Ranka rašytas tekstas skambėjo šitaip:
Esu suimtas ir laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje. 15min buvo spausdinta keletas straipsnių apie mane, uždarąją akcinę bendrovę „Turtuvos grupę“ ir baudžiamąją bylą. Noriu jus informuoti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnams, teismui, žiniasklaidai yra žinoma labai maža dalis vykdytų nusikalstamų veikų ir kitų pažeidimų.
Taip, aš, atlikdamas bausmę, įkūriau „Turtuvos grupę“ ir organizavau veiklą. Realiai skolų išieškojimo verslas yra daug labiau susietas su nusikalstamu pasauliu, korupcija.
Man su sutuoktine Agne Raziūne vadovaujant „Turtuvos grupei“, buvo suklastota tūkstančiai įvairiausių dokumentų, šimtai žmonių tapo skolininkais, nes apgaulės būdu teismai priteisdavo skolas, kurios realiai net neegzistavo.
Aš galiu jums atskleisti didžiulio masto sukčiavimo mechanizmus, pateikti didelį kiekį medžiagos, šokiruojančių faktų bei atskleisti šokiruojančias aplinkybes apie fiktyvias skolas.
Apačioje buvo ir autoriaus parašas – Andrius Raziūnas; tik vėliau sužinojome, kad savo aukoms jis prisistatinėjo Eimanto vardu.
Išsamiai apie šią istoriją jau galite išgirsti pirmajame Lietuvoje kriminaliniame septynių epizodų podkastų seriale „Šventieji vekseliai“.
Klausyti šį podkastą gali tik 15min mokamo turinio 15MAX prenumeratoriai, taip pat jį įsigyti galima audioteka.lt. Jei nesate 15MAX turinio prenumeratoriai, podkastų serialą – visas jo serijas iškart – galite klausyti įsigiję 15MAX narystę ČIA arba audio knygų platformoje audioteka.lt.
Kviečiame pasiklausyti podcasto ištraukų:
Išviliojo daugiau nei 600 tūkst. eurų
Voke šalia laiško radome ir kompaktinį diską su prokurorų kaltinamuoju aktu dėl didelio masto sukčiavimo schemos, į kurią buvo įvelta dešimtys nukentėjusių žmonių.
Peržiūrėję dokumentą supratome, kad ši byla dabar nagrinėjama Kauno apygardos teisme. Joje yra penki kaltinamieji, o pagrindiniai jų – skolų išieškojimo įmonės „Turtuvos grupė“ savininkė ir direktorė Agnė Raziūnė, pensininkė Antanina Stafeckienė ir laiško autorius Andrius Raziūnas.
Įtariama, kad ši trijulė apgaudinėjo žmones, kurie kreipdavosi į skolų išieškojimo bendrovę „Turtuvos grupė“. Dažniausiai nukentėję būdavo problemų prispausti žmonės, kurie vildavosi atgauti skolas, bet patekę į pinkles likdavo ne tik be pinigų, bet ir patys įklimpdavo skolose.
Įtariama, kad per penkerius metus sukčiai iš atskirų nukentėjusiųjų išviliojo tūkstančius, kartais net šimtus tūkstančių eurų, taip pat butą, sandėlį, žemės sklypus, brangenybes, ginklų ir monetų kolekcijas, net ekskavatorių.
Ši trijulė – Andrius Raziūnas, jo žmona Agnė Raziūnė ir pensininkė Antanina Stafeckienė – kaltinami iš žmonių išvilioję daugiau nei 600 tūkst. eurų, o tikrasis nusikaltimų mastas gali būti dar didesnis.
Kai kurie iš nukentėjusiųjų mirė taip ir nesulaukę šios istorijos pabaigos.
Kituose savo laiškuose mums, 15min žurnalistams, A.Raziūnas prisipažino sukčiavęs ir apgaudinėjęs žmones, bet griežtai neigė žudęs:
Iš esmės aš esu žmogus, linkęs manipuliuoti ir taip gauti, ko noriu. Nevengiu to žodžio, kad esu aferistas, bet ne žmogžudys.
Tačiau tarp prokurorų kaltinimų šioje byloje yra ir toks.
