Vieną dieną jų darbo vieta gali tapti prekybos centro alėjos, kitą – autobuso sėdynė. Tokie pareigūnai taip pat nevengia pasibastyti judriomis gatvėmis ir apsilankyti populiariuose koncertuose. Tiesa, jie tai daro ne tam, kad prasiblaškytų, o dėl žmonių ir jų turto saugumo.
Tokiu būdu kriminalistams pavyksta sulaikyti daugybę įvairiausių nusikaltėlių – nuo gatvės chuliganų iki pačių įžūliausių ir pavojingiausių plėšikų, kurie neretai išslysta iš rankų viešai dirbantiems pareigūnams, išsiduodantiems antsiuvais, švyturėliais ir sirenomis.
Ne paslaptis, kad nepajėgdami susitvarkyti su įsisiautėjusiais gatvės nusikaltėliais, kolegos iš kitų miestų komisariatų neretai prašo šių sostinės kolegų pagalbos.
Šių pareigūnų kasdienybė skamba įspūdingai, tačiau kitoje barikadų pusėje – ne ką mažiau įgudę ir pasiruošę nusikaltėliai, iš kurių didžiausią iššūkį kelia kišenvagiai. Dėl jų ir buvo įkurtas šis specialusis padalinys.
Kodėl ilgapirščiai vengia dirbti lauke? Ką daryti pastebėjus, kad esate jų stebimas ar net sekamas? Kodėl vertėtų informuoti policiją, net jeigu galvojate, kad piniginę pametėte?
Į šiuos ir daugybę kitų 15min klausimų atsakė NNTV 2-ojo skyriaus viršininkas Sigitas Šemis.
– Labai sunku įsivaizduoti, kaip dirba NNTV specialusis padalinys. Galbūt galėtumėte 15min skaitytojams trumpai pristatyti savo darbo specifiką?
– Vilniaus mieste mes, Nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdyba, jau nuo seno turime tokį padalinuką, vienintelį Lietuvoje, kuris specializuojasi kišenvagių gaudyme. Bet mūsų pareigūnai dirba ne tik Vilniuje.
Kolegos iš Kauno prašo pagalbos per Hanzos dienas, dirbome ir ant Kryžių kalno, kai buvo daug turistų ir problemų, dirbame per Šiluvos atlaidus. Žodžiu, važinėjame mes per Lietuvą – kolegos kažkur pamato kišenvagystės problemą, tai mes paanalizuojam, susiderinam ir važiuojam ten dirbti.
Mūsų pareigūnai specializuojasi kišenvagystėse, todėl jie yra neuniformuoti, kiekvieną dieną dirba mieste. Susibūrimo vietose – didžiuosiuose prekybos centruose, viešajame transporte, turgavietėse.
Be smulkių vagysčių, darbo metu jie išaiškina daug kitų nusikaltimų – gatvinių plėšimų, vagysčių iš parduotuvių, automobilių ir kitų nusikaltimų. Kodėl išaiškina? Jie dirba nematomi – jie yra neuniformuoti. Bet jie turi radijo ryšį ir jeigu išgirsta, kad kur nors įvykdytas nusikaltimas, ir jeigu yra šalia, tai labai greitai mobilizuojasi dirbti karštais pėdsakais kartu su viešai dirbančiais pareigūnais.
Kai patruliai atvažiuoja su švyturėliais, tai nusikaltėliai mato iš tolo, bet kai mes pribėgame arba privažiuojame su nežymėtais automobiliais, jie nesupranta. Naudodamiesi tokiomis situacijomis, padarome daug sulaikymų.
Kažkada labai seniai tokį padalinuką ir Kaunas turėjo, bet ten jis neišsilaikė. Pas mus jis egzistuoja gana ilgai, nors šito darbo niekur nėra mokoma – nei Lietuvos policijos mokykloje, nei Mykolo Romerio universitete, nei kitur. Tame padalinyje nuolat keičiamasi patirtimi. Kai kurie žmonės išeina (ne taip dažnai, aišku), bet patyrusių pareigūnų patirtis perduodama jaunimui. Ne tik teoriškai, bet ir praktinio darbo metu.
– Apskritai, kaip pareigūnams pavyksta sučiupti įgudusius nusikaltėlius? Ar tenka ir jiems naudotis tam tikrais triukais?
