Iki šiol Lukiškių TIK savo sprendimo nevykdymą motyvuodavo tuo, kad Bausmių vykdymo kodekse nenumatyta teisė į ilgalaikius pasimatymus paprastajai grupei priskiriamiems kaliniams. Tokie yra iki gyvos galvos kalintys nuteistieji.
„Nagrinėjamu atveju Lukiškių TIK nesupranta, kaip vykdyti teismo įpareigojimą suteikti pareiškėjai Ramutei Daktarienei ilgalaikius pasimatymus su sutuoktiniu Henriku Daktaru. Tokio įpareigojimo neaiškumą argumentuoja tuo, kad neturi įstatyminio pagrindo vykdyti tokį sprendimą“, – rašoma Vilniaus apygardos administracinio teismo (VAAT) nutartyje.
Tačiau jau ne viename teismo sprendime akcentuojama – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija yra aukščiau už nacionalines teisės normas.
„Konvencijos nuostatos ne tik pripažįstamos tiesiogiai, kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai, taikytinomis nacionalinėje teisės sistemoje, bet ir turinčiomis taikymo pirmenybę kolizijos su nacionaliniais teisės aktais atveju“, – teigiama VAAT sprendime.
Atmesdamas Lukiškių prašymą išaiškinti teismo sprendimą VAAT pažymi, kad jie ir taip pakankamai aiškūs ir suprantami.
„VAAT 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimas yra pakankamai aiškus ir nedviprasmiškas, todėl atsakovės prašymas išaiškinti šį sprendimą negali būti tenkinamas“, – rašoma trečiadienį paskelbtoje VAAT nutartyje.
Beje, dėl teismų sprendimo nevykdymo iš Lietuvos biudžeto Daktarų šeimai iš viso jau sumokėta 2,5 tūkst. eurų. Trečiadienį teismas priteisė R.Daktarienei dar 50 eurų, jie skirti bylinėjimosi išlaidoms.
Advokatas: „Mentaliteto klausimas“
R.Daktarienei atstovaujantis advokatas Vytautas Sirvydis vertindamas trečiadienio nutartį dar kartą užsiminė, kad dabartinė jau devynerius metus besitęsianti situacija, kai H.Daktaras negali pasimatyti su žmona, Konvencijos prasme prilyginama kankinimui.
„Iš tiesų negali būti pateisinamas kalėjimo noras tęsti kankinimą ir nevykdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo tuo motyvu, jog jis, esą, kalėjimui neaiškus“, – sakė V.Sirvydis.
Anot jo, labai reikšminga yra aplinkybė, kad Konvencijos normos yra aukščiau už nacionalinę teisę.
„Tai reikšmingas dalykas, užkertantis kalėjimui kelią demonstruoti teisinį nihilizmą ir nevykdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo tuo argumentu, jog subjektui, kuris ir turėtų įvykdyti teismo sprendimą, jis, esą, neaiškus.
Nors dar pirmuosiuose universiteto kursuose studentai jau žino, kad tarptautinės teisės normos tokiais atvejais nukonkuruoja nacionalinės teisės normas, tačiau čia jau ne teisės žinių, o mentaliteto klausimas.
Kalėjimo mentaliteto (poniatijų) ir policinės valstybės, kurioje represinio aparato subjektai gali sau leisti nevykdyti teismo sprendimų, jeigu šie sprendimai prieštarauja policinės valstybės įvaizdžiui“, – aiškino V.Sirvydis.