„Pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo ir individualizavo bausmių skyrimą abiem kaltininkams, dėl kurių paduoti apeliaciniai skundai“, – teigia Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija.
S.Pušinas buvo nubaustas laisvės atėmimu penkeriems metams, o S.Moisejenkai buvo paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų ir šešiems mėnesiams. S.Pušinas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to gailėjosi, todėl pirmosios instancijos teismas tai laikė lengvinančia aplinkybe, kuri turi įtakos bausmės dydžiui.
Taigi teisėjų kolegija atmetė S.Pušino gynėjo apeliacinį skundą, o S.Moisejenkos gynėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies. Nuteistojo S.Moisejenkos gynėjas prašė Rusijos pilietį dėl šnipinėjimo išteisinti, o veiką, susijusią su neteisėtu disponavimu sprogstamosiomis medžiagomis ir šaudmenimis, jeigu teismas dėl jos pripažins kaltu, perkvalifikuoti į švelnesnę. S.Pušino gynėjas prašė sušvelninti ginamajam bausmę iki trejų metų.
Teisėjų kolegijos nuomone, S.Moisejenkos kaltė padarius dvi nusikalstamas veikas, o S.Pušino kaltė padarius vieną nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais: teismas pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, paskyrė tinkamas bausmes, tačiau nepagrįstai nustatė esant kvalifikuojamąjį požymį, kad S.Moisejenka, neturėdamas leidimo, įgijo, gabeno, laikė ir realizavo didelį kiekį šaudmenų; be pakankamo pagrindo konfiskavo S.Moisejenkai priklausantį automobilį ,,Mercedes-Benz 400“ ir nepasisakė dėl jo garaže likusių daiktų. Dėl to nuosprendį Lietuvos apeliacinis teismas pakeitė.
Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad 43 šaudmenys pagal Teismų praktiką nelaikomi dideliu kiekiu ir iš nuosprendžio aprašomosios dalies šį kvalifikuojamąjį požymį pašalino (kvalifikuojamasis požymis „didelis kiekis sprogmenų“ – teismui nekėlė abejonių). Tačiau, teisėjų kolegijos teigimu, įvertinus skundžiamame ir šiame nuosprendžiuose išdėstytus argumentus, vieno kvalifikuojamojo požymio pašalinimas nenusveria bausmės dydžiui reikšmingų aplinkybių.
Lietuvos apeliacinis teismas taip pat konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, jog S.Moisejenkai nuosavybės teise priklausantis automobilis buvo naudotas vien tik šnipinėjimo tikslams. Automobilis, nors ir retai, buvo naudojamas kitiems su šia byla nesusijusiems tikslams. Pasak Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos, vertindamas, kad automobilis laikytinas nusikaltimo priemone, pirmosios instancijos teismas neanalizavo, kokią reikšmę nusikalstamai veikai padaryti turėjo automobilio panaudojimas, ar jis buvo specialiai tam pritaikytas, ar apžiūrėjus automobilį nustatyta, jog jame įrengtos slaptavietės, ar automobilyje rasti kokie nors daiktai, duomenys, kuriais domėjosi teismo nurodoma užsienio valstybės žvalgybos organizacija. Teismas nenurodė jokių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad S.Moisejenkos automobilis buvo tokia nusikaltimo padarymo priemonė, be kurios šio nusikaltimo darymas būtų labai apsunkintas.
Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos apeliacinis teismas padarė išvadą, jog automobilio ,,Mercedes-Benz 400“ konfiskavimas neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindų ir nutarė jį grąžinti.
Nuosavybės teise S.Moisejenkai priklausantis garažas, kuriame vyko susitikimai, lieka konfiskuotas. Jame esančius daiktus, nesusijusius su nusikaltimo padarymu ir inkriminuotomis veikomis, teismas nusprendė grąžinti.
Ši Lietuvos apeliacinio teismo nutartis dar gali būti skundžiama kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
S.Moisejenka buvo kaltinamas tuo, kad, nuo 2012 m. pabaigos iki 2014 m. gruodžio pabaigos Lietuvoje vykdydamas Rusijos Federacijos žvalgybos organizacijos užduotį rinkti Lietuvos Respublikos tarnybos paslaptį sudarančią ar kitą šią žvalgybos organizaciją dominančią informaciją, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku Šiaulių mieste, turėdamas tikslą gauti dominančią informaciją apie Lietuvos kariuomenę ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO) oro policijos misijos veiklą, užverbavo Lietuvos kariuomenėje tarnaujantį ir Karinių oro pajėgų kapitono karinį laipsnį turintį S.Pušiną: su juo susitarė, kad bus renkama Rusijos Federacijos žvalgybos organizaciją dominanti informacija.
Surinktą informaciją S.Moisejenka pirko ir, siekdamas užtikrinti susižinojimo bei susitikimų ypatingą slaptumą, susitarė susitikimams ir surinktai informacijai perduoti naudoti S.Moisejenkai asmeninės nuosavybės teise priklausantį garažą. S.Pušinas sutiko rinkti ir rinko Rusijos Federacijos žvalgybos organizaciją dominančią informaciją ir, karinės tarnybos Lietuvos kariuomenėje metu vykdydamas jam pavestas užduotis, savo tarnybos vietoje surinko Rusijos Federacijos žvalgybos organizaciją dominančią įslaptintą informaciją, kuri yra Lietuvos Respublikos tarnybos paslaptis ir žymima slaptumo žymomis „Riboto naudojimo“ bei „Konfidencialiai“. Surinktą informaciją per septynis slaptus susitikimus iš anksto sutartoje slaptoje susitikimų vietoje, S.Moisejenkai nuosavybės teise priklausančiame garaže Šiauliuose, perdavė Rusijos Federacijos žvalgybos organizacijai per S.Moisejenką, už tai gaudamas piniginį atlygį. Be to, S.Moisejenka buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad, neturėdamas leidimo, įgijo, gabeno, laikė ir realizavo didelį kiekį didelės sprogstamosios galios sprogstamųjų medžiagų bei šaudmenis.