Prisipažino dėl nužudymo
Perskaitę A.Raziūno laišką ir jo atsiųstą bylos medžiagą nusprendėme pradėti savą tyrimą – pakalbinti kuo daugiau aukų, panagrinėti įrodymus ir papasakoti, kaip veikė ši sukčiavimo schema, kad į panašias pinkles patektų kuo mažiau žmonių. Be to, norėjome išryškinti mūsų valstybės sistemines problemas, kurios atvėrė kelią sukčiams veikti.
Pradėję savo tyrimą, internete radome nemažai informacijos apie Andrių Raziūną. 34-erių vyras nemažą savo gyvenimo dalį praleido už grotų – teistas 15 kartų, daugiausia dėl plėšimų, vagysčių ir sukčiavimo. Kartą jis net keitė pavardę, mat anksčiau vadinosi Andriumi Šiktorovu.
Laikraščiuose aprašyti jo nusikaltimai išsiskiria šaltakraujiškumu ir žiaurumu. Pavyzdžiui, žurnalas „Aukštaitiškas formatas“ aprašė istoriją, įvykusią prieš du dešimtmečius, 1999-ųjų sausį.
Trylikametis Andrius Raziūnas atvažiavo į Anykščius. Netoli autobusų stoties pamatęs kiemelį šluojančią pensininkę, ją užkalbino. 87-erių moteriai paauglys pasakojo apie savo alkaną vaikystę, patirtas skriaudas ir paprašė duoti maisto. Senolė įsileido jį į savo namus ir pavaišino pietumis. Prieš išlydėdama, atvėrė piniginę ir davė berniukui pinigų. Raziūnas išėjo, bet greitai ir vėl pasirodė prie senolės durų. Išdaužė durų langelio stiklą, atkabino kablį ir įėjo vidun. Name suradęs pensininkę, pagaliu kelis kartus trenkė jai per galvą. Tada susirinko patikusius daiktus, grįžo į stotį ir išvažiavo į Rokiškį, kuriame gyveno.
Senyvo amžiaus moteris nuo galvos sužeidimų mirė ligoninėje, praėjus mėnesiui po užpuolimo. A.Raziūnas buvo sulaikytas dėl nusikaltimo, prisipažino, bet dėl jauno amžiaus išvengė bausmės. Mūsų paklaustas apie šį nusikaltimą, A.Raziūnas rašė:
Tuo metu buvau tokio amžiaus, kai dar negali teisti, todėl tai buvo prisiimta kažkieno kaltė. O pareigūnams neįdomu buvo, svarbu statistika ir tariamai atskleistas nusikaltimas.
Praėjus metams po nužudymo, 2000-ųjų vasarą, paauglys A.Raziūnas buvo atvežtas į Rokiškio rajono policijos komisariatą apklausti dėl kito nusikaltimo – galimo gyventojos užpuolimo, apiplėšimo ir grasinimo peiliu. Paauglys policininkams ėmė graudentis, pareiškė norą prisipažinti ir dėl kitų savo padarytų nusikaltimų. Viską žadėjo išdėstyti nuoširdžiame rašte. Tardytojos kabinete penkiolikmetis ilgai rašė, rašė, bet galiausiai pasakė turįs eiti pas kitą pareigūnę, kuri neva jį kvietė. Tardytoja išleido paauglį iš kabineto ir po kelių minučių A.Raziūnas dingo.
Paaiškėjo, kad jis per atsarginį išėjimą išbėgo iš komisariato pastato ir pranyko kiemuose. Nuklydo netoli. Pamatęs tuščių dėžių krūvą, įlindo į vieną iš jų ir pasislėpęs laukė, kol nutils policijos sukeltas aliarmas. Kai aplink stojo tyla, paauglys išlindo lauk. Sėdo į maršrutinį autobusą ir nuvažiavo į kaimą Lietuvos ir Latvijos pasienyje, kur gyveno jo draugė. Kurį laiką A.Raziūnas slapstėsi rūsyje, bet galiausiai policija bėglį surado ir grąžino į areštinę.