– Jie (pareigūnai – aut. past.) turi maskavimosi priemones, keičia savo aprangą ir stengiasi neišsiskirti iš minios. Dažniausiai žinomi kišenvagiai „eina ratu“ – juos pagauname su įkalčiais, teismas nuteisia, jie gauna laisvės atėmimo bausmę, atlieka ją, išeina ir toliau kišenvagystėmis užsiima, kol pagauname vėl.
Tie pareigūnai, kurie jau ne pirmą kartą tokį kišenvagį sulaiko, kalbant mūsų žargonu, apsišviečia. Todėl jeigu ruošiamės sulaikyti tokį kišenvagį, pasitelkiame naujokus arba kitus kolegas, kurių tas kišenvagis dar nėra matęs, arba naudojame maskavimosi priemones.
Maskavimosi priemonės gali būti įvairios – tai ir drabužiai, ir įvairiausi aksesuarai. Mes tai naudojame. Nes jei kišenvagio nesulaikome su įkalčiais, tai įrodyti jo nusikaltimą yra labai sunku.
Jeigu mes matome, kad kišenvagis „dirba“, mes jį stebime ir jeigu jis padaro nusikaltimą, mes jį iškart sulaikome. Neatsimenu tokio atvejo, kad jis tokioje situacijoje nuo mūsų būtų pabėgęs. Nusikaltėliai „dirba“ nematomai ir mes dirbam nematomai – jiems nepastebimai. Mums reikia ne tik minioje ištirpti, bet kad kišenvagis net neįtartų, jog mes šalia. Tam mes naudojam minėtas įvairias priemones.
– Bet tikriausiai yra kažkokios standartinės situacijos, kuriomis naudojasi kišenvagiai?
– Kišenvagystės daromos slaptai nuo aplinkinių. Priešingai nei atviroji vagystė, plėšimas ar kiti panašūs nusikaltimai. Jie stengiasi pagrobti piniginę, telefoną ar kitus daiktus, kuriuos jūs laikot kišenėje arba rankinėje, slaptai nuo kitų žmonių. O kad tai padarytų, kišenvagiai naudoja įvairius triukus.
Pavyzdžiui, užsimaskuoja, kalbant jų žargonu, širma. Tai čia toks būdas, kai per ranką permetamas drabužis – delno ir pirštų jūs nematote, o ranka dirba. Įsivaizduokit, turgavietė, jūs perkat kažką, tačiau piniginė – dar kišenėje, tai būtent su ta ranka ir daromas nusikaltimas, o nei aplinkiniai, nei jūs to nematote. Tai vienas iš būdų, kurį Lietuvos kišenvagiai labai plačiai naudoja. Širmą dažnai naudoja romų tautybės kišenvagiai, tarp jų yra itin profesionalių kišenvagių.
Kitas būdas – prapjauti rankinę. Tuomet grobis ištraukiamas ne iš viršaus, o iš apačios.
Dar vienas būdas. Pavyzdžiui, kišenvagis ateina į kavinę, kabinasi viršutinį drabužį, kol viena ranka kabina, kita ranka greitai apieško šalia kabančius drabužius. Vėlgi, nematomai. Jie taip staigiai tai padaro, kad viskas trunka kelias sekundes – užčiuopia ką nors ir ištraukia.
Į Kaziuko mugę suvažiuoja ne tik mums žinomi, bet ir Baltarusijos kišenvagiai. Jie atvažiuoja į svečius pas mūsų romų tautybės piliečius ir užsiima kišenvagystėmis.
2013 metais buvom sulaikę į Lietuvą migravusius kišenvagius. Jie būtent tokiu būdu iš Rusijos piliečio pagrobė apie 10 tūkst. eurų. Tokia didelė suma buvo striukės kišenėje. Mums pavyko juos sulaikyti, radome ir didžiąją dalį pinigų. Taip pat pavyko įrodyti ir kitas jų kišenvagystes.
Jie migravo per Baltijos šalis, buvo apsistoję viešbutyje ir iki šiol atlieka laisvės atėmimo bausmes.
