Paskutinėmis savaitėmis retkarčiais pradingdavau ištisai dienai. Niekas nežinodavo, nei kur aš, nei su kuo. Net ir patys artimiausi žmonės.
Kelios paros, praleistos pasalose su vienu iš paslaptingiausių teisėsaugos padalinių – Kriminaline žvalgyba ir Specialiosios paskirties komanda, liks turbūt vienas iš mano įsimintiniausių reportažų karjeroje.
Nebus jame daug veiksmo. Daugiau juodas vyrų darbas nuolatinėje įtampoje. Kartais netgi beprasmiškas.
Daug ko negalėsiu aprašyti. Kaip ir rodyti jų veidų, automobilių ar operacijų detalių. Tai bus daugiau bandymas suvokti ir aprašyti, su kuo tenka susidurti pareigūnams, siekiantiems padėti valstybei ir drauge – mums visiems.
Šie vyrai nėra antžmogiai. Jie tokie patys kaip ir mes – turi žmonas, vaikus, šeimynines ir sveikatos problemas. Kai kurie po darbo leidžia sau atsipalaiduoti prie alaus bokalo, būna pavargę, pikti ar irzlūs...
Tačiau šie pareigūnai turi vieną ypatingą bruožą – jie turi principus. O tie principai yra nepakantumas nusikaltėliams. Ir nesvarbu, kiek laiko ar resursų teks paaukoti, bet jie padaro savo darbą ir anksčiau ar vėliau sučiumpa net ir pačias atsargiausias gaujas.
Slaptos operacijos pradžia – kabinete
Pirmi įspūdžiai – siurrealistiniai. Operacijos aptarimas pastato, kuriame įsikūręs padalinys, viename iš kabinetų.
Giedra savaitgalio diena. Į patalpas renkasi slapti pareigūnai. Veidai nė kiek nepanašūs į kriminalinių veiksmo filmų herojus. Tačiau jie – šios operacijos smegenys. Jau kelis mėnesius šie vyrai seka ir aiškinasi kontrabandą gabenančios grupuotės narius, jos vadus, maršrutus ir sąsajas su korumpuotais pareigūnais.
Kabinete man nepastebimai atsiranda ginklai, antrankiai, stabdymui skirti „ežiai“ ir kitos priemonės.
Operacijai vadovaujantis pareigūnas su kolega kompiuterio ekrane seka naujausią informaciją apie grupuotės judėjimą. Veidai džiaugsmu netrykšta. Kontrabandininkų gauja elgiasi kiek kitaip, nei buvo planuota. Tačiau vėliau supratau, kad operacijos plano pasikeitimai yra tokie dažni, kad tai tampa tiesiog paties plano dalis.
Visiems susirinkus operacijos vadovas trumpai pristato nusikaltėlių grupuotės narius ir planuojamo sulaikymo planą. Jis stipriai skiriasi nuo policijos reidų, kuriuose teko iki šiol dalyvauti.
Kontrabandininkų žvalgai stebi pasienio prieigas
Kontrabandininkų grupuotės sulaikymo operacija šiek tiek primena knygose skaitytas šnipų istorijas. Tik tai vyksta pasienio miškuose. Tikslas – patekti į pasienio ruožą taip, kad to nesuostų nei nusikaltėliai, nei sieną saugantys pareigūnai, ir sulaikyti jau su kontrabandos kroviniu grįžtančią grupuotę.
Kontrabandininkų tikslas – nepakliuvus į pareigūnų rankas pargabenti nelegalų krovinį nuo sienos ir jį paslėpti. Tam naudojami įvairūs apsisaugojimo būdai. Vienas jų – samdyti vietiniai gyventojai. Arba tiesiog „geranoriški“ – nusikaltėliams dirbantys iš baimės ar prielankumo. Likus kelioms valandoms iki nusikaltimo pradžios, jie pradeda stebėti kelius ir sankryžas, vedančius link sienos.
Tokia žvalgyba kartais būna atliekama ir už dešimčių kilometrų. Šių, „šucheriais“ vadinamų, stebėtojų tikslas – perspėti kontrabandos organizatorius apie pastebėtus pareigūnus, pasienio sargybas ir įtartinus automobilius. Kartais ne tik perspėti, bet ir pabandyti sutrukdyti jiems.
Kai kurios grupuotės privažiavimus link kontrabandos perdavimo vietos stebi paslėptomis specialiomis kameromis. Be to, kone visos stambios kontrabandininkų grupuotės gauna informaciją iš korumpuotų pasienio pareigūnų.
Nusikaltimą tiriančiai kriminalistų ir sulaikymo grupei norint patekti į taip saugomą teritoriją reikia ne tik turėti gerus taktikos sugebėjimus, bet ir puikiai žinoti vietovę, kurioje bus sulaikomi kontrabandininkai.
Vienas pagrindinių uždavinių – užtikrinti operacijos slaptumą
Maždaug pora dešimčių Kriminalinės žvalgybos ir Specialiosios paskirties komandos pareigūnų susirenka nuošalioje miško aikštelėje gerokai toliau nuo planuojamos sulaikymo vietos.