Dar po metų, 2001-aisiais, jau būdamas šešiolikos, A.Raziūnas vėl atsidūrė policijoje. Naujųjų metų išvakarėse, gruodžio 30-ąją, Plungės policijos komisariate jis laukė teismo dėl vagysčių ir plėšimų. Sužinojęs, kad jo kameros draugas tądien bus paleistas į laisvę, A.Raziūnas išsiaiškino pagrindinius to vaikino duomenis: vardą, pavardę, gyvenamąją vietą, teistumą. Kai policijos budėtojas atėjo išsivesti į laisvę paleidžiamo paauglio, jo vieton stojo A.Raziūnas. Taip jis dar kartą pabėgo iš policijos.
Paauglystėje A.Raziūnas pridarė ir kitokių neįprastų nusikaltimų. Pavyzdžiui, kartą Biržų rajono areštinėje jis ir bendrininkas laukė teismo už vagystes ir plėšimus. Bendrininkas tardytojos akivaizdoje skaitė bylą. Staiga jis pagriebė vieną bylos tomą, nulėkė prie kameros, kurioje su žiebtuvėliu rankose jau laukė A.Raziūnas, ir nusviedė jam dokumentus. A.Raziūnas puolė deginti bylą su joje surinktais įrodymais.
Mūsų paklaustas apie sulaikymus ir pabėgimus iš areštinių, A.Raziūnas rašė:
Tuo metu buvau labai jauno amžiaus, o paaugliai maištauja. Gal buvau hiperaktyvus, maištavau, su bendraamžiais draugais buvo nuobodu. Neturiu vienareikšmiško atsakymo, kodėl pradėjau tuo metu daryti nusikaltimus. Viskas susiklostė atsitiktinai.
Visi šie išsišokimai policijos areštinėse tebuvo smulkmenos, palyginus su nusikaltimais, kuriuos A.Raziūnas darė laisvėje.
Senutę daužė strypu
Paauglystėje A.Raziūnas kartu su bendrininkais plėšikavo ir vogdavo iš senyvo amžiaus žmonių. Pavyzdžiui, kartą prisistatę ekonominės policijos pareigūnais, A.Raziūnas ir jo bendrininkas įsibrovę pas vieną senutę, grasino padegti jos namą ir sumušti, jei ši neduosianti pinigų. Močiutė atidavė 50 litų ir pasakė daržinėje turinti dar tūkstantį. Plėšikai nuėjo į daržinę ir iš ten stovėjusio stalo paėmė pinigus. Išeidami jie atėmė net senutės rankinę su dviem rožančiais.
Jaunieji nusikaltėliai panašiai braudavosi ir į kitus namus. Vieną kartą jie apsimetė pensijų išnešiotojais ir įsibrovė pas Biržų rajono gyventoją. Reikalaudami pinigų jie surišo senutės rankas, mušė ją metaliniu strypu.
Vėliau vietoj smurto A.Raziūnas ėmė naudoti įtaigą. Pavyzdžiui, būdamas devyniolikos jis iš senutės Druskininkuose išviliojo 2 tūkst. JAV dolerių apsimetęs „Sodros“ inspektoriumi. Jis užėjo pas pensininkę į butą ir įtikino ją, kad ši kartu su juo nuvažiuotų iki banko ir ištuštintų savo sąskaitą, – neva tik taip „Sodra“ galės moteriai pervesti didesnę pensiją. Senolė nusikaltėliui atidavė visus iš banko paimtus pinigus, mat šis sakė turįs nuvežti juos į „Sodrą“ ir suskaičiuoti. Nepažįstamasis su pinigais pradingo.
„Dėl apgautų ir apvogtų moteriškių, kurias vadinu savo klientėmis, turiu savo nuomonę. Štai jaunas žmogus, šeima, darbas, o išgyventi reikia gaunant minimumą. O kokia nors močiutė net nežino, kiek ji tų pinigų prisikaupusi. Tai kam tada jai jų reikia? Tie pinigai jai yra tiesiog nereikalingi“, – sėdėdamas už grotų laikraščiui „Akistata“ sakė A.Raziūnas.
Išėjęs iš kalėjimo, A.Raziūnas toliau darė nusikaltimus. Būdamas 25-erių apvogė dar 21-o pensininko butą Kaune, iš kiekvieno jų vidutiniškai išsinešdamas po kelis tūkstančius litų. Schema visuomet buvo panaši – dažniausiai A.Raziūnas prisistatydavo elektros tinklų arba „Kauno vandenų“ darbuotoju, patekdavo į butą ir apvogdavo žmones.
