„Paskui žiūrim Šustauskis atėjo. Jis su taše, ar su kuo tai atėjo. Sako: nu, tai kaip žemaičiai laikos? Nu nieko, sakau. Pinigus padavėm, – nei mes skaičiavom, nei anas skaičiavo, – ir viskas, pasibaigė“, – pasakojo ūkininkas Valius.
Tuo laiku jis šventai tikėjo, kad Vytautas Šustauskas pinigus perduos korumpuotiems žemėtvarkininkams, kurie padės Valiui greičiau susitvarkyti reikalus, – bent jau taip žadėjo advokatas Eimantas.
„Aš kai taksistu dirbdavau, esu pervežęs irgi ne vieną pinigų“, – sakė V.Šustauskas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Pirmoji tyrimo dalis: Šventieji vekseliai (1): neįgaliosios gyvenimą sugriovė Eimanto skambučiai iš kalėjimo
Antroji tyrimo dalis: Šventieji vekseliai (2): sukčiauti Eimantui padėjo ir jam neabejingos moterys
Trečioji tyrimo dalis: Šventieji vekseliai (3): nusikaltimais įtariama pensininkė Aniceta, kurios žodis – šventas
Išsamiai apie šią istoriją jau galite išgirsti pirmajame Lietuvoje kriminaliniame septynių epizodų podkastų seriale „Šventieji vekseliai“.
Klausyti šį podkastą gali tik 15min mokamo turinio 15MAX prenumeratoriai, taip pat jį įsigyti galima audioteka.lt. Jei nesate 15MAX turinio prenumeratoriai, podkastų serialą – visas jo serijas iškart – galite klausyti įsigiję 15MAX narystę ČIA arba audio knygų platformoje audioteka.lt.
Kviečiame pasiklausyti podcasto ištraukų:
Pinigus skolinosi iš kredito unijos
Telšių rajone ūkininkaujantys Valius ir Aldona į įtariamų sukčių pinkles pateko 2014-ųjų rudenį, kai bandė atgauti skolą iš merdinčios žemės ūkio bendrovės „Agrokontraktas“. Ši įmonė buvo skolinga jiems apie 30 tūkst. eurų už žirnius. Ūkininkai ilgai bandė atgauti pinigus, bet galiausiai suprato, kad nepavyks.
Tada vietiniame laikraštyje radęs „Turtuvos grupės“ skelbimą, ūkininkas Valius paskambino nurodytu numeriu. Po pirmojo pokalbio jam susidarė įspūdis, kad tai yra rimta skolų išieškojimo įmonė, todėl ūkininkas nutarė su jais sudaryti sutartį.
Greitai Valiaus ir Aldonos namuose, Telšių rajone, pasirodė advokatas, vardu Eimantas, – kaip mes jau žinome, iš tikrųjų tai įtariamas sukčius Andrius Raziūnas. Jis vairavo brangų miesto visureigį „Audi Q7“, vilkėjo brangų lietpaltį, kostiumą, kalbėjo teisininkui priderančia kalba ir sudarė rimto advokato įspūdį.
„Švariai apsirengęs, pasitempęs, – pasakojo Valius, kalbėdamas apie Eimanto išvaizdą. – Prisistatė, kad yra advokatas, o Agnė Raziūnė yra jo pavaduotoja, bet kartu ji yra ir „Turtuvos grupės“ direktorė. Tai reikia įsivaizduoti: jeigu ji „Turtuvos grupės“ direktorė, bet jo tik pavaduotoja. Vadinasi, jis yra viršesnis, o tai kokios ten jo tos pareigos?“
Tuo metu A.Raziūnas sėdėjo kalėjime, bet kartais būdavo išleidžiamas trumpalaikėms išvykoms pas žmoną. Galima įtarti, kad Valių ir Aldoną jis lankė per vieną iš tokių išvykų. Kaip pasakojo ūkininkai, vadinamasis Eimantas greitai užsitarnavo jų pasitikėjimą. Jis ne kartą lankėsi ūkininkų namuose, atveždavo dovanų, moteriškos kosmetikos, taupyklę. „Kiek skambinęs yra. Per dieną po kelis kartus: ką veikiat, ką veikiat, ką veikiat?“ – pasakojo Aldona.
