Dar pradedant bylos nagrinėjimą Klaipėdos apygardos teisme R.Aliukonienė, dėl šios istorijos netekusi darbo prokuratūroje, pabrėžė, jog teisme kalbės tik apklausus kitus liudytojus. Šioje byloje dėl galimos prekybos poveikiu jau apklausti du Lietuvos Aukščiausiojo teismo (LAT) teisėjai – Rima Ažubalytė ir dėl istorijos iš darbo pasitraukęs V.Aidukas bei buvęs parlamentaras , vienas Darbo partijos lyderių V.Gapšys.
Antradienį prabilo R.Aliukonienė, savo pasakojimą pradėjusi pabrėždama, jog suvokia, kuo yra kaltinama, ir norinti paaiškinti visas bylai aktualias faktines aplinkybes, kurios prokuroro yra klaidingai interpretuojamos ir daromos nepagrįstos išvados dėl jos veiksmų.
Draugauja daugiau nei 20 metų
Savo pasakojimą teisininkė pradėjo nusikeldama į 1985 metus, kuomet su vyru apsigyveno Trakų Vokės kaime, o po poros metų susipažino su netoliese gyvenančiu A.Cicėnu ir jo šeima.
Turiu prisipažinti, kad gailiuosi, kad nepasakiau Arūnui tiesiai šviesiai ir aiškiai: „Nieko nedarysiu ir nebandysiu“, nors privalėjau padaryti.
Tuo metu R.Aliukonienė dirbo tardytoja ir kaip jauna specialistė gavo sklypą namų statybai Trakų Vokės kaime. Pasiėmusi paskolą ir paremta tėvų jauna šeima po šešerių metų įsikūrė nuosavame name, o kai šalia buvo parduodamas žemės sklypas su apgriuvusiais pamatais, juo susigundė Cicėnų šeima ir netrukus apsigyveno šalia. Netrukus abiejose šeimose gimė jaunėliai, tad tarpusavio santykiai tapo dar glaudesni, sūnūs lankė tą pačią grupę, mokėsi toje pačioje mokykloje. Taip šeimos draugiškai ir glaudžiai bendravo daugybę metų.
„Ir šiandien mūsų santykius vertinu lygiai taip pat, jie nepasikeitė, tik tai, kad šiandien negaliu dėl taikomos kardomosios priemonės bendrauti su Cicėnu artimai kaip bendravome 30 metų“, – teisėjų kolegijai pasakojo moteris, pažymėjusi, jog bylai aktualiu laikotarpiu, 2016-2017 metais, iširo Cicėnų šeimos santuoka, tad su susikrimtusiu bičiuliu Arūnu teko pabendrauti dažnai, kalbėti įvairiomis temomis, kurios sklandė žiniasklaidoje.
„Arūnas žinojo, kad esu prokurorė, mano vyras ir vyriausias sūnus dirba advokatais, natūralu, kad jei kildavo teisinių klausimų, reikėjo patarimų, natūraliai ateidavo pasikonsultuoti, pasitarti ir, žinoma, kiek turėjome žinių tam tikrais klausimais, visada mielai pakonsultuodavome.
Neslėpsiu, kartais buvo pasitaikę tokių situacijų, kai yra paklausęs nuomonės apie kai kurias baudžiamąsias bylas, kuriose figūruodavo pažįstami asmenys, verslo rate besisukantys asmenys. Žinoma, tokie klausimai mane pastatydavo į labai nepatogią, nemalonią padėtį, nes kaip prokurorei buvo nepatogu pasakyti, kai siejo ilgametė draugystė, brangūs prisiminimai, kad tu nieko nedarysi ir nebandysi suteikti jam prašomos informacijos.
Neslėpsiu, nėra malonu, bet turbūt ir pas mane buvo tam tikrų žmogiškų silpnybių apraiškų, gal noras pasirodyti įtakingai, svarbiai prokurorei, galinčiai padėti išspręsti, pakonsultuoti rūpimais klausimais, – prisipažino R.Aliukonienė.
