Ši byla žaibišku greičiu sklinda socialiniuose tinkluose. Informacija apie Kauno teisėjų sprendimą pasidalijęs Robertas Povilaitis stebisi, kaip galima tokio masto smurtą prieš nepilnametį laikyti auklėjimu. Po tragedijos Kėdainių rajone ši byla kelia didelį pasipiktinimą, tačiau teisėjai tvirtina, kad negalima visko piešti tik juodai. Esą tėvas dėl smurto prieš nepilnametį išteisintas ne reabilituojant vaikų mušimą, o dėl įrodymų stokos.
Pirmas sprendimas: laisvės atėmimo bausmė ir kompensacija
Vaikino tėvas 2015 m. liepą Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimu buvo pripažintas kaltu dėl smurto prieš nepilnametį. Vyriškiui skirta pusantrų metų laisvės atėmimo bausmė, atidedant jos vykdymą, vaiko naudai priteista 1000 eurų neturtinės žalos.
Tarp nustatytų smurto atvejų – smūgiai pagaliu per rankas „dėl neatliktų užduotų darbų“, talžymas diržu dėl atsivestų draugų, smūgiai kumščiu į veidą „dėl to, kad jis neatsiuntė kompiuteriu ataskaitų apie išravėtas piktžoles, perskaitytas knygas“ ir t.t.
Teismas vyriškį nubaudė už tai, kad jis savo sūnaus atžvilgiu taikė psichologinį ir fizinį smurtą, „suduodamas rankomis, diržu, pagaliu per rankas, galvą, kitas kūno vietas, spirdamas į sėdmenis dėl to, kad nukentėjusysis laiku neatlikdavo paskirtų darbų, kad išeidavo pas draugus, kad pas jį ateidavo draugai, kad paskubėtų dirbti“.
Tada nustatyta, kad tėvas prieš sūnų smurtavo 2011–2014 m. periodu. Tarp nustatytų smurto atvejų – smūgiai pagaliu per rankas „dėl neatliktų užduotų darbų“, talžymas diržu dėl atsivestų draugų, smūgiai kumščiu į veidą „dėl to, kad jis neatsiuntė kompiuteriu ataskaitų apie išravėtas piktžoles, perskaitytas knygas“ ir t.t.
Įtūžis dėl „auklėjimo“
Nuteistasis su nuosprendžiu nesutiko ir jį apskundė. Kauno apygardos teismui jis tvirtino prieš vaiką nesmurtavęs. Vyriškis tikino diržą tik laikęs, bet į darbą nepaleidęs, o smūgių pagaliu esą iš viso nebuvo.
Kitokią versiją teismui pateikė vaiko motina, besiskirianti su savo vyru. Štai kokį pasakojimą ji pateikė (asmenų vardai viešai prieinamoje teismo sprendimo kopijoje pakeisti inicialais):
„Namuose kaltinamasis yra despotas, nuolat skriaudžia A., dažnai tekdavo mušamą vaiką ginti. Ji A. siūlė kreiptis į policiją, bet vaikas sakė, kad tada bėgs iš namų. Todėl ieškojo kitokių pagalbos būdų, 2011 metais kreipėsi į psichologę B.B. Kaune. Tėvas A. skirdavo nenormalias bausmes, pavyzdžiui, paaugliui vaikui bausmė – visą vasarą neišeiti iš kiemo. Buvo, kad A. pas draugus nubėgdavo tiesiog su kambarinėmis šlepetėmis. 2011 m., grįžusi po darbo, ant vaiko rankų pamatė „rumbes“, tai buvo vakare, A. buvo apsiverkęs, vežiojo karučiu žvyrą. Jis pasakė, kad tėtė jį lupo kažkokiu grėbliu ar pagaliu, nes jis nesuvežė žvyro tiek, kiek reikia. Būdavo, kai vežioja vaikas žvyrą karučiu, tėvas spardo jam į užpakalį ir aiškina: „Asile tu, vežiok greičiau“. Nežmoniškai elgėsi. Užduoda kokius 500 piktžolių išrauti, vaikas išrauna, jau nori eiti pas draugus, tada tėvas specialiai pasako, kad surūšiuotų po 10. Vaikas surūšiuoja, tada pasako, kad atneštų liniuotę ir matuos, o jei ras mažesnę nei 3 cm, tada dar 500 piktžolių reiks išrauti. Pastoviai taip kankina. Tokie veiksmai A. atžvilgiu prasidėjo nuo 2009 metų, kai R.A. atleido iš darbo. Visą savo neapykantą išliedavo ant jos ir vaikų. Duodavo A. perrašyti 50 lapų knygos. Jei rasdavo kažkokią klaidą, tada liepdavo perrašyti dar 50 lapų. Kartą atsikėlusi naktį, 4 valandą nakties rado A. dar perrašinėjantį knygą. A. nuolat tėvo bijojo. Pavyzdžiui, ryte sudegino kiaušinienę, davė A. valgyti, šis pasakė, kad neskanu, tada tėvas daužo per galvą vaikui ir sako: „Ryk, čia kiaulių nėra, nesvarbu, kad sudegusi“. Labai daug kartų tėvas daužydavo vaikui per galvą.“
Ir tai tik dalis moters pasakojimo.