Greitai Eimantas pasiūlė būdą, kaip atgauti pinigus iš ūkininkams skolingos žemės ūkio bendrovės. Esą toji įmonė turi užslėpto turto – brangų sklypą prie ežero, kurį būtų galima nupirkti, parduoti ir taip atgauti skolą. Bet telšiškiai ūkininkai turi primokėti 40 tūkst. eurų.
Pradžioje Valius nenorėjo sutikti: „Sakau: kam man tas sklypas Anykščių ar Zarasų rajone? Ūkininkauti negali, juk nenuvažiuosi ten tos žemės dirbt.“ Tačiau Eimantas pareiškė, esą jis jau rado pirkėją. Tai – turtinga pensininkė Antanina Stafeckienė, kuri šalia to sklypo turi kaimo turizmo verslą.
„Mes ir neįsigilinom. Skaityk, jeigu žmogus klebonu tiki ar dar kažkuo, o čia tai žmogus pasišventęs, kur skolas išieško. Tokiu žmogumi kaip netikėsi“? – kalbėjo Valius. Šioje vietoje reikėtų paaiškinti, kad per visą pokalbį Valius ir Aldona kalbėjo linksmai, saviironiškai.
Ūkininkai sutiko su tokiu pasiūlymu. Kadangi neturėjo atliekamų 40 tūkst. eurų, jie kreipėsi į Telšių kredito uniją. Užstatę dalį savo turimų žemės sklypų, gavo reikiamą pinigų sumą.
Vieną rytą, iš kredito unijos pasiėmęs supakuotus grynus pinigus, Valius ir jo sūnus nuvažiavo į Kauną, kur įsikūręs „Turtuvos grupės“ biuras. „Ten į antrą aukštą palipom, į tą kontorą. Ten buvo Eimantas, Radziūnė buvo, ir sekretorė buvo. Kavos davė, pataisė atsigert prieš kelionę. Normaliai pašnekėjom“, – pasakojo Valius.
Taigi, Valius atidavė 40 tūkst. eurų už žemės sklypą, kurio nė nebuvo matęs. Istorija čia tik prasideda.
Reikia grynųjų kyšiams
Labai lengvai iš ūkininkų gavę krūvą pinigų, įtariami sukčiai nutarė tęsti savo apgaulę ir išvilioti dar didesnę sumą.
A.Raziūnas pranešė Valiui ir Aldonai, kad būsima sklypo pirkėja A.Stafeckienė reikalauja, kad prieš jai nuperkant žemę, būtų padaryti melioracijos darbai. Telšiškiai kaip tik buvo nusipirkę ekskavatorių, o jų sūnus mokėjo atlikti melioraciją. Gal verta tuos darbus atlikti patiems? Bet Eimantas ėmė juos atkalbinėti nuo šios minties. Girdi, daug paprasčiau būsią pasamdyti vietinę įmonę, kuri darbus atliks profesionaliau ir greičiau. Be to, juk Valius ir jo sūnus negali kelioms dienoms palikti savo ūkio be priežiūros.
„Viskas dokumentaliai, pasamdom firmą, o vėliau Stafeckienė tuos pinigus atiduos. Yra vekselis“, – pasakojo Valius. Ir iš tikrųjų A.Stafeckienė išrašė tris vekselius, kuriais įsipareigojo Valiui sumokėti už brangų žemės sklypą ir jo paruošimą. Pamatęs tokį garantą, Valius sumokėjo pinigus už sklypo melioraciją.
Tačiau ir tuo ši istorija nesibaigė. Greitai Eimantas pranešė, kad vėl reikia pinigų. „Vien tos melioracijos nebeužtenka, reikia padaryti privažiavimą, geodezinius matavimus, su kaimynais ribas patvarkyti, mišką nuo žemės atskirti“, – pasakojo Valius.
