Policijos ieškomiausi asmenys, net ir praėjus daug laiko nuo jų slapstymosi pradžios, patys to nenorėdami, geba išlaikyti tiek teisėsaugininkų, tiek paprastų gyventojų dėmesį. Rodos, karštais pėdsakais nepričiupti bėgliai dažnai turi šansą kone visam likusiam gyvenimui susirasti jiems saugų prieglobstį.
Tačiau policija savais metodais stengiasi sekti jų pėdsakais, retsykiais ir visuomenei primindama apie paiešką – skelbiami bėglių portretai ar fotorobotai, sudaromi netgi įvairūs „ieškomiausiųjų“ topai. Kai kuriais atvejais per žiniasklaidą bei socialinius tinklus netgi nuvilnija specialios socialinės kampanijos – rodomi kūrybiškai parengti siužetai apie tarp mūsų paslapčia esančius šešėlinio pasaulio atstovus, primenama apie tokių visuomenės narių pavojingumą, raginama būti budriems ir galiausiai padėti policininkams bėglius demaskuoti.
Henrikas Daktaras, iki garsiojo pričiupimo Bulgarijoje, Romas Zamolskis, iki demaskavimo Rusijoje, Sergejus Rachinšteinas, iki sulaikymo Vietname, Gintaras Petrikas arba Neringa Venckienė, iki jų ekstradicijos iš Jungtinių Valstijų, buvo tapę tikromis „ieškomiausiųjų“ dešimtukų žvaigždėmis, o ir iki šiol jų slapstymosi istorijos pasakojamos kaip savotiškos kriminalinės legendos. Tačiau įžymybėmis lemta tapti ne visiems: kai kuriuos asmenis pričiupti teisėsaugai yra principas reikalas, tačiau viešumo ginklai tam nepasitelkiami.
Šis 15min pasakojimas – apie visiškai kitokią nusikaltėlio slapto gyvenimo situaciją.
Per visą slapstymosi laiką nusikaltėlis sugebėjo išlikti incognito: teisėsauga apie jį visuomenei nieko neskelbė, žiniasklaida – irgi nieko nepasakojo.
Paieškų bylos „herojumi“ tapo Lietuvos pilietis, padaręs kelis sunkius nusikaltimus, už juos nuteistas, tačiau pabėgęs nuo teisingumo ir pričiuptas tik po kelių metų slapstymosi. Per visą tą laiką nusikaltėlis sugebėjo išlikti inkognito – nei naujienų portalo archyve, nei „Google“ platybėse, nei vietinėse ar tarptautinėse policijos skelbiamų ieškomų asmenų duomenų bazėse apie jį nėra nieko: nei pavardės, nei nuotraukos, nei kriminalinės biografijos štrichų, nei Temidės vertinimų jo atžvilgiu.
Tokia šįkart buvo policijos taktika ir visuomenės informavimo realybė – atskleisti asmens portretą galimybė atsidaro tik dabar, kai paslaptingasis vyras laikomas už tvirtų grotų ir praleis ten tiek laiko, kiek yra paskirta pagaliau vykdomu teismo nuosprendžiu.
