Po Lietuvos apeliacinio teismo liepą paskelbtos nutarties, kuria atmestas prokuratūros ir nukentėjusiosios skundai, dar buvo likusi galimybė rašyti kasacinį skundą Aukščiausiajam Teismui.
„Įvertinęs bylos medžiagą, aš neįžvelgiau pakankamų teisinių argumentų ir motyvų, kuriais remdamasis galėčiau paduoti kasacinį skundą. Aukščiausiajam Teismui skundai paduodami dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ar esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų“, – BNS antradienį sakė Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Rimvydas Valentukevičius.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras yra paskelbęs, kad nėra jokių įrodymų, jog A.Kraujelis būtų žudęs taikius gyventojus, kaip teigė KGB.
Apeliacinis teismas savo nutartyje akcentavo, kad 1965 metais ginkluotas partizanų pasipriešinimo judėjimas jau buvo pasibaigęs (jis vyko 1944–1953), vadinasi, žūties metu pasipriešinimo grupei A.Kraujelis nepriklausė. Be to, pasak Apeliacinio teismo, byloje surinktais duomenimis neginčijamai nustatyta, kad A.Kraujelį siekta sulaikyti ne kaip partizaną, o kaip asmenį, padariusį labai sunkius nusikaltimus.
Partizano žmona Janina Snukiškytė po sutuoktinio mirties buvo nuteista, kad, žinodama apie A.Kraujelio padarytus nusikaltimus, padėjo jį slėpti. Į šį faktą atkreipė dėmesį ir Lietuvos apeliacinis teismas.
„Už tai buvo baudžiama ir tais laikais, ir dabar“, – sakė nutartį paskelbusi Apeliacinio teismo teisėja Violeta Ražinskaitė.
Teismas taip pat paskelbė, kad M.Misiukonis neatliko veiksmų, kurie prisidėjo prie A.Kraujelio žūties, o M.Misiukoniui negali būti taikoma kolektyvinė atsakomybė už sovietų saugumo veiklą.
Apeliacinis teismas teigė, kad negali remtis kitose genocido bylose formuojama praktika, nes čia tiriamas visai kitas laikotarpis.
Šalys per tris mėnesius dar galėjo rašyti kasacinius skundus Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
Panevėžio apygardos teismas pernai M.Misiukonį taip pat išteisino, konstatavęs, kad partizano žūties metu nebuvo įstatymo, numatančio atsakomybę už nusikaltimą, kurio padarymu kaltintas M.Misiukonis. Anot teismo, būdamas KGB jaunesniuoju leitenantu M.Misiukonis nesprendė A.Kraujelio likimo ir neturėjo tam jokios įtakos.
Panevėžio teisėsauga buvo nustačiusi dešimt asmenų, kurie esą prisidėjo prie partizano A.Kraujelio žūties, devyni iš jų yra mirę.
M.Misiukonis vidaus reikalų ministro pareigas ėjo 1990–1992 metais. Jis teisme yra sakęs, kad sovietų pareigūnai A.Kraujelio ieškojo kaip kriminalinio nusikaltėlio.
Byla kelerius metus buvo sustabdyta laukiant Konstitucinio Teismo išaiškinimo dėl genocido apibrėžimo. Jis paskelbė, kad sovietų vykdytus trėmimus ir represijas vykstant partizaniniam karui Lietuvos teismai gali prilyginti genocidui, įrodžius, kad šiais nusikaltimais siekta sunaikinti reikšmingą lietuvių tautos dalį.
Anot Konstitucinio Teismo, už sovietmečiu vykdytas žudynes socialiniu ar politiniu pagrindu, jei tai nekėlė grėsmės lietuvių tautos išlikimui, negalima bausti kaip už genocidą, tačiau teismai turi įvertinti, ar tai nebuvo kiti nusikaltimai žmoniškumui.
Panevėžio teisėsauga buvo nustačiusi dešimt asmenų, kurie esą prisidėjo prie partizano A.Kraujelio žūties, devyni iš jų yra mirę.
2000 metais tuometinis prezidentas Valdas Adamkus M.Misiukonį apdovanojo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu. Tuomet prezidentas teigė, kad apdovanojimas skirtas už tarnybą pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos atkūrimo metais. Šis sprendimas sulaukė prieštaringų vertinimų.
A.Kraujelis buvo vienas iš paskutinių su sovietų okupacija kovojusių Lietuvos partizanų. Jis veikė iki 1965 metų kovo, kai saugumiečiams apsupus namus, kuriuose slapstėsi, nenorėdamas pasiduoti gyvas, nusišovė.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras yra paskelbęs, kad nėra jokių įrodymų, jog A.Kraujelis būtų žudęs taikius gyventojus, kaip teigė KGB.
Prokuratūra anksčiau prašė įkalinti M.Misiukonį šešerius su puse metų.
M.Misiukonis savo kaltę kategoriškai neigia.