Iš patirties jis žinojo, kad tokie dalykai dėl biurokratijos gali tęstis labai ilgai, bet Eimantas pasiūlė išeitį – jeigu Valius surinks kelis tūkstančius grynais, Eimantas tuos pinigus perduos kam reikia ir reikalus sutvarkys greitai. Suprask, reikia mokėti kyšius.
Ir štai čia išniro netikėtas šios istorijos posūkis.
Žemaičiai ir V.Šustauskas
Eimantas nurodė Valiui supakuoti 7 tūkst. eurų grynais ir sutartu laiku nuvežti į Kaune esančio prekybos centro „Mega“ stovėjimo aikštelę. Kai vieną 2015-ųjų vasaros rytą Valius ir jo sūnus taip ir padarė, prie jų priėjo Vytautas Šustauskas, buvęs Kauno meras, buvęs Seimo narys, tuo metu dirbęs taksistu.
„Mes su sūnum sustojom prie „Megos“, ar kokia ten ta krautuvė. Paskui žiūrim Šustauskis atėjo. Jis su taše, ar su kuo tai atėjo. Sako: nu, tai kaip žemaičiai laikos? Nu nieko, sakau. Pinigus padavėm, – nei mes skaičiavom, nei anas skaičiavo, – ir viskas, pasibaigė“, – pasakojo Valius.
Atliekant šį tyrimą, mums pavyko pasikalbėti su pačiu Vytautu Šustausku. Jis miglotai aiškino, kokiomis aplinkybėmis iš žemaičių ūkininkų paėmė 7 tūkst. eurų. „Baikit juokint. Nei aš prisimenu, kas buvo, – kalbėjo V.Šustauskas. – Pinigai yra... Aš kai taksistu dirbdavau, esu pervežęs irgi ne vieną pinigų. Būdavo paduoda, suskaičiuoja ir paduoda.“
Jis patvirtino kartais atlikdavęs tokius darbus: nuvykdavo į nurodytą vietą, paimdavo pinigus ir perveždavo juos kam reikia: „Nu būdavo, būdavo. Chebra: davai vat paimk. Tai atvažiuoji.“
V.Šustauskas teigė neprisimenantis, ar yra pinigus pervežęs ir perdavęs Raziūnams: „Keturi metai, tai čia nė pats velnias ir jaunas neatsimintų.“
Pats A.Raziūnas savo laiške mums patvirtino, kad, jam sėdint Pravieniškėse, V.Šustauskas paimdavo iš žmonių pinigus ir juos perdavinėdavo A.Raziūnei:
Šioje baudžiamojoje byloje jis yra liudytojas, nes jam žmonės yra perdavę vokus su pinigais kyšiams. Savaime aišku jis nežinojo, kad perduodavo pinigus. Kai man su Agne tam tikri asmenys keldavo įtarimų, tai siekiant išvengti galimo pokalbių įrašymo, filmavimo susitikimų metu, į susitikimus nuvažiuodavo Vytautas ir jam žmonės perduodavo vokus su pinigais ir t.t. Taip aš su Agne likdavome tarsi nuošalyje, taip pat žmonėms perduodant pinigus Vytautui susidarydavo tam tikras pasitikėjimo jausmas, nes juk jis pakankamai žinomas asmuo.
Taip pat A.Raziūnas rašė, kad jis ir jo žmona A.Raziūnė buvo V.Šustausko politinės partijos „Kovotojų už Lietuva sąjunga“ nariai. A.Raziūnė 2015-aisiais su šia partija nesėkmingai dalyvavo rinkimuose į Kauno tarybą, o A.Raziūnas esą turėjo tapti partijos pirmininku, bet buvo sulaikytas teisėsaugos.
Kaip ten bebūtų, Valius ir jo sūnus perdavė V.Šustauskui krūvą grynųjų, nes tikėjo, kad pinigai nukeliaus korumpuotiems valstybės tarnautojams. Vien tariamam žemės sklypo paruošimui ūkininkai išleido 20 tūkst. eurų ir nė neįtarė, kad jokio sklypo iš tiesų nėra, o pinigai keliauja vadinamajam Eimantui į kišenę.
