A.Aleksėjūnaitė prisimena, kad situacija buvo komplikuota – mamai vis blogėjo, o vaistų nebuvo, kur gauti. „Išvydau policijos patrulių mašiną. Pribėgau ir paaiškinau situaciją. Vyrai pasiūlė važiuoti į Šiaulių ligoninę“, – rašo A.Aleksėjūnaitė savo padėkos laiške.
Patruliai nurodė sekti jiems iš paskos ir per kelias minutes moterų vairuojamas automobilis buvo palydėtas iki artimiausios dirbančios vaistinės. Pareigūnai palaukė, kol klaipėdietės įsigys vaistų, ir tik įsitikinę, kad reikalingi medikamentai gauti, palinkėjo joms gero kelio iki Klaipėdos.
Padėkos autorė policijos pareigūnų pavardžių nenurodė, nes tuo metu tiesiog jų nepaklausė, tik nurodė tarnybinio automobilio valstybinius numerius, pagal kuriuos ir buvo identifikuoti patruliai.
Tai jau 22 metus policijoje tarnaujantis Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės mobiliojo būrio vyriausiasis patrulis Ruslanas Popovas ir dvejus su puse metų čia dirbantis jo kolega Artūras Druktenis, kurių pagalbos ne vieną kartą yra sulaukę ne tik žmonės, bet ir gyvūnėliai.
Ruslanui Popovui ypač įsimintina dviejų miške pasiklydusių moterų gelbėjimo operacija 2013 metais.
Spalio 9-ąją apie 19 val. policijos budėtojai sulaukė 73 metų šiaulietės telefono skambučio. Moteris pranešė, kad ji iš ryto su drauge automobiliu atvažiavo į Rėkyvos mišką spanguoliauti ir pasiklydo.
Pagal jos pasakojimą pareigūnams pavyko nusistatyti apytikrę moterų palikto automobilio stovėjimo vietą. Du policijos ekipažai, tarp kurių buvo ir Ruslanas Popovas, su tarnybiniu šunimi atvyko į Šiaulių rajone esantį Vikurių kaimą ir, pakalbinę vienos sodybos gyventojus, surado moterų paliktą automobilį bei sužinojo, kuria kryptimi jos nuėjo į mišką.
Rudens vakaro tamsa ir aplink telkšantys pelkės vandenys pareigūnų ir jų vedlio belgų aviganio judėjimą miške darė problemišką.
Tik prožektorių šviesa tamsoje skynė kelią ir padėjo juo brautis pro brūzgynus. Vienas patrulių ekipažas nuėjo į vieną pusė, o Ruslanas ir Kinologų būrio vyresnysis patrulis Dalius Valančiauskas su savo pėdseke Lota – į kitą.
Pareigūnai su moterimis palaikė ryšį telefonu ir vis teiravosi, ar jos girdi įjungtas automobilių sirenas, prašė nesiblaškyti ir iš vietos niekur nejudėti. Staiga kinologas ir Ruslanas suprato, kad keturkojė užuodė žmogaus kvapą, nes nepaliaujamai pradėjo juos vesti viena kryptimi.
Lota su didžiule jėga veržėsi pirmyn, tad pareigūnams teko risčia bėgti paskui ją, saugantis, kad neįpultų ir neprasmegtų pelkės vandenyje. Po kokių 5 km maratono mišką skrodžiantis Lotos lojimas pranešė, kad ji pasiklydėles aptiko. „Tokios besidžiaugiančių žmonių euforijos dar nėra tekę matyti“, – pasakojo moteris išvydę pareigūnai.
Tačiau po šio džiaugsmo proveržio moterų ir pareigūnų laukė netikėtumas, o Lotai teko nauja užduotis – išvesti žmones iš miško, mat išsikrovė pareigūnus prie automobilio parvesti turėjusio navigacijos įrenginio maitinimo šaltinis. Na, o be jo orientuotis miško tamsoje – neįmanoma.
Tada keturkojui vėl buvo duota užduotis ieškoti žmonių – policijos pareigūnų, kurie miško kirtavietėje laukė ateinančių kolegų. Lota su užduotimi susidorojo puikiai – brūzgynais nuklampoję dar penkis kilometrus pareigūnai ir moterys išvydo jų laukiantį policijos ekipažą.
Na, o Patrulių rinktinės mobiliojo būrio patrulio Artūro Druktenio pagalbos yra sulaukę ne tik žmonės, bet ir gyvūnėliai.
Praėjusių merų vasarą jis suteikė prieglobstį vienam iš keturių kažkieno išmestų kačiukų, kuriuos birželio 12-osios vakarą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato patruliai rado Kuršėnuose, V.Kudirkos g., namo kieme.
Nuvykę į iškvietimo vietą, patruliai pamatė keturis susigūžusius ir sušlapusius 2-3 savaičių mažus pūkuotukus. Kadangi nė vienas praeivis negalėjo nurodyti, kam jie galėtų priklausyti, patruliai nutarė kniaukiančius mažylius gelbėti nuo žvarbaus vėjo bei bado.
Po pusvalandžio kačiukai jau buvo Šiauliuose, Patrulių rinktinės patalpose. Sušildyti ir pamaitinti gyvūnėliai greit atsigavo, pradėjo lakstyti ir išdykauti. Buvo nutarta kačiukus atiduoti į Gyvūnų globos namus.
„Širdis plyšo žiūrint į juos,“ – prisimena Mobiliojo būrio patrulis Artūras Druktenis. Vienas jų ypač krito į širdį Artūrui ir jis apsisprendė mažylio į prieglaudą neatiduoti, o pasirūpinti juo pats. Ir kačiukas, dabar jau išaugęs iki solidaus katino, rado saugų prieglobstį jo namuose.
