Ką reiškia dirbti kriminalinėje žvalgyboje
Yra toks tipas piešinėlių, kaip aplinkiniai įsivaizduoja tavo darbą, kaip įsivaizduoji jį pats ir kaip yra iš tikrųjų... Galvoju, kaip jie turėtų pavaizduoti kriminalinės žvalgybos ir specialiosios paskirties komandos darbą.
Iš šalies žiūrint, tai turėtų būti slaptų šnipų žaidimai ir laimėjimai. Daug šūvių, nusikaltėlių guldymas veidu į purvą, gražios moterys, veiksmas ir pasididžiavimas.
Dirbant žvalgyboje tai atrodo kiek kitaip: daugybė valandų planavimo, bandymų nuspėti nusikaltėlių veiksmus, daugybė laiko juos sekant, tūnant pasaloje, daug saulėgrąžų, bemiegių naktų ir savo darbo prasmės paieškų.
Realybė yra kažkur per vidurį. Kriminalinės žvalgybos pareigūnų kasdieniame darbe tenka susidurti ir su šūviais, ir su gražiomis moterimis, persekiojimu bei gaudynėmis. Tačiau dalis darbo yra nuobodus popierizmas, valandų valandos automobilyje ir kartkartėmis savo darbo prasmės paieškos...
Kai medžiojamieji turi savo vardus ir gyvenimus
Su žvalgais kartu tykant pasalose niekada nejaučiau įtampos ar streso. Viskas slinko tartum nekaltas žaidimas. Tačiau grįžęs namo po pusės paros, praleistos pasaloje, suprasdavau, kiek man (ir neabejoju – kitiems) tai kainavo. Kai grįžti pas jaukiai lovose miegančią šeimą, esi nemiegojęs kone parą laiko, tačiau negali užmigti be per prievartą supilto į gerklę butelio alaus ar 100 gramų stipresnio gėrimo.
Žinoma, aš galiu kalbėti tik apie save ir bandyti suvokti šių žmonių darbą tik per savo patirtį. Aš neplanavau operacijos, nebuvau atsakingas, nuo manęs jos likimas priklausė tik nebent tiek, kad nepadaryčiau ko nors netinkamo ir jos nesugadinčiau.
Kai kas nusikaltėlių ir kriminalinės žvalgybos darbą lygina su medžiotojais ir žvėrimis. Tai nepanašu į medžioklę. Medžioklėje žvėrys neturi savo vardų ir asmenybių. O čia turi. Tu susigyveni su savo medžiojamais objektais.
Kartais jie tai žino, bet dažniausiai – nenutuokia. Jie turi savo vardus, pravardes, pomėgius ir kitokias vertybes. Kartais iki sulaikymo žvalgai net nemato jų. Tiesiog paskutinėje operacijos dalyje juos suguldo ir tiek. Būna ir taip, kad su jais jie prasilenkia, bet nusikaltėliai to net nežino...
Stresas ir įtampa – kasdienybė
Kartu su žvalgais slaptose operacijose ir pasalose praleidau kelias paras. Vienas sunkiausių psichologiškai dalykų man buvo, kai slapta stebėdamas kontrabandininkus ir jų nusikaltimus po to netyčia sutinki juos gatvėje.
Pirma į galvą šovusi mintis būna – dabar tai jau bus bėda. Tačiau vėliau pradedi suvokti, kad tik tu juos žinai, o jie tavęs – ne. Nekaltai kitą dieną praeiti pro gaujos vadą, kurio vakar žvalgybos pareigūnai tykojo pasaloje ir vos vos nesučiupo, tačiau jis to net nesuprato, – mažų mažiausiai nerviškai sudėtingas reikalas.
Stresas ir įtampa žvalgus lydi kone kiekviename žingsnyje. Tiesiog po kurio laiko su tuo susigyveni ir viskas pradeda rodytis kaip įprastas darbas. Tačiau, realiai, tas niekur nedingsta. Viskas kaupiasi. Tam atiduodi labai daug jėgų ir emocijų. Tačiau beveik niekam apie tai negali išsipasakoti.
Po operacijos pabaigos vienas žvalgas pasakė, kad dabar bus vienas šlykštesnių darbo momentų – moralinės pagirios. Tuokart nesupratau. Supratau kitą rytą.
Nors alkoholio ir nevartojau, bet galva plyšo. Nieko nesinorėjo daryti. Net gulėti lovoje. Bandžiau paaiškinti bent sau tą būseną. Vienintelis logiškas atsakymas – operacijos pabaiga.
Kai sėdi pasalose, stebi, planuoji, dėlioji operacijos eigą – visas kūnas įtemptas nuo streso ir įtampos. Nors gal to ir nepastebi. Tačiau vos tik įvyksta paskutinis operacijos etapas – viskas atsipalaiduoja ir išlenda tikroji organizmo būsena.
Išskirtinė savybė – vidinė motyvacija
Esi slaptas pareigūnas. Apie tavo darbą ir kasdienybę žino tik mažas ratas kolegų ir keli artimiausi draugai. Darai daug, aukoji save, o įvertinimas geriausiu atveju – rankų paspaudimas ir apdovanojimo įteikimas kurio nors iš viršininkų kabinete.
Žvalgų tiesiog būtina išskirtinė savybė – labai stipri vidinė motyvacija. Jeigu jos nebūtų – darbą galima būtų mesti tą pačią dieną. Bent jau standartiniam žmogui.
Žvalgai nėra garbėtroškos, bet, natūralu, kad kiekvienas nori būti įvertintas. Kai grįžti namo ir bandai vaikui nupasakoti, ką veiki darbe... Arba atsakyti į klausimą, kodėl, jeigu darai tokius pavojingus ir svarbius darbus, apie tave nerašo žiniasklaida, nors ji praneša apie kiekvieną didesnę iškirptę...?
Su tuo susiduria kiekvienas, dirbantis savo darbą, apie kurį negali kalbėti. Taip buvo, yra ir bus. Ir kalta čia ne sistema. Tiesiog toks darbas, kurį pats pasirinkai. Tačiau dėl to stresas nesumažėja.