Taigi, turiu prisipažinti, kad gailiuosi, kad nepasakiau Arūnui tiesiai šviesiai ir aiškiai: „Nieko nedarysiu ir nebandysiu“, nors privalėjau padaryti. Atrodė, kad gali įžeisti, supykdyti tą žmogų, pakenkti ilgametei bičiulystei.
Kita vertus, man norėjosi pasirodyti, kad man irgi rūpi visi klausimai, kurie rūpi Arūnui, tačiau bet kokie pažadai pasidomėti realaus ketinimo neturėjo, neturėjo pagrindo, nieko aš iš tiesų nedariau ir nieko neketinau daryti.
Neslėpsiu, nėra malonu, bet turbūt ir pas mane buvo tam tikrų žmogiškų silpnybių apraiškų, gal noras pasirodyti įtakingai, svarbiai prokurorei, galinčiai padėti išspręsti, pakonsultuoti rūpimais klausimais. Tokių situacijų yra buvę keletas per tiek metų. Viena jų šioje baudžiamojoje byloje, man reiškiamame kaltinime. Apie kitą rašoma tarnybinio patikrinimo išvadoje, kad tik kalbėjau ir žadėjau pasidomėti A.Cicėną dominančiais klausimais, tačiau nei vieno konkretaus veiksmo nepadariau, tai fiksuota dokumentaliai“, – teisme pasakojo R.Aliukonienė, pripažinusi, jog jai tiesiog gėda.
„Žadėjimas kažką padaryti, nors iš tiesų nieko nedarymas baigėsi tuo, kad buvau atleista iš tarnybos prokuratūroje ir esu kaltinama prekyba poveikiu. Žadėdama kažką padaryti, nors iš tiesų, nei ketinau, nei dariau, siekiau tik išlaikyti draugiškus santykius su Arūnu, pasirodyti reikšminga ir maloni. Dabar, žiūrint retrospektyviai į visą šią situaciją, užsidėdavau kaukę žmogaus, kuris neva gali padėti išspręsti rūpimus klausimus, nors tokių realių ketinimų nei turėjau, nei dariau“, – tęsė moteris.
Paprašė A.Cicėno pagalbos
R.Aliukonienė daugiau nei valandą trukusiame pasakojime plačiau apsistojo prie istorijos, susijusios su atranka į Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyr. prokuroro pareigas. Nors R.Aliukonienė pradžioje neturėjo minties dalyvauti atrankoje, tačiau paskatinta kolegų paskutinę darbo dieną prieš atostogas užpildė dalyvio anketą.
Grįžusi po jų sužinojo, jog susirungs su 9-10 kandidatų, tarp kurių ji buvusi vienintelė moteris.
„Pamačiau, kad lyginant visus kandidatus pagal vyriausiojo prokuroro atrankos nuostatuose įtvirtintus kriterijus surinksiu didžiausią balų skaičių, nes turėjau didesnį nei 25 metų darbo stažą prokuratūroje, 20 metų vadovaujančiose pareigose, skyriaus rezultatai buvo vieni geriausių respublikoje, turėjau labai daug paskatinimų, pagyrimų, vardinių dovanų, neturėjau jokios drausminės nuobaudos“, – pasakojo R.Aliukonienė, turinti daktaro laipsnį ir 18 metų dėsčiusi Vilniaus universiteto Teisės fakultete. Nerimo atrankoje moteriai sukėlė asmeninių savybių vertinimas, motyvacija ir kiti kriterijai.
Bendradarbiai jai esą pasakojo, jog sklinda kalbos, kad nors ši atrankoje gausianti aukščiausius balus, tačiau nebūsianti paskirta, nes yra nesukalbamas žmogus, ir jau yra numatyti du žmonės, kurių vienas bus paskirtas į tas pareigas. Kalbos esą pasitvirtino šimtu procentų.