Tėvas teisme tvirtino, esą šiurkščiau su vaiku pasielgdavo nebent dėl to, kad jis pradėjo gerti ir rūkyti. Esą vaiką prieš jį nuteikė motina. Tačiau Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos išvadoje teigiama, kad „tėvo galimai atlikti psichologinis bei fizinis smurtai psichotraumuojančiai veikė ir iki šiol tebeveikia jo psichikos būseną, o duomenų, rodančių galimai „kitų asmenų daromą poveikį jo duodamiems parodymams“, nėra.
Kauno apygardos teisme atliktos papildomos apklausos. Tėvas ir toliau tvirtino, esą jokio smurto nebuvo, o paauglys sūnus liudijo priešingai – esą vien diržu jis būdavo mušamas „po kelis kartus į savaitę“. Berniukas papasakojo ir apie kitus smurto atvejus.
„2011 metų balandžio mėn. buvo suduoti smūgiai pagaliu per rankas dėl neatliktų užduočių, gal šaka. 2013 metų vasarą diržu per rankas buvo suduoti smūgiai, kad buvo pasikvietęs draugus, žaidė kompiuteriu, po to futbolą. Grįžus tėvui, galėjo jiems kliūti, jie pasislėpė, tėvas išsitraukė diržą prie lango, dengėsi ranka, draugai viską matė, po to jie išėjo, girdėjo viską, sakė baisu. Paskaudėjo rankas gal 3 dienas. 2014 metų gegužės mėn. kumščiais į veidą sudavė už ataskaitas“, – tokius vaiko prisiminimus fiksuoja teismo dokumentas.
Ir dar viena detalė. Paauglio liudijime apie tėvą nurodoma, kad „dabar jis jo nemuša“.
Kauno apygardos teisėjų kolegija nutarė tėvo elgesį vertinti kitaip, nei tai darė pirmos instancijos teismas.
Teisėjai Algirdas Jaliniauskas, Olegas Šibkovas ir Gytis Večerskas nutarė vyriškį išteisinti dėl smurtavimo prieš nepilnametį, jo elgesį traktuodami kaip vertą ne baudžiamosios, o administracinės atsakomybės.
„Teisėjų kolegija, sprendžia, kad veika turi būti padaroma, kaip piktnaudžiavimas turimomis teisėmis (pareigomis) fiziškai ar psichiškai gniuždant vaiką ir tik tiesiogine tyčia, kuri suponuoja savo elgesio su vaiku pavojingo pobūdžio suvokimą ir norą taip veikti. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos nuomone, R. A. savo veiksmus suvokė kaip pastangas auklėti ir ugdyti savo sūnų paauglystės laikotarpiu, siekiant, kad A. A. būtų disciplinuotas, atsakingas, drausmingas, neįgytų žalingų įpročių bei, kad jo elgesio neįtakotų neatsakingi draugai, kadangi A. A. buvo pradėjęs vartoti alkoholį, rūkyti, ką patvirtino ir pats nukentėjusysis. Aplinkybių, kad R. A. veikė tiesiogine tyčia, siekdamas, jog sūnus be jokios priežasties, tik dėl tėvo nepagrįstų įgeidžių ar norų patirtų stresą ir psichologinį diskomfortą, nenustatyta, todėl R. A. veiksmai nukentėjusiojo A. A. atžvilgiu nevertintini kaip pavojingi tokiu laipsniu, jog galėtų būti kvalifikuojami kaip nusikalstama veika, t. y. nukentėjusiajam kaltinamojo taikytos poveikio priemonės – skirti įpareigojimai, užduotys, vykdyta neadekvati, pasireiškusi ir fiziniu nubaudimu, kontrolė nepasižymėjo nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu“, – rašoma nuosprendyje.
