ISTORIJOS PRADŽIA: Rasti dviejų garbaus amžiaus seserų lavonai
15min.lt jau rašė apie tai, kad praėjusį ketvirtadienį Lazdijų miesto pakraštyje, netoli sodų bendrijos „Krantai“ esančioje sodyboje, aptikti dviejų čia gyvenusių garbaus amžiaus seserų lavonai. Tuomet buvo įtariama, kad 82-ejų ir 79-erių metų kartu gyvenusios netekėjusios seserys sušalo.
Mirė viena po kitos
Lazdijų rajono policijos pareigūnai pradėjo ikiteisminį tyrimą moterų mirties priežasčiai nustatyti. Pirminės apžiūros duomenimis, smurto žymių ant mirusiųjų kūnų nerasta, sodyba neapiplėšta.
Įtariama, jog sutrikus širdies veiklai mirus jaunesniajai iš seserų, vyresnioji mirė po kelių parų – nuo išsekimo ir šalčio.
Po pirminių teismo medicinos ekspertų išvadų aiškėja, jog šiurpi drama šioje sodyboje brendo seniai, o tragiška atomazga – abejingumo ir įstatymų painiavos išdava.
Įtariama, jog sutrikus širdies veiklai mirus jaunesniajai iš seserų, vyresnioji mirė po kelių parų – nuo išsekimo ir šalčio.
Liudininkai pasakoja, kad jaunesnioji iš moterų rasta sukniubusi purvinų skudurų krūvoje gyvenamojo namo koridoriuje. Vaikščioti negalėjusi ir lovoje gulėjusi vyresnioji rasta visiškai nuoga pridergtoje lovoje viename iš namo kambarių. Mirusioji buvo išsekusi ir atrodė kaip skeletas.
Neįsileisdavo nei kaimynų, nei socialinės darbuotojos
Kaip aiškėja, abi moterys buvo neįgalios – vyresnioji turėjo fizinę negalią ir nevaikščiojo, o ja besrūpinusios jaunesniosios elgesys įtarimų dėl sveikos psichikos kėlė ne tik kaimynams, bet ir medikams.
Abi moterys buvo neįgalios – vyresnioji turėjo fizinę negalią ir nevaikščiojo, o ja besirūpinusios jaunesniosios elgesys įtarimų dėl sveikos psichikos kėlė ne tik kaimynams, bet ir medikams.
Kiek laiko pragulėjo abi senutės nekūrentoje patalpoje negyvos, iki jas surado aplinkiniai, kol kas nustatinėjama. Kaimynai sako vaikščioti pajėgusios ir lovoje gulėjusios sesers globa rūpinusiosios jaunesniosios buvo nematę apie savaitę laiko.
Uždaru būdu garsėjusių seserų kūnus jų namuose aptiko vietos seniūnas. Jam apie viešumoje nesirodančias moteris, atlapotas namo duris ir keletą paskutinių parų ištisai degančią šviesą pastato viduje pranešė kaimynai.
Pasak vietos seniūno S.Arbačiausko, keistu ir uždaru būdu garsėjusios seserys neįsileisdavo į namus pašalinių, nebendravo su kaimynais.
Kaimynystėje gyvenanti moteris teigė per keturiasdešimt dvejus gyvenimo metus toje pačioje gatvėje, mirusiųjų namuose lankiusis vos porą kartų – kai dar buvo gyvas moterų brolis, gyvenęs kartu. Pastarasis, kaip mena kaimynai, irgi buvęs keisto būdo ir netikėtai prigėrė ežere apie 1970-uosius.
Vos už tvoros gyvenę kaimynai neslepia vengdavę susitikti vaikščiojusią jaunesniąją iš mirusiųjų. Moteris kaimynus koneveikdavusi, ne kartą apvaginusi ir šmeižusi.
Paskutinį kartą, anot seniūno, seniūnijos socialiniai darbuotojai pas moteris apsilankė prieš praeitas Kalėdas –
 |
| V.Danauskienės nuotr./Lazdijų seniūnas Sigitas Arbačiauskas. |
atvežė šventinį maisto paketą. „Moteris iškeikė ir nuvijo nuo kiemo – sakė, jog nieko iš mūsų neprašo ir nesijaučia skolinga“, – sakė seniūnas.
Padėti neleido įstatymai?
Prieš namo savininkių valią įeiti į tegul ir įtariamai nesveikų (fiziškai ir psichiškai) gyventojų namus, pasak seniūno S.Arbačiausko, jiems draudžia įstatymas. „Jei žmogus nesutinka priimti paramos, mes jos prievarta nei gydyti galim, nei į slaugos ligoninę vežti“, – aiškino S.Arbačiauskas.
O kaip tuomet, jei kyla pagrįstų abejonių, jog žmogus yra paprasčiausiai neadekvatus suvokti, jog jam reikalinga pagalba?
Ir tuomet, anot Lazdijų seniūno, socialinis darbuotojas lieka tik stebėtoju. „Gaila, bet taip yra“, – tikino valdininkas.
Dar didesni bejėgiai esą yra medikai. Jie ne tik esą negali prievarta išvežti žmogaus gydytis, bet ir šiukštu atskleisti kam nors informaciją apie jų sveikatos būklę.
Bet juk, kaip išsiaiškino 15min.lt, vyresnioji iš mirusiųjų dar iki pernai metų gaudavo ir valstybės skiriamą slaugos pašalpą: anksčiau – 900 litų, po „naktinės“ mokesčių reformos – apie 700 litų.
Ar ir tuomet, svarstant – skirti tokią išmoką pačiai neįgaliajai ar geriau išvežti ją į valstybės išlaikomus slaugos namus, tai dariusieji nepasidomėjo neįgaliosios gyvenimo sąlygomis, asmens, kuris ją slaugys psichikos ir fizine būkle?
Atsakymų į tai žurnalistams pateikta nebuvo.
Pagalba ar kankinimai?
Pirmieji nerimo ženklai mirusiųjų seserų gyvenime valdininkams, medikams ir socialinėms tarnyboms turėjo kilti jau prieš porą metų. Tuomet, neapsikentė vasarą iš seserų sodybos sklindančios smarvės, kaimynai iškvietė seniūnijos ir veterinarijos specialistus.
Galime tik spėlioti, ar jaunesniosios sesers rūpestis buvo slauga, ar greičiau kankinimas tos vargšės nevaikščiojusios moters.
Atvykusieji, per vargus patekę į privačią valdą, gyvenamojo namo rūsyje rado išgaišusio veršio maitą. Ja, kaip ir praėjusią savaitę iš bado mėšlo iki lubų pilname tvarte kritusios karvės palaikų utilizavimu, pasirūpino seniūnijos specialistai už valdiškas lėšas.
Paklaustas, kokių priemonių ir ar buvo imtasi tuomet, seniūnas atsakė: „O ką – iš ubago lazdos neatimsime, gi niekam ne paslaptis, kokia buvo jų sveikatos būklė“.
„Šiandien galime tik spėlioti, ar jaunesniosios sesers rūpestis buvo slauga, ar greičiau kankinimas tos vargšės nevaikščiojusios moters. Juk niekam nebuvo leista jos matyti, iš pasakojimų težinojome, kad guli be drabužių, mat taip lengviau – moteris nevaldė gamtinių reikalų, tuštinosi ir šlapinosi į lovą, ir gulėjo tame dvoke. Dantų neturėjo, tai jaunesnioji būdavo kartais išsitaria, kad pakramto duonos ir taip maitina“, – piktinosi po tragiškos atomazgos mirusiųjų kaimynai.
