2023 m. gegužės 8 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje asmuo buvo nuteistas už svetimo turto iššvaistymą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 184 straipsnio 1 dalis), t. y. už tai, kad dėl neatsargumo (pamesdamas) iššvaistė jam kaip atskaitingam asmeniui patikėtą svetimą, įmonei priklausantį turtą – 3906,37 Eur, skirtus galvijams supirkti.
Advokatas prašė palikti išteisinamąjį nuosprendį, argumentuodamas tuo, kad situacija gali būti vertinama tik kaip civilinis ginčas.
Kasaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, argumentuodamas tuo, kad susidariusi situacija gali būti vertinama tik kaip civilinis ginčas.
Atsakomybė savaime nėra baudžiamoji
Išnagrinėjusi bylą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatavo, kad kaltininko žinion perduoto turto tvarkymo sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra padaroma žalos arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis.
Tokios kliūtys, kurios būtų traktuojamos kaip trukdančios civiline tvarka reikalauti žalos atlyginimo, yra tada, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, neperspektyvus, pavyzdžiui:
- be teisėsaugos pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens;
- kaltininkas tyčia tapo nemokus, slapstėsi, trukdė atlyginti žalą;
- sąmoningai nevykdė įpareigojimų, nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą ir pan.
Iš dalies skolą grąžino
Tačiau nagrinėjamu atveju tokių sąlygų nebuvo konstatuota – nuo pat pradžių buvo žinomas pinigus pametęs asmuo, jis šio fakto neginčijo, iš dalies pradėjo dengti skolą, buvo žinoma ir konkreti suma, kurią dar reikia grąžinti.
Taip pat byloje nustatyta, kad įmonė ir asmuo prašė patvirtinti taikos sutartį, tačiau sutartyje buvo nurodyti kitos įmonės rekvizitai ir dėl šios priežasties teismas sutarties netvirtino. Vis dėlto įmonė trūkumų nešalino, civilinio ieškinio dėl skolos priteisimo teismui neteikė, o pateikė policijai pareiškimą. Iš susiklosčiusios situacijos akivaizdžiai matyti, kad tuo atveju, jei prašymas patvirtinti taikos sutartį būtų buvęs be trūkumų arba jie būtų buvę pašalinti, teismas taikos sutartį būtų patvirtinęs ir poreikio vykdyti baudžiamąjį persekiojimą nebūtų kilę.
LAT teisėjų kolegija panaikino apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo asmuo išteisintas.
Ši Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