Kišenvagiai naudojasi ir fiziniu kontaktu su žmonėmis, taip nukreipdami dėmesį į vieną kūno vietą – petį ar ranką. O iš kitos vietos pavagia piniginę, jums jau nejaučiant. Jūs to nejaučiate, nes jaučiate fizinį kontaktą su kišenvagiu.
Dažniausiai taip daroma viešajame transporte, kai kišenvagiai padaro dirbtinę spūstį, jūs į ją patenkate, kišenvagis, jau žinodamas, kur yra jūsų piniginė, ją pavagia. Kaip jie tam ruošiasi? Jie labai stebi perkančius asmenis ir kur jie deda piniginę, jeigu jūs įsidėjote ją į vidinę kišenę ir dar užsegėte – jūs kažin ar tapsit auka. Bet jeigu įsidėjote į užpakalinę džinsų kišenę, didelė tikimybė, kad nepajausite, kaip ją ištraukia.
Kišenvagiai tuo pasinaudos arba įlipant, arba jau viešajam transporte – sudarys spūstį ir ištrauks piniginę iš jiems jau žinomos vietos. O jeigu jie pamatė, kad jūsų piniginėje daug kupiūrų, tai jie gali jus sekti ir kelias valandas, kol nutaikys progą pavogti tą piniginę. Iš to seka tas apsisaugojimo būdas, kad atsiskaitant kasoje kuo mažiau demonstruotumėte savo piniginės turinį.
– Kaip kišenvagiai renkasi savo aukas?
– Vėlgi, jie tam ruošiasi – stebi pirkėjus, jų piniginių turinį ir stebi, kur ta piniginė po pirkimo atsidurs pas jus. Ar tinkamai įsidėsit? Ar saugosit? O gal įsidėsit taip, kad jiems bus patogu.
Stebėjimas – viena pagrindinių jų užduočių. Labai mažai yra kišenvagių, kurie lenda į rankinę ieškodami piniginės. Dauguma jų jau žino ne tik, kad ten yra piniginė, bet ir kurioje vietoje ji yra. Kalbant apie prekybos centrus, tai dažnai piliečiai nukenčia batų parduotuvėse. Kai pasiima matuotis batus, o rankinę pasideda šalia, tačiau jos neprižiūri. Tuomet, pavyzdžiui, vienas kišenvagis atsisės šalia irgi matuoti, kad nukreiptų dėmesį, o kitas pagrobs. Arba gali būti ir vienas.
Tai yra standartinės situacijos, kurios yra labai paplitusios Vilniuje ir visoje Lietuvoje. Kokių nors išskirtinių situacijų kišenvagiai neišgalvoja, nes šios standartinės situacijos veikia. Mes matome, jog nusikaltimų tik daugėja.
– Tai tuomet galbūt yra žinomos ir vietos, kur vilniečiams reikėtų labiausiai pasisaugoti kišenvagių?
– Nusikaltimų vietos – ten, kur daug žmonių. Jie labai pamėgę Vilniuje vykstančią Kaziuko mugę. Į ją suvažiuoja ne tik mums žinomi, bet ir Baltarusijos kišenvagiai. Jie atvažiuoja į svečius pas mūsų romų tautybės piliečius ir užsiima kišenvagystėmis.
Mes matome, kad tie kišenvagiai atvažiuoja prabangiais automobiliais ir yra gana gerai apsirengę. Jeigu žiūrėtume šiek tiek globaliau, palyginus kišenvagystes Vilniuje ir kituose Europos miestuose, pavyzdžiui, Varšuvoje, Berlyne, tai galima sakyti, kad pas mus jų beveik nėra.
Vidutiniškai per savaitę užfiksuojame nuo penkių iki aštuonių kišenvagysčių, o minėtuose Europos miestuose fiksuojama dešimtimis. Kolegos iš užsienio pasakojo, o ir viešojoje erdvėje ne kartą skambėjo, kad per didžiuosius renginius, pavyzdžiui, festivalį „Oktoberfest“, tokių nusikaltimų fiksuojama tūkstančiais.
Europos kišenvagiai žino, kur yra didesnė tikimybė pavogti daugiau pinigų, o Vilnius tų kišenvagių nevilioja, nes nėra tokio žmonių srauto, todėl tos sumos, kurias jie čia galėtų pavogti, jų nedomina. Mūsų kišenvagiai – dažniausiai vietiniai.