Ūkininkai juo besąlygiškai pasitikėjo, o ir būsima sklypo pirkėja A.Stafeckienė jiems sudarė solidžios, rimtos ponios įvaizdį. „Pasitempusi, sena ledi, jau pagyvenusi, žieduota, su palietu. Moteriška kaip moteriška. Kaip Eimantas sakė: ana yra geležinės sveikatos aštuoniasdešimt su viršum metų. Mums sakė šitas Eimantas vadinamas, kad jinai sąžinės įsikūnijimas yra. Kad ji davatka, į bažnyčias eina ir taip toliau“, – pasakojo Valius.
Pajutęs, kad gali naudotis ūkininkų pasitikėjimu, A.Raziūnas nusprendė nesustoti ir toliau traukti iš jų pinigus.
Bendras verslas su Eimantu
Kartą lankydamasis Valiaus ir Aldonos namuose, Eimantas užsiminė ieškąs vietos, kur galėtų laikyti „Turtuvos grupei“ priklausančius automobilius. Girdi, jam būtų labai gerai turėti tokią vietą kažkur Žemaitijoje, aplink Telšius, nes čia jis turi daug veiklos. Ūkininkai kaip tik turėjo nenaudojamą žemės sklypą su aikštele, dirbtuvėmis ir pastatais.
Taip po diskusijų ir svarstymų ūkininkų šeima ir Eimantas nusprendė įsigyti įmonę ir kurti bendrą verslą. Girdi, bus sukurtas automobilių laužynas, kur Valiaus ir Aldonos sūnus ardys naudotus automobilius, o Eimantas pats jų dalis pardavinės Kaune. Jis žadėjo parūpinti ir konfiskuotų automobilių. Eimantas aiškino, esą pats negali oficialiai dalyvauti tokiame versle, nes verčiasi advokato praktika, todėl dokumentuose bus tik ūkininkų vardai.
„Svarbiausia, kad jis sako: man pareigos neleidžia turėti turto. Čia reikia įsteigti įmonę, bet kad būtų patikima, neturėtų skolų. Sūnus direktorius bus, bet į tą įmonę reikia įnešti turto irgi“, – pasakojo Valius.
2016-ųjų balandį Valius, Aldona ir jų sūnus nuvažiavo į Vilnių, kur turėjo nusipirkti įmonę „Baltijos pramonės grupė“. Įmonės pardavėjas pasitikėjimo nekėlė, atrodė netvarkingas, nevalyvas, apšepęs, lietuviškai kalbėjo su akcentu. Per sandorį nepažįstamasis pareiškė, esą dalis įmonės dokumentų liko užrakinti kažkokioje patalpoje ir dabar jis negalįs jų paduoti pirkėjams. Ūkininkai, nors ir nepasitikėjo pardavėju, dėl tokių smulkmenų galvos nesuko – kaip ir buvo sutarta, už tą įmonę jie sumokėjo 7 tūkst. eurų.
Atrodė, biznis sukasi. Į ūkininkams priklausančią aikštelę buvo vežami Eimanto automobiliai, o Valiaus ir Aldonos sūnus juos remontavo. Atlyginimą sūnui mokėjo Eimantas. Pinigais, kuriuos paimdavo iš pačių ūkininkų šeimos.
Kartą Eimantas paklausė Valiaus, ar galėtų pasiskolinti ekskavatorių „Volvo“, kurio vertė buvo maždaug 30 tūkst. eurų. Girdi, jis turįs užsakymą remontuoti Vilniaus aplinkkelį ir galįs gerai uždirbti jų bendrai įmonei. Ūkininkai sutiko, ir ekskavatoriaus daugiau niekada nebematė.
Naujam verslui ūkininkai perrašė dar ir savo žemės sklypą – tik nepasižiūrėjo, koks įmonės pavadinimas įrašytas dokumentuose. Taip ir ekskavatorių, ir sklypą jie oficialiai perleido ne savo sūnaus, o A.Raziūnės valdomai įmonei panašiu pavadinimu.