Pareigūnų automobiliai nežymėti. Jie patys – be uniformų arba ant viršaus užsidėję civilines striukes, kad neatkreiptų į save kontrabandininkų „šucherių“ dėmesio. Čia dar kartą ramiai aptariama planuojamos operacijos eiga ir po naujausios stebėjimo informacijos gavimo atsiradę pakeitimai.
Kad žinios apie planuojamą sulaikymą nenutekėtų, į pagalbą pasitelkiami pareigūnai iš kitos Lietuvos dalies. Tie, kurie neturi jokių sąsajų su šiais kraštais. Taip bandomas užtikrinti informacijos apie operaciją saugumas.
Užtektų mažame pasienio miestelyje pasieniečiui pamatyti pažįstamą pareigūno iš vadavietės veidą ir greitai gyvenvietėje pasklistų kalbos, kad „dirba Vilnius“.
O gandai gali nutekėti labai greitai. Užtektų mažame pasienio miestelyje pasieniečiui pamatyti pažįstamą pareigūno iš vadavietės veidą ir greitai gyvenvietėje pasklistų kalbos, kad „dirba Vilnius“. To užtenka, kad atsargūs kontrabandininkai sustabdytų planuojamą kontrabandos pervežimą.
Realybėje Kriminalinės žvalgybos pareigūnai turi slėptis ne tik nuo kontrabandininkų, bet ir nuo vietos pasieniečių ar policijos pareigūnų. Mažuose miesteliuose didžioji dalis gyventojų yra pažįstami, tad sunku nuspėti, kuris policininkas ar pasienietis yra kontrabandininko klasės draugas, svainis ar kaimynas. Kai kurie jų apie sutiktą pareigūną gali užsiminti ar papasakoti ir ne iš piktos valios ar norėdami pakenkti, o tiesiog pasidalydami dienos naujienomis.
Išeina paradoksali situacija. Kontrabandininkus medžiojantys žvalgai turi slėptis ne tik nuo nusikaltėlių, bet ir nuo įstatymą saugančių ar turinčių saugoti pareigūnų.
Anksčiau ar vėliau įkliūva visi
Šioje operacijoje apie kontrabandininkų žvalgus žinoma nedaug. Neįmanoma nuspėti, kiek ir kokių nusikaltėlių draugų stebi aplinką. Jie turi visus privalumus savo rankose – gerai pažįsta vietovę, kelius. Žino čia gyvenančius ir besilankančius žmones, jų automobilius ir net valstybinius numerius. Neretai tarpusavyje bendrauja radijo ryšio stotelėmis.
Vietovė yra retai apgyvendinta, tad prasmukti pro tokią sargybą sudėtinga, tačiau tai nėra misija neįmanoma.
Kaskart tokiais atvejais pasienio žvalgyba pradeda katės – pelės žaidimą. Ir visuomet tai baigiasi pareigūnų pergale. Nesvarbu, kokia atsargi ir organizuota yra kontrabandininkų grupuotė. Vieną dieną ji suklysta ir patenka į kriminalistų paspęstus spąstus. Klausimas – tik kaip greitai.
Pasieniečiai, gaudantys kontrabandininkų organizuotas grupes, prasitarė, kad jų nepasisekusių operacijų rekordinis skaičius buvo 16. Būtent tiek kartų buvo organizuotos sulaikymo operacijos vienai grupuotei, tačiau kaskart dėl skirtingų priežasčių jai pavykdavo išsisukti. Tačiau 17 kartas buvo lemtingas...
Tikėjimas savo darbu ir valstybe
Sėdėdamas kartu pasalose, aš vis bandžiau suvokti, kas veda šiuos žmones pirmyn. Sunku įsivaizduoti, kiek reikia kantrybės ir užsispyrimo, kad po tokios daugybės nesėkmių komanda sugeba atsilaikyti nusivylimo jausmui ir iki galo užbaigti savo darbą.
Vargiai toks klausimas man būtų kilęs, jeigu nebūčiau dienų dienas praleidęs kartu su žvalgais pasalose. Atrodo, kad tiesiog kiekvienas turime dirbti savo darbą ir tiek. Juk patys jį pasirenkame. Niekas mūsų neverčia.
Tačiau viena yra tiesiog dirbti savo darbą. Aštuntą ateiti į darbą, o be keleto minučių penkios pradėti ruoštis jau namo. Tai vienas darbo supratimas. Tokie darbuotojai beveik nesiginčija, nieko nenori keisti ar siūlyti. Tiesiog tyliai ramiai uždirbti pinigus.
Pareigūnai iš kriminalinės žvalgybos yra kitokie. Jiems neegzistuoja darbo laikas. Nors jis ir yra. Jie nesistengia savęs parodyti gražesnėje šviesoje. Jie kartais net kuklinasi pasakodami istorijas. Tartum visi tie persekiojimai, šūviai ir taranavimai būtų neįdomus dalykas.
Tačiau jie užsispyrę. Kuo kontrabandininkai gudresni ir kuo labiau slepiasi bei bando maustyti pareigūnus ir valstybę – tuo didesnis tikėjimas savo darbu ir šalimi atsiranda. Kuo sunkiau pagaunamas žvėris – tuo saldesnis jausmas po to.
RYTOJ SKAITYKITE: kodėl kontrabandininkai kontroliuoja pasienį?