Pavyzdžiui, rugsėjo mėnesį pavyko sulaikyti kišenvagę iš Panevėžio. Ji mums nebuvo žinoma, bet dirbo labai profesionaliai. Sekdami paros įvykių suvestinę pastebėjome, kad Kalvarijų gatvėje padaugėjo kišenvagysčių, todėl ilgą laiką dirbome Kalvarijų turgavietėje. Per tą laiką nepastebėjome nė vieno mums žinomo kišenvagio, tačiau tos kišenvagystės tęsėsi.
Tuomet aktyviai pradėjome bendrauti su Kalvarijų turgaus apsauga ir peržiūrėję vaizdo įrašus nustatėme vieną moteriškę. Pagal judesius ir bendrą elgesį pastebėjome, kad ji apžiūrinėja ne prekes, o žmones ir jų daiktus.
Nežinodami asmenybės, tačiau stebėdami vaizdą užfiksavome, kada ji pasirodo, ir taip pavyko ją sulaikyti su įkalčiais. Kol moteris žiūrėjo prekes, ji tiksliai, niekam nematant įkišo ranką į rankinę, bet ji jau iš anksto žinojo, kad ten yra piniginė. Ji tą moteriškę sekė iš toliau ir kai tik nutaikė momentą, pavogė piniginę ir bandė pasišalinti, tačiau pareigūnai ją sulaikė su įkalčiais.
– Jeigu kišenvagiai taip kruopščiai planuoja savo nusikaltimus, ar įmanoma nuo jų apsisaugoti?
– Kišenvagiai labai nemėgsta dėmesio. Jeigu jūs prekybos centre, viešajam transporte ar kur kitur keliskart pastebėjote tą patį įtartiną žmogų, tai pabandžius jį užkalbinti didelė tikimybė, kad jis greitai dings.
Grįžtant prie jų žargono, jis žinos, kad jau yra „apsišvietęs“ – gali būti identifikuotas, todėl tikrai iš ten pasišalins. Galiu drąsiai pasakyti, kad kišenvagiai nėra smurtiniai nusikaltėliai. Jie niekada nepuola kaip kad plėšikai, jie stengiasi dirbti slaptai, todėl jei užkalbinsite jį, jis tikrai nebandys iš jūsų atimti ko nors jėga.
Kišenvagis ieškos kitos vietos, kur daryti nusikaltimus, o save jūs apsaugosite.
– Ar galima būtų suskaičiuoti, kiek daug kišenvagių yra, pavyzdžiui, Vilniuje?
– Mes patys 2014-aisiais, 2015-aisiais vidutiniškai per savaitę sulaikydavome 5–6 kišenvagius su įkalčiais. Šiemet jau sulaikyti šeši. Tai – minėto specialaus padalinio rezultatas.
Be to, mes sulaikome kišenvagius ir pagal teritorinio komisariato išplatintas nuotraukas. Kiekvienu atveju, kai jūs pastebite, kad netekote piniginės ar telefono, rašote pareiškimą ir kreipiatės į policiją. Tame teritoriniame komisariate yra pradedamas ikiteisminis tyrimas.
Jeigu jūs įtariate, kad jūsų nuosavybė buvo pavogta viename prekybos centre, kolegos stengiasi peržiūrėti to prekybos centro vaizdo stebėjimo kamerų įrašus. Žiūrima, ar šalia jūsų kas nors buvo. Dažnai tai pasiteisina, todėl dažnai ir gauname iš teritorinių komisariatų nuotraukas, kuriose užfiksuotas nežinomas, tačiau prie nukentėjusiojo buvęs įtartinas asmuo.
Ne visą laiką pastebima kišenvagystė, tačiau galima įtarti, jog tas asmuo padarė nusikaltimą. Jie mums siunčia tokias nuotraukas, kadangi tie vietiniai kišenvagiai mums yra labai gerai žinomi, mes juos identifikuojam su kolegoms – pasakom jų vardą ir pavardę – ir tada stengiamės juos sulaikyti.
– Kaip sunku įrodyti jų kaltę?