Viena nukentėjusi moteris „Kauno dienai“ pasakojo išgirdusi durų skambutį ir pro stebėjimo akutę laiptinėje pamačiusi jauną vyrą su aplanku rankose. Svečias prisistatė vandentiekio darbuotoju ir paprašė parodyti mokėjimo kvitą už vandenį. Moteris atnešė knygutę. Pavartęs ją, A.Raziūnas pareiškė, esą nukentėjusioji permokėjo 48 litus už vandenį ir jis tuos pinigus gali tuoj pat grąžinti.
„Kai jis iš kišenės išsitraukė 200-us litų, pasakiau, kad neturėsiu grąžos, – sakė nukentėjusi moteris. – Tuomet ėmė raginti, kad kur nors surasčiau smulkesnių pinigų. Kol ieškojau pinigų, jis sekiojo iš paskos. Man tai pasirodė keista, net įžūlu.“
Sekiodamas iš paskos, sukčius pamatė, kur moteris laiko savo santaupas. Tuomet jis paprašė buto šeimininkės virtuvėje atsukti vandenį, o jis neva pasižiūrės, kaip veikia vandens skaitiklis. Moteris nuėjo į virtuvę ir atsuko vandens čiaupą. Ji ilgai leido vandenį, bet galiausiai ėmė šaukti svečią. Šis nieko neatsakė. Moteris nuėjo ieškoti svečio, bet namuose jo nebebuvo. Nebeliko ir moters santaupų, ir moteriškų auksinių grandinėlių, pakabukų, apyrankių, segių, žiedų, laikrodžio.
Kitą kartą A.Raziūnas paskambino į senyvo amžiaus sutuoktinių, gyvenusių Kauno Vinco Krėvės prospekte, buto duris. Jiems sukčius prisistatė elektriku ir pasakė, esą pensininkai permokėjo už elektrą. Girdi jis gali tuoj pat permoką grąžinti, bet turi tik 100 litų banknotą. Gal pensininkai turėtų grąžos? Buto šeimininkas iš po lovos ištraukė dėžutę, kurioje laikė santaupas, surado smulkių pinigų ir dėžę padėjo atgal. Tuomet apsimetėlis elektrikas sutuoktiniams liepė likti virtuvėje, o pats sakė eisiąs į miegamąjį taisyti laidų. Kai pensininkai suprato, kad svečio jau nebėra, buvo dingusi ir po lova pakišta dėžutė su visomis šeimos santaupomis.
Po šios vagystės labai pablogėjo abiejų senolių sveikata. Po dviejų mėnesių vyras mirė, keliomis savaitėmis vėliau mirė ir jo sutuoktinė.
Galiausiai, A.Raziūnas buvo sučiuptas ir už šiuos nusikaltimus 2011-aisiais nuteistas 7-eriems metams kalėjimo.
Tačiau mūsų istorija čia tik prasideda.
Įtariama, kad būtent tada, sėdėdamas kalėjime, A.Raziūnas suorganizavo stambaus masto sukčiavimo schemą su „Turtuvos grupe“. Būtent iš kalėjimo jis skambindavo nukentėjusiems žmonėms, prisistatydamas Eimanto vardu. Viena iš tokių jo aukų buvo Eglė.
Generalinio komisaro skambutis
Abu Eglės tėvai sunkiai susirgo, abu gulėjo prikaustyti prie lovų, abiejų gydymui reikėjo daug pinigų. 54-erių Eglė pinigų neturėjo, todėl buvo priversta skolintis. 15 tūkst. eurų sutiko paskolinti du pažįstami vyrai, – moteris skolinosi iš jų, ne iš banko, nes pinigų reikėjo greitai.
Eglės tėvai mirė. Moteris grąžino dalį skolos, bet po tėvų mirties įklimpo į finansinius sunkumus, todėl neįstengė grąžinti likusios dalies.
Ir štai 2016-ųjų balandį, vieną ankstyvą rytą, suskambo moters telefonas. Atsiliepusi ji išgirdo rėkiant kažkokį nepažįstamą vyrą.
„Aš tiesiog net nesusigaudžiau, kas čia atsitiko“, – pasakojo Eglė. Nepažįstamasis prisistatė esąs Lietuvos policijos vyriausiasis komisaras, atstovaujantis „Turtuvos grupei“, – bent taip prisimena Eglė.
