima prisijungti, tikrinti. Jei nėra nusikaltimo požymių, mes nepriimame procesinio sprendimo, įstatymas tai leidžia.
Kitas dalykas, kai pareigūnas reaguoja į nusikaltimus, jį valdo VPK budėtojas. Kai atžymima sistemoje apie įvykį, tai mato budėtojas ir patikrina, bet ne tiesioginis vadovas. Pačioje pradžioje sakėme viską atspausdinti ir duoti tiesioginiam vadovui, kad tas taip sau pasižiūrėtų.
– Galbūt ne taip sau, o gal dėl to, kad nebūtų landų piktnaudžiavimui?
– Matote, landos piktnaudžiavimui yra viešumas ir atžymėjimas. Tiesioginis vadovas turi teisę bet kada pasitikrinti bet kurį įvykį. Jei jis nori dėl piktnaudžiavimo ar dėl ko tikrinti, jis gali žiūrėti visus teritorijos įvykius.
Esame parašę nurodymą dėl smurto artimoje aplinkoje. Nesvarbu, kad niekas neįvyko, per tris dienas policininkas privalo nuvažiuoti ir paklaust, ar tikrai nesumušė, gal tuo momentu buvo išgąsdintas ar dar kas.
Sistemiškai organizuodami veiklą tuos dalykus matome. Kontrargumentas, kad tai landa piktnaudžiavimui, tada galima būtų sakyti, reikia nusiųsti dar aukštesniam vadovui, kad jis dar kartą pažiūrėtų. Arba visus įvykius siųsti asmeniškai generaliniam komisarui, mes pažiūrėsime, gal kažką rasime.
Ne tokia mūsų veiklos filosofija. Dirbame moderniai, kaip visos Vakarų Europos valstybės dirba ir viskas. Vis daugiau procesinių dokumentų jau yra elektroninėje erdvėje. Juk XXI a.
– Bet Generalinė prokuratūra rado trūkumų nagrinėjant asmenų pareiškimus, pranešimus ar skundus. Tai susiję su supaprastinta tvarka, kai nepriimamas joks procesinis sprendimas. Peržiūrėjus, jie rado atvejų, kai be pagrindo nebuvo priimtas procesinis sprendimas.
– Kažkiek atvejų rado, bet nerado sisteminių atvejų. Atkreipkite dėmesį, pavyzdžiui, Alytuje yra maždaug mažiau nei 10 atvejų, o to miesto registre yra 10 tūkst. įvykių.
Po to mes sugriežtinome kontrolę, kad to dalyko nebūtų, aptarėme su prokuratūra.
– Kaip jūs tai padarėte?
– Papildomai įpareigojome įstaigų vadovus periodiškai tikrinti, pavyzdžiui, per mėnesį dvi dienas patikrinti 100 proc. Įpareigojome dėl smurto artimoje aplinkoje atvejų dar kartą nuvažiuoti per 3 dienas. Be to, registre saugomi visi duomenys.
Dėl smurto pavyzdys: sumušė, bet nesumušė. Mes tai išanalizavę, kiekvienam policininkui nupirkome mobilųjį telefoną tam, kad su juo pafilmuotų bent 30 sekundžių įvykio vietoje, kad žinotume, iš ko jis nusprendė, ar smurto ten nebuvo. Juk matyti, ar žmonės tik ką po muštynių, ar jie tik pykstasi, bet nesimuša.
– O kaip galite įvertinti komentarus, kad Lietuvoje atsiranda nebaudžiamumo atmosfera?
– Matote, nebaudžiamumo atmosfera glaudžiai susijusi su laisvės atmosfera. Jei mes norime turėti valstybę kaip Šiaurės Korėja, labai greitai galime padaryti nebaudžiamumo ir laisvės atmosferos nebuvimą. Nenoriu gyventi tokioje valstybėje. Turime įstatymus ir juos vykdome.