„Turėtumėt mane suprasti kaip žmogų, kad tokios kalbos mane supykdė, aš jomis ir tikėjau, ir ne. Paskambinau Arūnui Cicėnui, žinojau, kad jis draugauja su V.Gapšiu, ir sakiau, gal, Arūnai, gali man padėti, kad nors vienas komisijos narys galėtų mane palaikyti, kaip žmogų, nes prokurorai už subjektyvius kriterijus man skirs mažiau balų nei kitiems dalyviams. Sakiau jam tai telefonu, kad pakalbėtų su Loretos Graužinienės (tuometės Seimo pirmininkės, Darbo partijos lyderės, – red. past.) deleguotu atstovu, kurio nesu niekada mačiusi.
Pasakė gerai, viskas susitarta, tas Seimo pirmininkės deleguotas atstovas atrankos komisijoje kausis už mane kaip liūtas“, – pasakojo moteris, vėliau įpykusi, kuomet sužinojo, jog šis komisijos narys nedalyvaus, nes yra išvykęs iš Lietuvos.
„Padariau žaibiškas išvadas, kad Arūnas man melavo ir su jokiu Gapšiu ir jokia Graužiniene niekada nekalbėjo“, – pasakojo teisininkė, netrukus susisiekusi su A.Cicėnu ir išklojusi, jog niekas už jos kandidatūrą kaip liūtas nesikovė. A.Cicėnas patikino, jog tikrai kalbėjo su minėtais asmenimis.
„Aš turiu kaip žmogus savikritiškai pripažinti, kad nuo to momento atsirado nepasitikėjimas Arūnu“, – dėstė moteris, kuriai pasirodė, jog A.Cicėnas pamelavo, nors, kaip pati tikino, susipažinusi su pareigūnų pateiktomis stenogramomis suprato, jog jis sakė tiesą.
Nepaisant to, konkurse moteris buvo išreitinguota į pirmąją vietą ir nuoskauda nuslūgo, santykiai su A.Cicėnu nenutrūko, tad bendraudami apkalbėdavo tiek šeimyninius reikalus, tiek aktualias temas, tarp jų ir Darbo partijos bylos baigtį, mat A.Cicėnas bičiuliavosi su V.Gapšiu ir jam rūpėjo, koks nuosprendis jo galėtų laukti.
Tarp mūsų buvo pokalbiai ne du ir ne trys dėl baigties, bet niekada nekalbėjome apie kažkokį poveikį AT teisėjams. Pokalbis apie Darbo partijos bylą buvo natūralus ir logiškas, nes tiek žiniasklaidoje, tiek visuomenės, tiek teisės mokslininkų tarpe buvo plačiai analizuojama situacija dėl šios bylos, – teisme sakė prokurorė.
„Tarp mūsų buvo pokalbiai ne du ir ne trys dėl baigties, bet niekada nekalbėjome apie kažkokį poveikį AT teisėjams. Pokalbis apie Darbo partijos bylą buvo natūralus ir logiškas, nes tiek žiniasklaidoje, tiek visuomenės, tiek teisės mokslininkų tarpe buvo plačiai analizuojama situacija dėl šios bylos.
Nepavadinsi to revanšu, tačiau nusprendžiau susireikšminti ir tuo pačiu detaliau išsiaiškinti tikrąjį A.Cicėno santykį su V.Gapšiu, todėl vėlesnių pokalbių metu pradėjau pasakoti apie pažintį su AT teisėjais, galimybę gauti informaciją apie būsimą sprendimą, nors iš tiesų šiais klausimais nei kažką dariau, nei ketinau daryti“, – pasakojimą tęsė R.Aliukonienė, pabrėždama, kad diskusijose su A.Cicėnu rėmėsi viešai prieinama informacija apie AT septynių kolegijos narių sudėtį, pateikė savo kaip teisininkės nuomonę apie galimus AT sprendimus ir išgalvojo, kad informaciją gavo iš V.Aiduko.