Nepažįstamasis Eglės paklausė, ar ši jau gavo laiškus. Kokius laiškus? – moteris nesuprato, apie ką kalba. Pasirodo, vietiniame pašto skyriuje jai iš tiesų palikti du laiškai. Ant didelių vokų raudonomis raidėmis buvo užrašyta – „Turtuvos grupė“. Laiškuose buvo rašoma, kad tiedu vyrai, kuriems Eglė buvo skolinga, sudarė sutartį su skolų išieškojimo įmone „Turtuvos grupė“ ir dabar Eglė privalo skolą grąžinti būtent šiai įmonei.
„Tada po pietų vėl atėjo tas komisaro skambutis. Ir vėl buvo rėkiama ant manęs, daug visokių žodžių buvo išsakyta, aš supratau, kad tiesiog grasina“, – pasakojo Eglė. Nepažįstamasis prigrasino, kad moteris neieškotų pagalbos, antraip blogai baigsis. „Buvo labai baisu“, – pasakojo Eglė.
Po kelių šiurkščių, nemalonių pokalbių su tuo kriminalinės policijos pareigūnu, Eglė pagaliau sužinojo jo vardą – Eimantas. Pats laikas pasakyti, kad šioje istorijoje pakeistas ir pačios Eglės vardas. Moteris nenorėjo būti atpažinta.
Telefonu Eimantas ėmė bauginti Eglę, esą „Turtuvos grupė“ kiekviename Lietuvos mieste turi žmonių gaudymo ir sekimo infrastruktūrą, kad visų telefoninių pokalbių yra klausomasi ir jie įrašomi, kad jie papildomai samdo netgi seklius. Eimantas vardijo prokurorų, notarų, antstolių, teisėjų, bankų darbuotojų pavardes, kurie taip pat atstovauja „Turtuvos grupei“.
Tokių pokalbių buvo ne vienas. Eglę apėmė baimė dėl savo šeimos saugumo, nes iš Eimanto lūpų girdėjo ir tokius žodžius: būsi pakabinta žemyn galva, anūkei bus nutrauktos kojos. „Jis nenormalus yra“, – sakė Eglė.
Eimantas skambindavo ir skambindavo, reikalaudavo „Turtuvos grupei“ atiduoti pinigus, kuriuos ji skolinosi savo tėvų gydymui. Balandis, gegužė, birželis. O jis vis skambindavo ir skambindavo, kasdien, po kelis kartus.
Eglė nė nebūtų pagalvojusi, kad vadinamasis Eimantas iš tikrųjų yra ne policijos komisaras, bet kalinys.
„Aš sužinojau vėliau, tyrimo metu. Ir skambindavo jis visą laiką tuo pačiu laiku, kai ten [kalėjime] baigdavosi patikrinimai ir panašūs dalykai. Jis skambindavo, o jo žmona čia, laisvėje, siuntinėdavo laiškus, – pasakojo Eglė. – Mano kvailumui nebuvo ribų.“
Tikrieji Eglės išbandymai prasidėjo 2016-ųjų metų vasarą, kai A.Raziūnas, arba vadinamasis Eimantas, buvo paleistas į laisvę lygtinai, beveik dvejais metais sutrumpinus jo bausmės laiką. Telefoniniai grasinimai virto persekiojimu.
Gyvenimą sugriovė skambučiais iš kalėjimo
Liepos mėnesį, vieną savaitgalį, Eglė su savo mažamečiu anūku važiavo užmiestiniu keliu nuo Kaišiadorių Jonavos link. Moteris per galinio vaizdo veidrodėlį pastebėjo ją sekantį tamsios spalvos visureigį. Persekiotojas važiavo iš paskos, tai priartėdamas, tai atsitraukdamas, tai vėl priartėdamas prie jos automobilio galo.
„Tiesiog pasivijo mašina, ir aš matau, kad ji ištisai seka. Ištisai. Ir man anūkas paskui sako: baba, va mus nužiūrėjo kažkas, tai gal lenktynės čia. Sakau: ne, nežinau. Pasakiau tai ramiai. Ir tada pasukom į miško keliuką“, – prisiminė Eglė.