Būtent ši formuluotė kelia pasipiktinimo bangą socialiniuose tinkluose.
Teisėjas: įrodymų smurtui nepakako
15min susisiekė su teisėjų kolegijos nariu O.Šibkovu. Teisėjas suskubo užtikrinti, kad jei jis pats, nei kiti kolegijos nariai nepateisina smurto prieš vaikus. Tačiau ši byla esą buvo kur kas sudėtingesnė, nei gali pasirodyti iš nuosprendžio teksto.
„Ten ne viskas yra įrodyta, ne visi tie įvykiai. Pirmas nuosprendis buvo panaikintas Aukščiausiojo Teismo. Ir jau ten, Aukščiausiojo Teismo nutartyje, yra nuoroda į tai, kad teismas turėtų svarstyti, ar tai nėra administracinė atsakomybė. Yra toje byloje ir procesinių pažeidimų, ir procesinių netikslumų, ir kvalifikacijos netikslumų“, – kalbėjo O.Šibkovas.
Teisėjo žodžiais, svarbi aplinkybė – ir tai, kad dėl smurto kreiptasi prasidėjus nepilnamečio tėvų skyryboms, o ne galimų nusikaltimų padarymo metu.
„Tėvai skiriasi. Tie visi įvykiai, pareiškimai, atsiranda po ketverių metų, kai jie pradeda skirtis. Bylos nagrinėjimo metu motina taip ir aiškino, kad ne pats vaikas tai atsimena, o „aš jam parašiau ant popieriuko“. Jis ateina į teismą ir pakartoja“, – prisiminė O.Šibkovas.
Pasak jo, baudžiamąją atsakomybę čia taikyti sudėtinga pirmiausiai dėl įrodymų stokos.
„Ne tai, kad mes manome, kad vaiką mušti galima ir t.t. Visa ta situacija – ant ribos. Mes sprendėme klausimą – ar tai baudžiamoji, ar administracinė atsakomybė. (...) Tie visi įvykiai – arba sunkiai įrodomi, arba visiškai neaišku: ar tėvas jį verčia daryti pamokas, o tas nenori daryti, ar tai yra tikrai kažkoks mušimas ar tyčiojimasis iš vaiko“, – tęsė O.Šibkovas.
Teisėjo teigimu, negalima vienareikšmiškai konstatuoti, kad kaltinamasis tikrai smurtavo prieš savo vaiką.
„Dėl to smurto – jis yra pakankamai sudėtingai įrodomas. Tokiomis aplinkybėmis, kai po ketverių metų, pradedant skirtis, motina sako vaikui: „Ar tu prisimeni, kad jis tave mušė?“. Dėl to mes ir svarstome, kad čia neįrodyta baudžiamoji atsakomybė tam tikrais aspektais“, – dėstė teisėjas.
Pasak jo, nepilnametis ir jo motina teisme liudijo, kad vaiko pasakojimai apie smurtą pirmiausiai grįsti tuo, ką pasakojo motina. O tai esą iškėlė papildomų abejonių.
O.Šibkovo teigimu, sprendimas teisėjų kolegijai nebuvo lengvas. Esą ilgai svarstyta, kad tėvas gali būti vertas baudžiamosios atsakomybės, tačiau nutarta jį išteisinti dėl įrodymų stokos. „Tikrai nėra taip, kad mes už [vaikų] mušimą. Atvirkščiai“, – užtikrino teisėjas.
Pasak jo, yra ir aptarimo vertas procesinis aspektas – esą yra galimybė, kad kaltinamajam pritaikytas ne tas Baudžiamojo kodekso straipsnis, tačiau teisėjų kolegija, nagrinėdama nuteistojo skundą, negalėjo perkvalifikuoti nusikalstamos veikos.