Pats pakankamai daug keliauju ir palyginu Vakarų Europos didmiesčius, nematau, kad pas mus būtų mažiau tvarkos. Priešingai, matau gerokai daugiau tvarkos. Nematau bėdos.
Taip, pats mus nėra policininko ant kiekvieno kampo, atvažiavus į viešbutį trims dienoms nereikia pildyti deklaracijos, kad čia apsigyvenau. Einant į kitą mokyklą nereikia policijos rekomendacijos. Ir gerai, kad to nereikia.
Nebaudžiamumo atmosfera siejama su kriminogenine situacija. Aš klausiu, kas yra indikatorius, kad valstybė nebesugeba tvarkytis. Kažkokie brutalūs nusikaltimai ir jų ne vienas, ne du, o sistema. To nematome. Tai kaip tik mažėja, nužudymų pernai sumažėjo 30 atvejų. Tai reiškia, lietuviai žudo mažiau. Sumažėjo sunkių sveikatos sutrikdymų. Tai gerai, tai nenuslėpimas.
Objektyvūs indikatoriai nerodo padėties blogėjimo ar pseudo nebaudžiamumo atmosferos. Jei taip būtų, VRM tai aiškiai pasakytų. Gyventojų saugumo jausmas nesumažėjęs.
Kas yra policija? Ji visuomenei teikia saugumo paslaugas ir visi mūsų veiksmai, biurokratijos nesivaikymas, popieriaus dėl popieriaus nerašymas yra tam, kad viskas būtų efektyviau. Galime užsižaisti procedūrose, o rezultatas bus nulinis, bet sakysime, daug darėme, daug kontroliavome.
Vėlgi profesorius P.Ancelis yra 1961 m. kodekso šalininkas, galiojusio iki 2003 m. Tuomet buvo tardytojas, jis formaliai tyrė kiekvieną bylą, nieko neištirdavo, bet labai gražiai ir daug rašydavo dokumentų.
Kai mes palyginame procedūras, kaip nusikaltimas tiriamas Lietuvoje ir Norvegijoje, matome, kad surašome mažiausiai du kartus daugiau popierių. Ar jie padeda nukentėjusiam? Ne, jūs norite galutinio rezultato.
Valstybei reikia greito, efektyvaus ir teisingo sprendimo, dokumentas tik padeda užfiksuoti įvykį. Mus kaltina, kad ėmėmės lyderystės ten, kur mums nepriklauso. Bet ar šiais laikais vis dar reikia rašyti rašinėlius, kai yra telefonai, galima viską fotografuoti.
– Kaip yra dėl maždaug tūkstančiu mažiau pareigūnų policijos sistemoje?
– Mes prieš vykdydami reformą sakėme, kad su mažiau procedūrų stengsimės dirbti efektyviau. Mes nė vieno pareigūno neišvijome ir priverstinai neatleidome, bet jei jis išėjo, į jo vietą nepriėmėme naujų žmonių, jei ta pareigybė nebuvo kritinė.
Nuo 2015 m. pradėjome riboti priėmimą. Tokiu būdu policininkų skaičius sumažėjo, bet atsilaisvino pakankamai didelis pinigų kiekis. Taip galime aprūpinti pareigūnus, pakelti atlyginimus, suremontuoti pastatus. Tai kai kam nesukėlė pasitenkinimo.
Kitas sakė, aš jau dabar gaunu pakankamai, o jaunas tegul gauna toliau 375 Eur. O dabar jaunas tik atėjęs gauna 700 Eur. Taip, tam tikros įtampos yra. Socialiai teisingiausia būtų kiekvienam pridėti po 300 Eur, nesvarbu, kokia buvo jo alga.
Bet mes paėmėme ir pasakėme, visi, kas negauna 700, gaus. O tas, kas jau gaudavo tiek arba daugiau, jam atlyginimas nepadidėjo arba padidėjo labai mažai.
