„Valstybė ir jos institucijos turi pozityviąją pareigą apsaugoti visus visuomenės narius nuo potencialių asmenų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę, o vykdydamos šią pareigą valstybės institucijos pagal savo kompetenciją, privalo imtis priemonių, kurios, pagrįstai vertinant, galėtų pašalinti šių asmenų keliamą pavojų, kiek tai padaryti objektyviai yra įmanoma. (..) Tokia valstybės ir jos institucijų pozityvioji pareiga skirta apsaugoti visiems visuomenės nariams nuo potencialių nusikalstamų veikų, kurias turėdami mobiliuosius telefonus atlieka asmenys laisvės atėmimo bausmių vykdymo įstaigose“, – rašoma LAT pranešime.
Ieškovė kreipėsi į teismą ir nurodė, kad turtinė žala buvo patirta, nes atsakovas, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose, iš mobiliojo ryšio telefono paskambino jos nepilnametei dukteriai ir, prisistatęs policijos pareigūnu, pateikė melagingą informaciją apie tai, kad mergaitės mama pakliuvo į policiją ir už paleidimą reikia susimokėti. Atvykusiam nenustatytam asmeniui dukra perdavė 12 tūkst.725 litų sumą įvairia valiuta.
Ieškovė nurodė, kad pagal Bausmių vykdymo kodeksą laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems telefonus turėti draudžiama, o pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad daiktai, kuriuos nuteistiesiems turėti draudžiama, jiems nepatektų. Moteris įsitikinusi, jei Marijampolės pataisos namuose būtų užtikrinta, kad juose bausmę atliekantis asmuo neturėtų mobilaus telefono, pinigai nebūtų buvę išvilioti.
Byloje nepilnametės mergaitės mama, atstovaudama savo dukrai pagal įstatymą, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti turtinės bei neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės bei Marijampolės pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atlikusio asmens. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ieškinį atmetė, tačiau LAT jį grąžino nagrinėti apeliacinės instancijos teismui ir nurodė, kad teismas turi įvertinti įrodymus, ar tikrai Lietuvos valstybė ėmėsi visų priemonių, kad mobilieji telefonai nepatektų nuteistiems asmenims laisvės atėmimo vietose ir tokiu būdu visuomenė būtų apsaugota nuo nusikalstamų veikų, kurias padaro asmenys bausmių atlikimo vietose turėdami mobiliuosius telefonus.
„Marijampolės pataisos namai turėjo pateikti duomenis, kad buvo imtasi visų galimų priemonių tam, kad būtų užtikrinta, jog mobilieji telefonai nepateks nuteistiesiems, esantiems pataisos įstaigos teritorijoje, o tokių duomenų Marijampolės pataisos namams nepateikus, teismas turėjo pasiūlyti atsakovui pateikti įrodymus, patvirtinančius jo atsikirtimus į ieškinį, nes tarp šalių kilęs ginčas yra susijęs su teisės aktų nustatytų viešąjį interesą užtikrinančių funkcijų vykdymu“, – mano LAT.
Teismo vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nes ieškovės ieškinį atmetė remdamasis tik Marijampolės pataisos namų teiginiais, tačiau byloje nebuvo pateikta juos patvirtinančių įrodymų.
Teismas taip pat konstatavo, kad 12 tūkst. 725 litų, kurie buvo atiduoti nenustatytam asmeniui po nuteistojo skambučio mobiliuoju telefonu iš Marijampolės pataisos namų – byloje nėra pagrindo priteisti, nes ši žala jau priteista iš nuteistojo baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Tačiau, vertindamas neturtinės žalos priteisimą, teismas pažymėjo, kad tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad Marijampolės pataisos namai nesiėmė visų priemonių, kad užtikrintų, jog nuteistiesiems nepateks mobilieji telefonai, neturtinę žalą turėtų atlyginti ne tik konkretus fizinis asmuo, bet ir valstybė.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, bylos duomenimis, Marijampolės pataisos namams buvo žinoma mobiliųjų telefonų patekimo į įstaigą problema, be to, visuotinai žinomos aplinkybės – visuomenėje paplitusi ir pastaraisiais metais viešoje erdvėje, įskaitant ir profesionaliu (teisėsaugos) lygmeniu intensyviai diskutuojama nusikalstama veika, daroma mobiliaisiais telefonais apgaule įgyjant svetimą turtą.
„Taigi, Marijampolės pataisos namams buvo arba turėjo būti žinoma apie realų pavojų, kad, patekus mobiliesiems telefonams į pataisos įstaigos teritoriją, gali būti daromos atitinkamos nusikalstamos veikos“, – mano LAT.
Visos šios aplinkybės teismo nuomone įrodo, kad Marijampolės pataisos namai turėjo pozityviąją pareigą imtis visų pagrįstų priemonių užkirsti kelią nurodytam pavojui, kad atitinkamos visuomenės narių (potencialių nukentėjusiųjų) teisės būtų veiksmingai apsaugotos.
Neseniai skelbta, kad telefoniniai ir elektroniniai sukčiai yra bandę apgauti kas ketvirtą Lietuvos gyventoją. Apie 21 proc. gyventojų yra sulaukę telefoninių sukčių skambučių. Teisėsauga yra nustačiusi, kad sukčiavimų organizatoriai dažniausiai yra pataisos namuose esantys nuteistieji, pingus iš patiklių žmonių surenka laisvėje esantys jų bendrai.