„Aukščiausiasis Teismas panaikino (...) teismo sprendimą prieš tai buvusį ir dėl to, kad neteisingai pritaikytas [Baudžiamojo kodekso] straipsnis. O jeigu taikytume kitą straipsnį, kuris galbūt galimas – tai jis yra sunkesnis jam, šitam asmeniui. O byla yra nagrinėjama pagal jo skundą. Jeigu mes norėtume svarstyti šitą klausimą, mes turėtume pereiti į sunkesnį straipsnį, kuris prokuratūros net nebuvo inkriminuotas. Mus riboja kaltinamojo akto ribos. Mes negalime pagal jo paties skundą sunkinti jo padėties“, – aiškino teisėjas.
Vis dėlto jis pažymėjo, kad tai nebuvo „pagrindinis aspektas“, o išteisinamasis nuosprendis priimtas pirmiausiai dėl įrodymų stokos.
Papildyta: teisėjų kolegijos pirmininko komentaras
Antradienį, per Teismų administraciją, papildomą komentarą 15min pateikė trijų teisėjų kolegijos pirmininkas Gytis Večerskas. Pateikiame pilną teisėjo komentarą:
Mūsų teismas išteisino tėvą R. A. anksčiau pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintą kaltu ir nuteistą už nepilnamečio savo sūnaus bauginimą, naudojant psichinę ir fizinę prievartą – jam buvo paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams. Nuteistasis pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad byloje nėra pakankamai įrodymų jį pripažinti kaltu. Pažymėtina, kad šioje baudžiamojoje byloje nei valstybės kaltinimą palaikantis prokuroras, nei nekentėjusysis ar jo atstovas apeliacinių skundų nepateikė.
Tik bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu prokurorė pateikė prašymą pakeisti R. A. kaltinimą, t. y. faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis ir pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą – vietoje fizinio skausmo sukėlimo savo šeimos nariui (BK 140 str. 2 d.) ir sistemingo žmogaus bauginimo naudojant psichinę prievartą (BK 145 str. 2 d.) taikyti piktnaudžiavimą tėvų, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis (BK 163 str.) ir fizinio skausmo sukėlimą savo šeimos nariui (BK 140 str. 2 d.).
Mes, teisėjų kolegija, atsižvelgdami į galiojantį teisinį reguliavimą ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką, pagal kurią apeliacinės instancijos teismui nėra suteikti įgaliojimai pakeisti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes skirtingomis, jei paduotuose apeliaciniuose skunduose to nėra prašoma, konstatavome, kad apeliacinės instancijos teismas neturi įgaliojimų perkvalifikuoti R. A. padarytą veiką pagal BK 163 str. ir tokiu būdu pabloginti nuteistojo teisinę padėtį, kai dėl to nebuvo paduotas prokuroro, nukentėjusiojo skundas.
Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, neįvertinus aplinkybių visumos, tarpusavio sąsajų, padarius neteisingą išvadą dėl R. A. kaltės. Byloje vertinama situacija yra sudėtinga ir dėl to, kad apie išteisintojo galimai padarytus veiksmus buvo prabilta tik po kelerių metų – prasidėjus išteisintojo ir jo sutuoktinės konfliktams nutraukiant santuoką.
Savo nuosprendžiu pripažinome, kad nepilnamečiui taikytos poveikio priemonės, skirti įpareigojimai, užduotys, vykdyta neadekvati kontrolė, pasireiškusi ir fiziniu baudimu, nepasižymėjo nusikalstamai veikai, kurią inkriminavo valstybinį kaltinimą palaikanti prokuratūra, būdingu pavojingumu ir už tai neturi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.
Mūsų manymu, asmens nubaudimo ir neteisėtų veikų prevencijos tikslai gali būti pasiekti administracinių nusižengimų kodekse numatytomis priemonėmis, todėl perdavėme bylos medžiagą įgaliotai institucijai – Alytaus rajono policijos komisariatui – pradėti administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 73 straipsnyje, teiseną.
Šioje byloje sprendimas buvo priimtas ne tik atsižvelgus į visas byloje išsamiai ir objektyviai ištirtas aplinkybes, bet ir ypatingą dėmesį sutelkiant į teisėjų kolegijos narių vidinį įsitikinimą dėl R. A. kaltės baudžiamojo įstatymo prasme.
Visą Kauno apygardos teismo teisėjų kolegijos sprendimą rasite čia.
