Kaip buvo nusprendęs Kauno apygardos teismas, garbaus amžiaus vyriškis lieka kaltas dėl padėjimo vykdyti genocidą; palikta nepakeista ir jam skirta dvejų metų laisvės apribojimo bausmė.
Apeliacinis teismas konstatavo, kad apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylą.
Teismų praktikoje išaiškinta, kad pasipriešinimo okupacijai (rezistencijos) dalyviai – Lietuvos partizanai, jų ryšininkai ir rėmėjai – buvo reikšminga lietuvių tautos kaip nacionalinės, etninės grupės dalis. Ši visuomenės dalis turėjo esminės įtakos lietuvių tautos išlikimui, buvo labai svarbi siekiant apsaugoti ir ginti lietuvių tautinį identitetą, kultūrą bei nacionalinę savimonę.
Tai atitinka saugomos grupės dalies pagal Konvencijos prieš genocidą požymius. Šios asmenų grupės naikinimas ir pagal tarptautinę teisę, ir pagal Lietuvos baudžiamąjį kodeksą vertintini kaip genocidas.
Todėl skundžiamame nuosprendyje padaryta pagrįsta išvada, jog A.Ramanauskas, slapyvardžiu „Vanagas“, ir jo žmona B.Mažeikaitė kaip partizanai buvo pagal tarptautinę teisę saugomos nacionalinės, etninės grupės dalis, prieš kurią buvo nukreipti okupacinės valdžios institucijų veiksmai. Jų abiejų įkalinimas, nuteisimas mirties bausme, mirties bausmės „Vanagui“ įvykdymas, B. Mažeikaitės deportavimas iš Lietuvos atlikti laisvės atėmimo bausmę buvo pagrįstai kvalifikuoti kaip genocidas, siekiant fiziškai sunaikinti Lietuvos gyventojų dalį.
I.Vorobjovas teigė nežinojęs, kokie asmenys turėjo būti sulaikyti 1956 m. spalį vykusios operacijos metu, tačiau byloje surinkti duomenys patvirtina, kad buvo žinoma, jog bus sulaikomas žymus partizanas, o pats sulaikymas buvo sąjunginės reikšmės. Tai leidžia teigti, kad I. Vorobjovas žinojo apie KGB siekį fiziškai sunaikinti Lietuvos partizanus, tokiems siekiams pritarė ir dalyvavo juos įgyvendinant, nors žinojo apie partizanams gresiančius kankinimus, nužudymą ar deportaciją.
Nors I.Vorobjovas tiesiogiai fiziškai ir nesulaikė partizanų, pats tiesiogiai ir fiziškai neprisidėjo prie vėlesnio elgesio su jais, tačiau vyras padėjo sulaikyti šiuos partizanus, nes be žvalgų, stebėjusių partizanus, pagalbos šių asmenų sulaikymo operacija galėjo nepasisekti. I.Vorobjovas turėjo užduotį stebėti išėjimą iš namo, pranešti apie partizanų judėjimą, judėjimo kryptį, sekti paskui juos ir pan.
Nuteistasis kėlė klausimą dėl apygardos teismo šališkumo, kadangi vienas kolegijos teisėjų nagrinėjo A.Drėlingos, nuteisto už analogišką veiką, bylą ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, todėl, I.Vorobjovo nuomone, tai rodo, jog teisėjas išsakė savo išankstinę nuomonę ir juo nebegalima pasitikėti. Tokius nuteistojo argumentus dėl Apeliacinis teismas atmetė kaip formalius ir subjektyvius.
Atmesdamas prokuratūros skundą dėl paskirtos bausmės, Teismas mano, kad garbaus amžiaus vyriškiui yra paskirta teisėta ir pagrįsta bausmė. Vyras yra senyvo amžiaus, anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, jo vaidmuo padarytame nusikaltime buvo antraeilis, nusikaltimas padarytas labai seniai, nuo to laiko I.Vorobjovas kitų nusikaltimų nepadarė.
Be to, bylos nagrinėjimas vyko labai ilgą laiką, dėl ko nuteistasis ilgai gyveno nežinioje dėl bylos baigties, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimą. Todėl, Lietuvos apeliacinio teismo nuomone, bausmės tikslai gali būti pasiekti ir paskyrus I.Vorobjovui švelnesnę bausmę – laisvės apribojimą. Toks sprendimas atitinka ir teismų praktiką šio pobūdžio bylose, rašoma Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko padėjėjos ryšiams su visuomene Kristinos Petrošienės penktadienį paviešintame pranešime.
Primenama, kad buvęs KGB pareigūnas I.Vorobjovas nuteistas dvejų metų laisvės apribojimo bausme už tai, kad dalyvavo 1956 metais sulaikant partizanų vadą Adolfą Ramanauską – Vanagą.
Apeliaciniame skunde I.Vorobjovas prašėsi išteisinamas. Jis nuosekliai neigė savo kaltę. Prokuratūros atstovai prašė vietoj akivaizdžiai per švelnios bausmės vyrui skirti 7 metų laisvės atėmimo bausmę.
Ši Lietuvos apeliacinio teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną, tačiau dar gali būti per tris mėnesius kasacine tvarka skundžiama Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