– Tolesnė tyrimo sėkmė priklauso nuo ikiteisminį tyrimą vykdančių pareigūnų, kadangi, kaip sakiau, jeigu nesulaikai jų su įkalčiais, vėliau tampa sudėtinga įrodyti jų kaltę. Ypač jei tai buvo pinigai. O kišenvagiai visuomet neigia savo kaltę. Bet tai vis tiek įrodoma. Taip mes prisidedam prie ikiteisminių tyrimų teritoriniuose komisariatuose – identifikuojant tuos asmenis.
Mes jau trejus ar ketverius metus praktikuojam tokį darbą tame padalinuke. Apmokėme keletą pareigūnų, kurie ne tik sulaiko kišenvagius, tačiau jau po sulaikymo patys pradeda ikiteisminį tyrimą pagreitinto proceso tvarka ir atiduoda teismui. Kodėl mes taip padarėm?
Mes paanalizavom situaciją: kai mes kišenvagį sulaikome su įkalčiais, mes jį atiduodame pagal teritoriją komisariatui, ten pradedamas ikiteisminis tyrimas bet kadangi tai nėra sunkus, o tik apysunkis nusikaltimas – BK 178-o straipsnio, 2-a dalis, todėl dažniausiai griežčiausių kardomųjų priemonių kolegos netaiko, o išgirdęs pareikštus įtarimus kišenvagis keliauja namo. Jis tiesiog laukia teismo. Iki kol ta diena ateina, jis ir toliau daro nusikaltimus.
Matėm, kad mes sučiupom kišenvagį, o jis toliau nusikalsta, tai stengiamės įtvirtinti tokią praktiką. Padarėm eksperimentą – pasiteisino.
Kai sulaikom kišenvagį, patys pradedam tyrimą, su prokuratūra tai buvo suderinta. Prokuroras kreipiasi į teismą: arba taikyti suėmimą, arba darome tyrimą pagreitinto proceso tvarka, kol kišenvagis dar sulaikytas. Taip nuo to momento, kai jis buvo sulaikytas, iki tol, kol teismas paskiria jam bausmę, jis būna izoliuotas ir nedaro nusikaltimų. Tokiu būdu mes stengiamės apsaugoti savo piliečius. Dažniausiai kišenvagis gauna nuo pusantrų iki dvejų metų laisvės atėmimo bausmę. Galiu pasakyti, kad šiuo momentu žinomiausi Vilniaus kišenvagiai atlieka jiems paskirtas bausmes. Kai jie išeina į laisvę, per savaitę fiksuojame ne 5–6 kišenvagystes, tačiau jų gali būti nuo penkiolikos iki kelių dešimčių.
– Grįžtant prie darbo gatvėje, kaip elgiatės su užkietėjusiais kišenvagiais?
– Jeigu mums nepavyksta jų sulaikyti, mes darom prevenciją. Jeigu matome, kad kišenvagis bando viešajame transporte „dirbti“ – ieško, pavadinkime, aukų – ir pastebi kažkurį iš anksčiau matytų pareigūnų, tai viskas – tuomet bandome su juo pabendrauti.
Sakome, nevok, nes bus pasekmės. Žinoma, tai duoda tik laikinų rezultatų. Vieną, dvi savaites jis nevogs, tačiau po to ir toliau tęs savo nusikaltimus. Kartais išvažiuoja iš Vilniaus, tačiau mes kolegom pranešam apie tai. Bet toks yra prevencinis darbas.
Šiuo momentu žinomiausi Vilniaus kišenvagiai atlieka jiems paskirtas bausmes. Kai jie išeina į laisvę, per savaitę fiksuojame ne 5–6 kišenvagystes, tačiau jų gali būti nuo penkiolikos iki kelių dešimčių.
Taip pat buvo panašiai su Panevėžio kišenvagiais. Jie atvažiavo į Kaziuko mugę su apynauju „BMW X5“, bet mes padarėm prevenciją ir dingo jie, o būtų nukentėjęs tikrai ne vienas ir ne du Kaziuko mugės svečiai.
– Sprendžiant iš paros įvykių suvestinių, kišenvagiai išties neatrodo įsigalėję, bent jau Vilniuje. Ar tai tiesa?
– Kalbant apie vagystes, labai ir latentiškumas pasireiškia. Dabar jau mes pastebim, kad žymiai daugiau nukentėjusių piliečių praneša apie nusikaltimą, net nežiūrint į jų patirtą žalą. Prieš 5–10 metų nedidelę žalą patyrę piliečiai tiesiog nesikreipdavo į policiją.