Tuo laiku Eimantas asmeniškai kreipėsi į ūkininką Valių su bemaž slaptu prašymu: gal jų namuose atsirastų koks kampas, kuriame jis galėtų paslėpti seifą? „Sakau: pas mane troboje čia visi eina, visi praeina, bet greta esam nupirkę tokį namą medinį, ten tik šuo ir kelios vištos yra. Ten viršuj, ant aukšto, sakau, gali laikyti, jeigu nori. Tai jis užnešė atsivežęs, padėjo, – pasakojo Valius. – Tas seifas užrakintas buvo, mes nežinojom, kas ten yra, bet žinojom, kad dokumentai. Aldona net žinot nežinojo.“
Apie ūkininkų sodyboje paslėptą seifą paklausėme ir paties A.Raziūno. Jis mus rašė, esą seife laikydavo nusikaltimams reikalingus dokumentus:
Seife buvo laikyta daugelis suklastotų sutarčių, vekselių ir kitų dokumentų. Apgaulės būdu „Turtuvos grupės“ klientams Agnė pakišdavo pasirašyti skolos sutartis, vekselius. Žmonės pasitikėdami pasirašydavo visus pakišamus dokumentus ir nesigilindavo į jų turinį. Taip dešimtys „Turtuvos grupės“ klientų tapo skolininkais, nes būdavo pasirašę vekselius, kurių sumos siekė šimtus tūkstančių. Pas Valių seife buvo rasta dalis dokumentų, vekselių, kiti dokumentai buvo laikomi kitose vietose.
Išgąsdino policijos skambutis
2016-ųjų rudenį, jau po bendros įmonės įkūrimo, Valiaus sūnus, šeimininkaujantis automobilių tvarkymo aikštelėje, sulaukė skambučio. Atsiliepęs išgirdo moterišką balsą. Moteris prisistatė esanti Ekonominės policijos pareigūnė. Ji pasakė, kad su Eimantu įkurta bendra įmonė nesumokėjo mokesčių, kažkas negerai su įstatiniu kapitalu, todėl gali tekti areštuoti sklypą, ekskavatorių ir kitą įmonės turtą.
„Ariau aš, sūnus atvažiuoja toks išsigandęs. Ką daryti, sako. Aš paskambinau Eimantui, mūsų pagrindiniam advokatui, ir sakau: ką daryt čia reikia? Tuojau aš, sako, išsiaiškinsiu, duok tą numerį, kur skambino“, – prisiminė Valius. Po kelių minučių Eimantas perskambino ir pasakė, kad viską sutvarkys, bet Valius privalo kuo greičiau surinkti 8 tūkst. eurų grynais. Kyšiui.
2016-ųjų lapkritį Valiaus sūnus pasiėmė visus jų bendros įmonės dokumentus, antspaudus ir, kaip liepė Eimantas, nuvažiavo prie policijos pastato Vilniaus Mėnulio gatvėje. Ten ūkininkų sūnus susitiko jų šeimos advokatą Eimantą. Šis paliepė duoti 8 tūkst. eurų ir, paėmęs pinigus, nuėjo spręsti problemos. Įtampos ir nežinomybės prislėgtas Valiaus sūnus laukė prie policijos pastato. Po dvidešimties minučių Eimantas grįžo ir pasakė, kad pinigus atidavė kam reikia, viskas bus gerai, o problema dėl įmonės yra anuliuojama. Šių pinigų Valiaus sūnus daugiau nebematė.
Eimantą išvydo per televiziją
Ar visi šie keisti skambučiai ir verslai, nedavę jokio pelno, nesukėlė įtarimų ūkininkams? Abejonių būta.
2016-aisiais Aldona pasakė vyrui Valiui, kad reiktų nutraukti bendravimą su vadinamuoju Eimantu, nes kažkas jo veiksmuose kelia įtarimų. Norėdamas pasielgti sąžiningai, Valius paskambino Eimantui ir perdavė telefoną žmonai, kad tiedu išsiaiškintų. Per pokalbį Eimantas Aldonai aiškino, esą nutraukus bendradarbiavimą labiausiai nukentėtų jis, Eimantas, nes jo vardo bendros įmonės dokumentuose nėra, o pinigų jis neva irgi įnešęs.