Riedėdama klaidžiais miško keliukais Eglė drebėjo iš baimės. Tai pamatęs anūkas patarė užsidaryti langą, jeigu močiutei šalta. Kiek pavažiavusi mišku moteris sustojo, išjungė automobilio variklį, užgesino šviesas. Jos anūkas ėmė klausinėti, ką jiedu čia veikia? Moteris greitai sugalvojo paaiškinimą – jiedu sustojo miške paklausyti lakštingalų.
„Kadangi tuose miškuose iš tiesų lakštingalų pilna, tai kaip ir tiko ta versija jam“, – sakė Eglė.
Tą kartą persekiotojas jų taip ir nesurado. Tačiau kitą dieną moteriai paskambino Eimantas ir pasakė: dabar matai, ką mes galim?
Eglė jautėsi neturinti kitos išeities, kaip tik susitikti su Eimantu. Iš butą pardavusio sūnaus pasiskolino pinigų ir, surinkusi 17 tūkst. eurų, nuvažiavo į sutartą susitikimo vietą užmiesčio kelyje, apsuptame miškų. Ten Eglė atidavė visus pinigus Eimantui.
„Labai gerai prisimenu jo rankas, ir prisimenu, kaip paėmė pinigus. Ir dar kas nustebino, kad ant sėdynės daug telefonų tokių pigių“, – pasakojo Eglė.
Eglė iki pat šios dienos nežino, ar jos atiduoti pinigai pasiekė tuos du vyrus, kuriems ji buvo skolinga. Jie tvirtina jokių pinigų negavę ir toliau reikalauja grąžinti skolą.
Moteris pati nesikreipė į policiją, nes manė ten nerasianti pagalbos. „Kaipgi kreipsiesi į policiją, jeigu jis yra vyriausiasis komisaras, – sakė Eglė. – Tikėjau, kad Kaune egzistuoja neskaidrumas policijoje. Ir galvojau, kad visko gali būti.“
Tik tada, kai policija pradėjo tyrimą dėl galimo sukčiavimo, Eglė sužinojo, kad visą laiką bendravo ne su policijos pareigūnu Eimantu, bet su daug kartų teistu nusikaltėliu A.Raziūnu.
Ji yra viena iš kelių dešimčių žmonių, kurie prokurorų pripažinti nukentėjusiaisiais Raziūno ir jo bendrininkių byloje.
Per policijos apklausas A.Raziūnas pripažino dešimtis kartų telefonu bendravęs su šia moterimi, bet tvirtino nedaręs nusikaltimo – tiesiog kalbėjo apie negrąžintą skolą. Tačiau mums, 15min tyrimų komandai, A.Raziūnas neigė apskritai laisvėje sutikęs tokią moterį:
Su šita moterimi neturiu nieko bendro, ją pirmą kartą pamačiau tik Kauno apygardos teisme. Maniau, kad aš neblogai moku manipuliuoti, bet šita moteriškė apstulbino net mane. Ji verkia, kaip aš ją terorizavau, nors realiai nesu jos matęs iki teismo. Aišku, ji ten tiek susipainiojo, kad pati kiekvieną kartą duoda skirtingus parodymus.
Eglė iki šios dienos negali suprasti, kaip žmogus, turėjęs sėdėti kalėjime ir būti prižiūrimas pareigūnų, sugebėjo šitaip sugriauti jai gyvenimą.
„Aš praradau darbą, praradau sveikatą, esu antros grupės invalidė, iki grabo lentos tokia liksiu. Man yra sudėtinga, manęs laukia bankrotas, nes aš nežinau, kaip išeit iš tos situacijos. Turint reikalų su antstoliais, į darbą niekas nepriima. Gali dirbt su savo individualia veikla, bet kiek tu gali uždirbti? Kaip tu gali atiduoti?“ – kalbėjo Eglė.
Grasino pagrobti vaikus
Sėdėdamas kalėjime A.Raziūnas telefonu grasino ne tik Eglei, bet ir kitai nukentėjusiai moteriai, kurią šioje istorijoje vadinsime Jurga.
Vilnietė verslininkė Jurga buvo skolinga pinigų savo kaimynei Marijai, iš kurios skolinosi, nes norėjo investuoti į nekilnojamąjį turtą Dubajuje. Vieną dieną kaimynė Marija pranešė Jurgai, kad pasirašė sutartį su Kaune veikiančia skolų išieškojimo įmone „Turtuvos grupė“.