Ar pasitvirtino tos prognozės, kad dabar, kaip negražiai sakoma, sistemą paliko 3 tūkst. profesionalų. O kas liko? Dabar 8 tūkst. statutinių pareigūnų, kas jie, neprofesionalai? Jie ir dirba, ir pagauna, ir kitos institucijos vilioja, gauna apdovanojimus, dirba profesionaliai, šaunuoliai.
Taip, tam tikras skaičius pareigūnų išėjo. Mes neatsisakėme geriausiai dirbančių. Dalis išėjo nenorėdami dirbti pagal naują veiklos modelį, tai jų teisė. Darėme viską, kad jie liktų, bet buvo kaip buvo.
– Tačiau dabar dėl to sumažėjimo atsiranda tam tikrų trūkumų.
– Sakau, mūsų sprendimai daugeliu atveju būtų visai kitokie. Ilgą laiką buvome maitinami pažadais, tuoj bus geriau.
2018 m. mūsų biudžetas mažesnis nei 2008 m. Policija yra vos ne vienintelė institucija, kurios biudžetas mažesnis. Ar galime amžinai meluoti policininkui, kad kažkada turėsi naują mašiną, bet greičiausiai jau abu būsime pensijoje?
2015 m. paskyrus generalinį komisarą buvo patvirtintos gairės ir buvo aiškiai paskaičiuota, mūsų sumažės 1,5 tūkst., bet turėsite naujas mašinas ir normalų atlyginimą.
Mūsų tikslas buvo efektyviai paskirstyti resursus. Mes tai ir padarėme.
– O kas šiuo metu nepavyksta?
– Ta pati teisėkūra, ji nejuda taip greit, kaip norėtume. Tas pats procedūrų paprastinimas. Yra pakankamai didelis pasipriešinimas tiek iš prokuratūros, tiek iš teismo. Ne visi, daugelis prokurorų ir teisėjų yra pozityvaus mąstymo.
Bet viskas priklauso nuo pinigų ir resursų, valstybė turi jų nešvaistyti. Kiekvieną nusikaltimą galima ištirti, klausimas, kaip jį tirsi.
Kas nepriklauso tiesiogiai nuo policijos, ten nejudame taip greitai, kaip norėtume judėti.
– O kokie trūkumai, priklausantys tiesiogiai nuo policijos? Juk viskas negali būti tobula.
– Nėra tobula. Turime korupcijos atvejų, jų mažėja, bet noras – nulis korupcijos policijoje. Turime nuslėptų nusikaltimų, tą nustatė ir prokuratūra. Norėtume, kad šis skaičius irgi būtų nulis.
Turime problemų dėl aprūpinimo. Mes užsibrėžėme, kad 2020 m. pasieksime šimtaprocentinį pareigūnų aprūpinimą standartu. Jei pagal funkcijas privalau turėti planšetę, ją turėsiu. Anksčiau buvo, atlyginimą gausi, o aprūpinimas – jei atsiras pinigų. Ir mašiną turi, bet benzino neturi. Dabar tų problemų nebėra.
Bet tik 2020 m. pasieksime 100 proc. aprūpinimą. Norėtųsi, kad būtume turėję visa tai vakar.
Neturime pakankamai IT specialistų, juos nusipirko privatus sektorius. Neturime pakankamai rajonuose žmonių, kurie ateitų į policiją.
Idealu tikrai nėra, kažkas bando suvulgarinti, kad reforma ideali ir mes tuo giriamės. Ne, toli gražu. Visiems sakau, kad reforma ir tas taupymas, kurį darėme, buvo pats geriausias sprendimas iš pačių blogiausių.
Geriausias sprendimas, kuriam visi plotų, biudžeto padidinimas 50 proc. arba dvigubai. Vietoje 200 mln. eurų – 400 mln. Viską nusipirktume. Dalį personalo pakeistume superžvalgais iš Džeimso Bondo filmų ir viską darytume idealiai.
Daug dalykų yra tokių, kur tikrai siekiame, matome, ką reikia tobulinti, bet nematome tragedijos, kad kažkas tuoj subyrės ir sugrius.