„Turiu pasakyti, kad nors ir blogai jaučiuosi, išgalvotos aplinkybės ilgam atmintyje neišlieka, taip buvo ir šiuo atveju. Kai susipažinau su stenogramomis, melavimų, blefavimų, iš mano ir A.Cicėno pusės buvo pakankamai daug, dėl to jaučiuosi nepatogiai, dėl to čia ir stoviu.
Nieko neprašiau, nieko nežadėjau. Nieko šiais klausimais nei prašė, nei reikalavo ir V.Aidukas.
Nuoširdžiai sakau, kad man nepatogu, nors tai per švelnus žodis. Už tai, kad įtraukiau į žaidimą Arūną, nemąstydama ir apie tikrus, ir apie netikrus susitikimus su V.Aiduku, tokių susitikimų turinį, tikslą, pinigines sumas, įvairius ketinimus, na, norėjau susireikšminti prieš Arūną, patikrinti, be abejo, kiek jis blefuoja su manim dėl bendravimo su V.Gapšiu. Tokiam elgesiui turiu vieną paaiškinamą – minėta situacija ir Arūno melas prieš vykstant atrankai. Nei ketinau, nei dariau poveikį V.Aidukui, nekalbėjau apie piniginį kyšį ar konkretų sprendimą Darbo partijos byloje, kuris būtų palankus V.Gapšiui. Nieko neprašiau, nieko nežadėjau. Nieko šiais klausimais nei prašė, nei reikalavo ir V.Aidukas“, – tvirtino prokurore daug metų dirbusi R.Aliukonienė.
Su V.Aiduku moteris bendravo ne kartą, tačiau jų keliai persipindavo moksliniais, universiteto reikalais, kartais tekdavo ir pasiskambinti vienas kitam. Kolegiškai pasiteiraudavusi ir apie Darbo partijos bylą, tačiau, kaip tikino, nieko neprašiusi ir neklaususi. Esą visas jos elgesys prieš A.Cicėną, jog ji palaiko ryšį su V.Aiduku, tebuvo blefas ir absurdiškas žaidimas.
Skola už tvorą?
Įrašuose girdimą skaičių 15, kurį prokuratūra traktuoja kaip planuotą 15 tūkstančių eurų kyšį, moteris įvardina kaip visiškai atsitiktinį skaičių.
„Prisiminiau, kai perskaičiau stenogramą. Susipažinau su ja, pati sau uždaviau klausimą, kodėl pasakiau 15? Tikėtina, kad buvo ne 10, 50 ar 20, dėl namų valdas ribojančios mūrinės, aklinos, pakankamai aukštos tvoros finansavimo, esame apie šią skolą mūsų šeimai kalbėję anksčiau. Buvo žadama, kad kai turės laisvų pinigų, būtinai grąžins, bet šis klausimas tebėra neišspręstas ir šiandien“, – savo paaiškinimą dėstė R.Aliukonienė, pabrėžusi, jog Cicėnų šeima jiems skoloje 15 tūkstančių litų už tvorą, ribojančią abiejų šeimų sklypus.
Tyrimo metu parodymų nedavė
Paklaustas, kaip vertina R.Aliukonienės pasisakymą teismo salėje, prokuroras Aivaras Velutis teigė šią versiją girdėjęs pirmą kartą, mat ikiteisminio tyrimo metu teisininkė atsisakė duoti parodymus.
Teismo posėdis vėl bus šaukiamas sausio pradžioje, kuomet R.Aliukonienei teks atsakyti į klausimus, kuriuos sukėlė jos papasakota istorija.
Paklaustas, ar tokia skola iš tiesų egzistuoja, A.Cicėnas teigė, jog taip ir buvę, tačiau po skyrybų namas atitekęs žmonai, tad iš jos R.Aliukonienė ir turi prašyti pinigų už tvorą.