Greitai Jurgai paskambino nepažįstamas vyriškis ir ėmė reikalauti pinigų. „A tu girdi (keiksmažodžiai), tu būsi sutvarkyta, mes tave išvešim, įmesim pas zekus į kamerą ir tu, sako, pasidarysi šilkinė“, – pasakojo Jurga.
Maždaug po mėnesio tas pats vyriškis Jurgai paskambino dar kartą. Jis vėl reikalavo, kad ši atiduotų savo skolą. „Taigi tu, sako, vaikus du mažus turi, tu dėl jų nebijai? O sakau: kas jiems gali atsitikti? Sako: žinai, gali tekti už juos susimokėti, gali dingti“, – prisiminė Jurga.
Ji tokiam spaudimui nepasidavė, bet, pasitarusi su advokatu, nusprendė į policiją nesikreipti, nes neturėjo jokių įrodymų apie nepažįstamoji grasinimus.
Nepažįstamasis Jurgai nebepaskambino, užtat paskambino policijos pareigūnai. Jie pakvietė atvykti į apklausą. Ten Jurgai buvo paleisti keli skirtingi garso įrašai ir prašoma, kad moteris atpažintų jai grasinusio vyro balsą.
„Aš iš karto sakau, šitas, va šitas man grasino. Sako, čia yra Andriaus Raziūno balsas“, – kalbėjo moteris.
Savo parodymuose A.Raziūnas pripažino skambinęs Jurgai telefonu ir prašęs grąžinti skolą, bet neigė jai grasinęs, pokalbis esą buvęs dalykiškas. Atsakymuose mums, 15min žurnalistams, A.Raziūnas rašė su Jurga neturintis nieko bendro.
Šiame epizode aprašytos Eglė ir Jurga buvo ne vienintelės moterys, patyrusios A.Raziūno agresiją. Buvo ir tokių, kurios jam atidavė visą savo turtą, bet už tai sulaukė patyčių, prievartos ir smūgių kumščiais.
Antroje dalyje skaitykite: Viena iš priežasčių, kodėl kalėjime uždarytam Andriui Raziūnui pavyko išvilioti šimtus tūkstančių eurų iš nieko neįtariančių žmonių, tai – juo susižavėjusios moterys, besąlygiškai vykdžiusios nurodymus.
15min atkreipia skaitytojų dėmesį: byla dėl šios istorijos ir galimų nusikaltimų yra nagrinėjama Kauno apygardos teisme. Galutiniai sprendimai dar nepriimti.
Apie tyrimą
Šį tyrimą atliko 15min žurnalistai Birutė Davidonytė, Ernestas Naprys ir Dovydas Pancerovas. Didžioji dalis medžiagos surinkta per interviu su žmonėmis, nukentėjusiais nuo įtariamų sukčių. Iš aukų gavome ne tik liudijimus, bet ir kai kuriuos dokumentus ir įrodymus. Svarbios informacijos suteikė aukų interesams atstovaujantys advokatai Juris Petreikis ir Viktoras Onačko.
Dalį informacijos radome Vilniaus apskrities policijos komisariato kriminalistų surinktoje byloje ir Vilniaus apygardos prokuratūros surašytame kaltinamajame akte. Tyrimą vykdę pareigūnai ir prokurorai bendrauti atsisakė.
Panaudojome fragmentus iš anksčiau skelbtų publikacijų „Delfi“, „Aukštaitiškas formatas“, „Akistata“, „Kauno diena“.
Atskiras sistemines problemas, išryškėjusias per šį tyrimą, aptarėme su atsakingomis institucijomis: Kalėjimų departamentu, Notarų rūmais, Registrų centru, Policijos departamentu.
Svarbios informacijos suteikė kaltinamasis Andrius Raziūnas. Su mumis bendravo ir kaltinamoji pensininkė Antanina Stafeckienė. Kaltinamoji Agnė Raziūnė apsiribojo lakoniškais komentarais. Per šį tyrimą naudojome ir slapto filmavimo metodą, reikalingą atskleisti problemas, susijusias su įmone „Turtuvos grupė“, kurios klientų duomenys buvo naudojami galimoje sukčiavimo schemoje.
