Neseniai Briuselyje buvo surengta ir jo kūrybos darbų paroda... Dabar jis – žinomas, bet Audrius ne iš tų, kurie būtų linkę tai sureikšminti. Jis neslepia – kūrybos pradžia buvusi sunki: gyvenimas ne kartą jį grūdino taip, kaip grūdinamas metalas.
Kad atrastų save kūryboje ir galėtų iš jos pragyventi, neužtenka stalčiuje gulinčio Dailės akademijos Kauno fakulteto skulptūros specialybės diplomo, ar žinių ir įgūdžių, kurių kaip pameistrys sėmėsi pas šviesios atminties skulptorių Edmundą Frejų. Tad po studijų, nors ir turėjo pasiūlymų, grįžo į Kupiškį, o baigęs Ugniagesių gelbėtojų mokyklą, pradėjo dirbti ugniagesiu. Šioje tarnyboje dirba jau beveik dešimt metų. Dirba nuoširdžiai ir atsakingai, nes kitaip nemoka.
„Šiame darbe išmokau atsakomybės ir strateginės disciplinos. Kai tenka susidurti su įvairiomis situacijomis, nelaimėmis, stresu, tampi atsakingas už save ir kitus, – sako A.Laucius. – Visa tai padeda ir gyvenime, sprendžiant pačias įvairiausias problemas.“
Bet ir vėl kalba ima suktis apie kalvystę. „Buvo laikas, kai virinau duslintuvus, grūdindavau noragus... Tik per dovanoms kuriamus darbus pamažu atsirado užsakovai,“ – taip neskubriai, be saldaus patoso ir panegirikos kalba Audrius.
Pasak jo, būtent ugniagesio gelbėtojo darbas suteikė finansinę, nors ir negausią atspirtį tolesnei kūrybai. Kitas gal būtų į ją ir ranka numojęs, bet to padaryti jam neleido nuo vaikystės nešiotas kūrybinis užtaisas, o gal ir vidinė stiprybė, visada siekti tikslo.
Dirbdamas ugniagesiu ir tramdydamas ugnį, kalvystės ėmęsis skulptorius, toliau kalbino ir geležį. Ir toks iš pirmo žvilgsnio statiškas metalas jo darbuose netikėtai suplazda ir atgyja. Nesvarbu, ar tai būtų židinio įrankių komplektas, ar vartai, ar netgi architektūros detalių deriniai – durų rankenos, spynos, belstukai, durų apkaustai, vyriai, suoliukai, jo darbai visada pasižymi savitu braižu, atverdami naujas formas ir plėsdami lakios šiuolaikinės vaizduotės ribas.
„Kurdamas naudoju įvairias medžiagas – stiklą, medį, o metalas tada tėra kaip ir rišiklis, – sako jis, pridurdamas, kad dabar jau bemaž gali leisti sau kurti. Kurti ne tik pagal užsakymus, bet ir įgyvendinti kūrybines vizijas.
Beje, būta laiko, kai jis turėjo ir ne vieną mokinį. „Deja, daugelis jų išsilakstė. Nors tarp jų buvo ir gan talentingų. Žmonėms neretai reikia greitų pinigų. Pasiūlo darbą statybose, ir žmogus kalvystę pamiršta,“ – paaiškina A. Laucius.
Imtis kalvystės jis ragino ir brolį Tomą, kuris drauge su juo dirba ugniagesiu. Bet šis pasiūlymu nesusiviliojo, nes kai nėra pašaukimo, nėra ir traukos. Pasak Audriaus, broliui kur kas labiau patinka meistrauti ir ūkininkauti.
Ne vieną savo darbą A. Laucius yra sukūręs ir priešgaisrinei apsaugai. Tiesa, apie tai kalba su kartėlio gaidele. Būdavo, kad kai reikėdavo jo pagalbos tarnybai, dirbdavo be išlygų, bet kai teko prašyti, kad išleistų į parodą Briuselin, iš kai ko yra sulaukęs atsakymo, kad nėra kuo jį pakeisti... „Toks požiūris į žmogų gan žeidžia. Manau, kad visada galima rasti sprendimą, kuris būtų naudingas ir žmogui, ir tarnybai. Labai norisi tikėti, kad tai keičiasi,“ – teigia jis.
Beje, A. Laucius yra Kupiškio savivaldybės priešgaisrinės tarnybos savanoris, ir Kupiškio ugniagesių gelbėtojų profesinės sąjungos skyriaus vado pavaduotojas.
Kalvystė – vienas iš seniausių amatų. Visais laikais dėl daugelio problemų žmonės mynė taką pas kalvį, ne tik, kad kokį įrankį nukaldintų, bet ir patarimo pasiklausti ar pagalbos paprašyti. Kalvis žmonėms dažnai buvo gelbėtoju. Tos stiprybės nestokoja ir A. Laucius, randantis laiko ne tik kūrybai, bet ir įvairiems projektams, vaikų kalvystės stovykloms ar kitai socialinei veiklai. Į savo veiklą yra įtraukęs ir žmoną.
Bendromis pastangomis juodu drauge bando padėti vaikams atrasti kūrybos džiaugsmą ar net savo pašaukimą. Beje, turi Audrius ir daugiau talentų. Jis yra perkusininkas, grojęs roko grupėse, pučiamųjų orkestre bei įvairiose vietinėse kapelose. Iš kur visa tai? „Iš vaikystės, iš tėvų, iš senelių. Augau kaime, kur daug erdvės, o kur erdvė, ten yra daug vietos ir kūrybai. Smėlio pilių statymas, oktaedrų konstravimas, ir daug kitų atradimų,“ – teigia jis.
Kelti sparnų iš Lietuvos talentingas kupiškėnas nežada. Darbų, jo akimis, apstu ir čia. O laisvę jis atranda ir kūryboje, pasakojama Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento trečiadienį paviešintame pranešime.