Taip Eimantas užglaistė konfliktą. Kitą dieną jis dar kartą paskambino Valiui ir paklausė, kokia yra Aldonos emocinė būsena. Eimantas žadėjo greitai gauti 60 tūkst. eurų ir padengti ūkininkams visas susidariusias skolas.
„Šimtą procentų mes buvo įsitikinę, kad viskas tvarkoj“, – sakė Valius.
2016-ųjų pabaigoje, praėjus dvejiems metams nuo pažinties su Eimantu, atsirado viltis, kad ūkininkai pagaliau atgaus skolas. Gruodžio mėnesį Valiui paskambino Eimantas ir pasakė, kad sklypo pirkėja A.Stafeckienė pagaliau atiduos pinigus. Sutartą dieną Valius ir sūnus nuvažiavo į Kauną, į notarės Aušros Urbonienės biurą. Ūkininkai pusantros valandos pralaukė automobilių stovėjimo aikštelėje, kol galiausiai apsireiškė Eimantas ir pasakė: ponia Stafeckienė negali pasiimti savo pinigų iš banko, nes iš anksto nerezervavo tokios didelės sumos. Taigi, ūkininkai ir vėl nieko negavo.
Po kelių mėnesių, 2017-ųjų pradžioje, Eimantas vėl pažadėjo grąžinti pinigus. Kai Valius ir jo sūnus nuvažiavo prie Kauno „Akropolio“ ir ten susitiko su Eimantu ir A.Stafeckiene, ši ėmė pasakoti apie tariamas savo problemas. Girdi ji gavusi pusę milijono eurų iš Nacionalinės mokėjimų agentūros ir dabar jau galinti atsiskaityti, tik jai visas išlaidas reikia įrodyti dokumentais. Pasinaudoję šia melagyste, sukčiai pabandė iš ūkininkų išvilioti visus dokumentinius įrodymus apie galimus jų nusikaltimus – Eimantas prašė Valiaus ir jo sūnaus atvežti visas sąskaitas, čekius ir kitokius skolas liudijančius popierius.
Bet tai jau buvo pabaiga.
„Buvo įjungtas televizorius, vakaro žinios, žiemos laike. Rodo, kad yra sulaikytas sukčius, aferistas, dar prie to prisidėjusi Raziūnė ir Stafeckienė. Ir parodė, kad žmonėms išrašinėjo vekselius. Kai pamačiau krūvas vekselių, tai sakau: viskas aišku jau“, – pasakojo Valius.
Ką telšiškiai pajuto, kai per televiziją pamatė policijos pareigūnų sulaikytą savo advokatą Eimantą, kurio tikrasis vardas buvo Andrius Raziūnas? „To gerumo aišku, kad nėra. Bet galo juk neisi darytis, toliau reikia gyventi. Jau kas yra, atgal negrąžinsi, viskas“, – kalbėjo Valius.
Iškart po to jis kreipėsi į Telšių policijos pareigūnus, o šie perdavė surinktą medžiagą Vilniaus policijai, kuri tyrė visą galimo sukčiavimo bylą.
Eimanto laiškas
Praėjus kelioms savaitėms po įtariamų sukčių sulaikymo, ūkininkas Valius gavo ranka rašytą laišką. Nuo Eimanto:
Labas, Valiau. Rašysiu trumpai, kitą kartą parašysiu tau išsamesnį laišką.
Mane pakišo su žeme ir rankpinigiais. Matai, labai didelės sumos, tai nusprendė mane pašalinti iš žaidimo. Aniceta irgi nėra šventa. Tu nebendrauk su ja; ir aplamai su niekuo nebendrauk, sakyk mes buvo pažįstami ir tiek. Sunaikink tuos Anicetos vekselius ir, jei kas klaus, tai sakyk, kad tau niekas ne skoloj. Šiuo metu taip reikia, pasikliauk manimi.
Valiau, viskas bus gerai, bet reikia išlaukti porą mėnesių. Žinai, dabar bando kapstytis po viską, bet jeigu kas klaus, nesileisk į jokias kalbas. Valiau, kai gausi šitą mano laišką, iškart man parašyk, kokios pas tave naujienos. Viską smulkiai rašyk, bet nepamiršk, kad laiškus gali skaityti.