Sakydavo, kam laiką gaišt – vis tiek nieko neras.
Būna, kad sulaikome kišenvagį, jis mato, kad neišvengs bausmės, tai jis sako, aš noriu prisipažinti, kad padariau kišenvagystę ten ir ten. Kodėl toks noras prisipažinti atsiranda?
Jis mato, kad neišvengs bausmės už šitą nusikaltimą, o jam atliekant laisvės atėmimo bausmę mes nustatytume, kad jis padarė daugiau nusikaltimų, jis gali sulaukti dar didesnės bausmės. Jie žino, kad labiau apsimoka, jog visi nusikaltimai būtų sujungti į vieną ir kartu eitų į teismą.
Tai būna tokių atvejų, kai, pavyzdžiui, sako, tam prekybos centre, tokioj parduotuvėj, tą savaitgalį pavogiau piginę. Mes pradedam aiškintis, kur tas ikiteisminis tyrimas. Jo nerandam. Žiūrim prekybos centro vaizdo įrašus, matom, kad tas kišenvagis išties vaikšto šalia apibūdinto nukentėjusiojo. Po to, matom, kaip jis atsiskaito mokėjimo kortele. Tada gauname jo duomenis, mes jį susirandam.
Klausiam, ar jūs nukentėjot? Sako, taip, nukentėjau. Klausiam, ar jūs kreipėtės? Sako, ne, nesikreipėm, nes nebuvo laiko, reikėjo išvažiuoti.
Tai būna, kad tenka ir iš kitos pusės prieiti – surandam nukentėjusįjį, o tada jis parašo pareiškimą. Tačiau tokių situacijų daug nepasitaiko, nes, kaip sakiau, žmonės daug dažniau kreipiasi į policiją.
Taip pat kartais būna sunku išsiaiškinti, ar žmogus nukentėjo nuo kišenvagio, ar daiktą jis tiesiog pametė. Jis sako, buvau pasilenkęs, galėjo iškristi iš kišenės. Peržiūrėję vaizdo įrašus, pašalinių žmonių ar nieko kito nematom. Mes užregistruojam tą faktą, tačiau nėra jokių duomenų, kad jis buvo apvogtas. Sako, aš kreipiuosi, nes ten buvo dokumentai. Būna ir tokių situacijų.
Labai daug žmonių, ypač prieš šventes, apsilanko Halės turguje, Kalvarijų turguje, didžiuosiuose prekybos centruose, viešajame transporte. Tai pagrindinės Vilniaus vietos, kuriose daromos kišenvagystės. Kišenvagiai tą situaciją irgi žino. Arba tokiose vietose kaip Katedros aikštėje prie eglutės.
Jos kišenvagius masina būtent renginių metu, pavyzdžiui, eglutės įžiebimo metu. Tada jie stengiasi „sudalyvauti“, o dabar kišenvagių vargu ar pastebėtumėte.
Dar norėčiau paminėti, kad lauke jie nemėgsta dirbti, jie mėgsta dirbti uždaroje patalpoje, nes jų pirštai turi būti šilti, o su pirštine jis dirbti negali. Prieš pat nusikaltimą tą ranką, su kuria jie daro nusikaltimą, jie laiko arba kišenėje, arba pirštinėje, tačiau vis tiek negali dirbti lauke ilgai, kadangi pirštai pasidaro ne tokie miklūs.
Pavyzdžiui, prekybos centruose jie gali padaryti nusikaltimų seriją, o turgavietėje padaręs nusikaltimą jis tikriausiai pasišalins, nes jam reikia sušilti. Aš nekalbu apie vasarą, bet būtent apie žiemą, kai lauke yra šalta. Jų žvilgsnis nuolat laksto, tačiau galva nejuda. Iš minios jie stengiasi neišsiskirti. Jie rengiasi gerai, tačiau nesiekia atkreipti dėmesio.
Nors žemiausia kišenvagių kasta dažniausiai vartoja narkotikus, todėl jie nedaro profesionalų vagysčių, o tik pavagia telefoną iš kuprinės, kuri buvo atsegta.
