Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija apeliacine tvarka išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokurorės apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, kuriuo Šiaulių regione gyvenantis I.P. buvo išteisintas dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiui, paskelbė nutartį. Prokurorės apeliacinis skundas atmestas.
Jaunas vyras buvo kaltinamas tuo, kad jis, laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 10 d. iki 2021 m. sausio 22 d., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, namuose, tyčia suėmęs ranka už kairės rankos žasto savo sugyventinės mažamečiui sūnui, ją spaudė, tuo sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą.
Ši istorija viešumoje atsidūrė po to, kai mažametis susitiko su savo tikruoju tėvu, kuris gyvena atskirai. Pokalbio metu tėvas ant sūnaus rankos pamatė kraujosruvą ir ėmė teirautis, kas atsitiko. Po šio pokalbio nukentėjusiojo tėvas nedelsdamas kreipėsi į Vaikų teisių apsaugos tarnybą, kuri atliko tyrimą, apie įvykį informavo policijos pareigūnus.
Vaiką „tik drausmino“
Neilgai trukus buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, I.P. iškelta baudžiamoji byla dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiui. Teisme kaltinamasis faktinių aplinkybių neneigė, patvirtino faktą, kad buvo suėmęs mažamečiui už rankos, tačiau, jo veiksmai nebuvę nukreipti vaiko fizinio skausmo sukėlimui – tai buvusi tik drausminimo priemonė.
Šią bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas I.P. pripažino kaltu ir teismo š. m. kovo 5 d. paskelbtu baudžiamuoju įsakymu jam paskyrė 2000 eurų baudą, kurią sumokėti įpareigojo per 8 mėnesius.
Išsiaiškinęs, kad baudžiamuoju įsakymu gali būti sukeltos teisinės pasekmės, I.P. šį teismo sprendimą apskundė teismui, prašė bylą nagrinėti bendrąja tvarka.
Nors ir buvo fizinis kontaktas, tačiau I.P. atliktų veiksmų pavojingumas nebuvo toks didelis, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.
Bendra tvarka bylą išnagrinėjęs tas pats pirmosios instancijos teismas kaltinamąjį I.P. išteisino dėl pareikšto kaltinimo, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Teismas konstatavo, kad nors ir buvo fizinis kontaktas, tačiau I.P. atliktų veiksmų pavojingumas nebuvo toks didelis, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.
Teismo įsitikinimu, jog sprendžiant dėl kaltinamojo I.P. baudžiamosios atsakomybės, nepakanka konstatuoti vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu buvimą, būtina įsitikinti, kad dėl to mažametis iš tikrųjų pajuto fizinį skausmą, kokio stiprumo jis buvo, ar buvo sukeltas pavojus sveikatai, kokie buvo fizinį poveikį darančio asmens tikslai, taip pat svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą – šioje byloje neįrodyta tyčia sukelti fizinį skausmą mažamečiui vaikui.
Su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu valstybės kaltintoja nesutiko ir jį apskundė Šiaulių apygardos teismui.
Savo skunde apeliacinės instancijos teismui prokurorė pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas, išteisinęs I.P., nuosprendyje išdėstė išvadas, kurios neatitinka bylos aplinkybių, bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl, anot jos, išteisinamasis nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, jis turįs būti panaikintas, o I.P. priimtas naujas – apkaltinamasis nuosprendis.
Anot valstybės kaltintojos, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu padarytos išvados yra nepagrįstos teisme ištirtais įrodymais, mano, kad byloje surinkti įrodymai neabejotinai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad I.P. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą.
Vaikas mamos sugyventinio nebijo
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje išteisintasis I.P. ir jo gynėja apeliacinės instancijos teismo prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti, prokurorė palaikė apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti.
Vaikui nereikėjo medicininės pagalbos, apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją vaikas nenurodė bijantis I.P., bei nurodė, kad ant jo nepyksta.
Apeliacine tvarka bylą išnagrinėjęs teismas atkreipia dėmesį į konkrečias objektyvias ir subjektyvias šios bylos aplinkybes – mažamečiui nebuvo suduoti smūgiai, o jam buvo paimta už rankos, galbūt ją spaudžiant, nuvestas pasodinti, paėmimas už rankos buvo nesiekiant fizinio skausmo, o turint tikslą vaiką sudrausminti ir nuraminti, po paėmimo už rankos ir pasodinimo vaikas neverkė, nebėgo skųstis grįžusiai mamai, taip pat nesiskundė nei močiutei, nei darželyje, vaikui nereikėjo medicininės pagalbos, apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją vaikas nenurodė bijantis I.P., bei nurodė, kad ant jo nepyksta.
Teisėjų kolegija pabrėžė, jog vertinant įvykio situaciją, atsižvelgtina į tai, kad kaltinamąjį I.P. ir mažametį siejo auklėjamojo pobūdžio santykiai, kadangi nesant vaikų motinos namuose, jis buvo atsakingas už jam patikėtų vaikų saugumą. Kaip nustatyta, nepavykus žodžiu sudrausminti mažamečio, šis buvo paimtas už rankos ir pasodintas, tokiu būdu siekiant, kad mažametis nurimtų.
Šie I.P. veiksmai mažamečiui galėjo buvo nemalonūs, sukėlę negatyvias emocijas ir galbūt trumpalaikį fizinį skausmą, tačiau po šio incidento vaikas neverkė, nesiskundė grįžusiai mamai, močiutei ar darželyje. Todėl teisėjų kolegija laiko, kad I.P. veiksmai prieš mažamečio valią, jo paėmimas už rankos ir pasodinimas, nelaikytini tyčiniais veiksmais, siekiant mažamečiui sukelti fizinį skausmą.
I.P. veiksmai nelaikytini nusikalstamais baudžiamojo įstatymo kontekste, todėl, kaip konstatavo teisėjų kolegija, pirmosios instancijos teismas pagrįstai I.P. išteisino nepadarius jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Šiaulių apygardos teismo paskelbta nutartimi prokurorės apeliacinis skundas atmestas.