Kai rašysi man laišką, įdėk kokius 5 naujus pašto ženkliukus, kad galėčiau tau atrašyti. Būk kantrus ir nesileisk į jokias provokacijas. Laukiu skubaus laiško.
Eimantas Andrius Raziūnas.
Valius neatsakė į šį laišką, todėl vadinamasis Eimantas parašė dar vieną, ir dar vieną. Visuose trijuose laiškuose jis rašė, esą jį kažkas pakišo, bet išėjęs į laisvę atgaus savo ir Valiaus pinigus.
Perskaitęs laiškus ūkininkas pranešė apie tai Vilniaus policininkams, tyrusiems A.Raziūno bylą. Valius pasisiūlė toliau bendrauti su A.Raziūnu, apsimesti, esą vis dar juo tiki, bet kriminalistai atsakė, kad taip daryti nėra reikalo.
Po to, kai įtarimų sukčių veikla ėmė aiškėti, ūkininkai dar turėjo nemalonių reikalų su laisvėje likusia A.Raziūne. Ši ėmė reikalauti, kad Valius ir Aldona iš jos nuomotųsi žemės sklypą, kuris apgaulės būdu buvo išviliotas iš jų pačių.
„Atvažiavusi pati Agnė rodė: šitai žiūrėk, sako, esi pasirašęs, kad šitą sklypą „Turtuvos grupei“ parduodi. Aš pažiūrėjau – tikrai mano parašas, – kalbėjo Valius. Jis nežinojo, kaip ir kada pasirašė dokumentus, kuriais savo sklypą perleido A.Raziūnės įmonei. – Sklypas buvo registruotas mūsų vardu, mes buvo įsitikinę, kad mūsų yra.“
Žmonėmis pasitiki iki šiol
Tokia ir yra telšiškių ūkininkų istorija. Norėję atgauti skolą už žirnius iš bankrutuojančios žemės ūkio bendrovės, jie kreipėsi į skolų išieškojimo įmonę. Galiausiai liko ne tik neatgavę skolos, bet ir patys atsidūrė prie bankroto ribos. Ūkininkams skolinga žemės ūkio bendrovė tvirtino pinigus atidavusi, bet ne ūkininkams, o „Turtuvos grupei“, mat jiems Valius buvo perleidęs savo skolą.
Kokią sumą sukčiai išviliojo iš ūkininkų? „300 tūkst. eurų tai tikrai. Čia ir be dokumentų, ir su dokumentais. Trečdalis milijono tikrai“, – sakė Valius.
Tai – milžiniški pinigai. Ar tokie nuostoliai nesužlugdė ūkininkų? „Nesužlugdė, nes mes visą amžių dirbom, aš ir sūnus, savo jėgom. Mūsų tikslas atiduoti skolas, ir toliau reikia gyventi“, – kalbėjo Valius. Nors iš giminaičių ir kredito unijos buvo pasiskolinęs dideles pinigų sumas, bet jau atidavė bemaž visas skolas.
Valius sako, kad šita istorija nepavertė jo piktu ar įtariu, jis iki šiol pasitiki žmonėmis. „Arba žmogum pasitikiu, arba nepasitikiu. Katruo nepasitikiu, tai jau viskas su anuo, arba stengiuosi nebendrauti, arba toliau nuo ano būti. O jei pasitikiu, tai šimtu procentų pasitikiu. Taip pat kaip ir šeimoj pasitiki. Per tą pasitikėjimą ir pinigų man buvo pasiskolinti lengviau“, – kalbėjo Valius.
Dabar Valius ir Aldona laukia teismo proceso pabaigos.
Jie nebesitiki atgauti pinigus ar turtą, kurį prarado per sandorius su įtariamais sukčiais. Ūkininkai nesitiki, kad pensininkė A.Stafeckienė grąžins bent centą pagal savo vekselius.
Iš viso A.Stafeckienė pasirašė tris vekselius, kurių bendra vertė 325 tūkstančiai eurų, nors tuo metu, kaip įtariama, ji neturėjo beveik jokio turto.
Pati A.Stafeckienė savo užrašuose, kuriuos parodė 15min žurnalistams, šitaip rašė apie telšiškių Valiaus ir Aldonos istoriją: „Aš Valiui neskolinga nei vieno cento, tegul atsiskaito Agnė Raziūnė.“
A.Stafeckienė mums tvirtino, esą viską šioje istorijoje darė A.Raziūnas ir A.Raziūnė, o ji nieko nežinojusi. Esą ji buvo priversta pasirašyti vekselius ir nežino, kokią sumą įsipareigoja grąžinti ūkininkams iš Telšių.
Pats A.Raziūnas, duodamas parodymus teisėsaugai, savo kaltę neigė. Esą jis su ūkininkais Valiumi, Aldona ir jų sūnumi vystė bendrą verslą, esą telšiškiai puikiai suprato, ką daro ir kur kiša savo pinigus. A.Raziūnas savo parodymuose tvirtino, esą jau 2016-ųjų gruodį buvo visiškai atsiskaitęs su šia ūkininkų šeima. Savo laiškuose mums A.Raziūnas rašė:
Šis atvejis negali būti vertinamas vienareikšmiškai, nes Valius pats buvo įsivėlęs į tam tikras schemas. Dėl dalies kaltinimų šiuo atžvilgiu prisipažįstu, bet ne tokia apimtimi bei aplinkybėmis, kokios nurodytos kaltinamajame akte.
Paskutinį kartą Valius ir Aldona savo skriaudiką A.Raziūną matė teismo salėje, kur jį atvežė tiesiai iš kalėjimo kameros. Ten, kalėjimo kameroje, A.Raziūnas akis į akį susidūrė su kita savo auka.
Penktojoje dalyje skaitykite: Dar viena Andriaus Raziūno, pasivadinusio Eimanto vardu, auka buvo kalėjimo prižiūrėtojas Konstantinas. Raziūnas iš mirštančios Konstantino tetos išviliojo parašą ant išgalvotos skolos. Dėl to Konstantinas vos nebuvo išvarytas į gatvę, o jo butas iki šiol yra areštuotas.
15min atkreipia skaitytojų dėmesį: byla dėl šios istorijos ir galimų nusikaltimų yra nagrinėjama Kauno apygardos teisme. Galutiniai sprendimai dar nepriimti.
Apie tyrimą
Šį tyrimą atliko 15min žurnalistai Birutė Davidonytė, Ernestas Naprys ir Dovydas Pancerovas. Didžioji dalis medžiagos surinkta per interviu su žmonėmis, nukentėjusiais nuo įtariamų sukčių. Iš aukų gavome ne tik liudijimus, bet ir kai kuriuos dokumentus ir įrodymus. Svarbios informacijos suteikė aukų interesams atstovaujantys advokatai Juris Petreikis ir Viktoras Onačko.
Dalį informacijos radome Vilniaus apskrities policijos komisariato kriminalistų surinktoje byloje ir Vilniaus apygardos prokuratūros surašytame kaltinamajame akte. Tyrimą vykdę pareigūnai ir prokurorai bendrauti atsisakė.
Panaudojome fragmentus iš anksčiau skelbtų publikacijų „Delfi“, „Aukštaitiškas formatas“, „Akistata“, „Kauno diena“.
Atskiras sistemines problemas, išryškėjusias per šį tyrimą, aptarėme su atsakingomis institucijomis: Kalėjimų departamentu, Notarų rūmais, Registrų centru, Policijos departamentu.
Svarbios informacijos suteikė kaltinamasis Andrius Raziūnas. Su mumis bendravo ir kaltinamoji pensininkė Antanina Stafeckienė. Kaltinamoji Agnė Raziūnė apsiribojo lakoniškais komentarais. Per šį tyrimą naudojome ir slapto filmavimo metodą, reikalingą atskleisti problemas, susijusias su įmone „Turtuvos grupė“, kurios klientų duomenys buvo naudojami galimoje sukčiavimo schemoje.
