Praėjusių metų gegužę Klaipėdos senamiestyje, Pilies gatvėje, per spontaniškas naktines gatvės lenktynes nesuvaldžius automobilio į medį, o vėliau į Dramos teatro sieną trenkėsi BMW. Išsyk žuvo du jaunuoliai. Tragiškai pasibaigusią avariją iki šiol primena kasdien čia degančios žvakutės ir gėlių vainikas ant šaligatvio. Praeiviai stebisi, kaip artimiesiems atsiranda jėgų kasdien sugrįžti į nelaimės vietą ir uždegti po žvakutę.
Nežinantieji skausmingo įvykio aplinkybių taip pat stabteli šioje vietoje. Tačiau kitus šis vaizdas nuteikia nemaloniai.
Į žvakutes stengiasi nežiūrėti
„Kas rytą pravažiuoju Pilies gatve ir man net nesinori į tą pusę žiūrėti. Labai nemalonu, po tokio vaizdo net sunku sutelkti dėmesį į kelią. Suprantu, kad reikia prisiminti žuvusiuosius, juos pagerbti, bet gal ne ištisus metus? Negi dabar kiekvienoje gatvėje turi būti žvakutės?“ – retoriškai klausė trisdešimtmetė Irma.
Išėjusiuosius reikia gerbti kapinėse, o atsiminimą galima nešiotis širdyje.
Ji kurį laiką stengėsi apeiti ir kitą avarijos vietą Taikos prospekte, kur „Mercedes“ vairuotojas mirtinai sužalojo per perėją ėjusią moterį.
Klaipėdos savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vedėja Irena Šakalienė taip pat laikosi nuomonės, kad pagerbti žuvusiuosius reikėtų.
„Esame katalikiškas kraštas, mums svarbu pagerbti, prisiminti žuvusiuosius. Tačiau, manau, kad pakaktų dienos, na, savaitės. Bet ne ilgiau. Išėjusius reikia garbinti kapinėse, atsiminimą nešiotis širdyje. Kokia čia pagarba – žvakutės ant asfalto?“ – svarstė I.Šakalienė. Anot jos, vargu, ar miestas atrodytų patraukliai, jei gedulo ženklų būtų ant kiekvienos perėjos, sankryžos, kur nutiko nelaimės.
„Labai abejoju, ar tai veikia prevenciškai. Sutinku, kad lentelės autostradoje, kur parašytas žuvusiųjų skaičius, tikrai naudingos, tačiau žvakutės – vargu“, – svarstė pašnekovė.
Nemalonu ir be žvakutės
Klaipėdos Kelių policijos biuro viršininkas Ramūnas Šideikis tikino nieko blogo nematąs, kai avarijos vietose uždegamos žvakutės. „Žmonės taip išlieja savo skausmą. Reikia gerbti jų pasirinkimą ir valią. Tikiu, kad kiti vairuotojai, važiuodami pro tą vietą, nebus abejingi ir bent kiek pristabdys“, – vylėsi pareigūnas.
Vairuojant reikia susitelkti į kelią, o ne dairytis į šalis.
Su tokia pozicija nenorėjo sutikti Klaipėdos psichikos sveikatos centro vyriausiasis gydytojas Aleksandras Slavickis: „Labai abejoju, ar tai gali veikti prevenciškai. Ypač jei pro šalį važiuoja žmogus, net nežinantis, kas čia atsitiko. Vairuojant reikia susitelkti į kelią, o ne dairytis, kas dedasi aplinkui. Antraip dar viena nelaimė gali nutikti.“
Tradicija, anot A.Slavickio, deginti žvakutes nelaimės vietoje – itin gaji Rytų Europoje. „Abejoju, ar deganti žvakutė gali žmogų paveikti negatyviai. Tačiau jei žinomos nelaimės aplinkybės – nereikia nė gedulo ženklų, toje vietoje visada apims nemalonus jausmas“, – kalbėjo gydytojas.
Gyvenimas turi tęstis
Etnologės Valerijos Jankūnaitės teigimu, tradicija žvakutėmis paženklinti nelaimės vietas – netolima. Šis paprotys itin išplitęs kaimyninėje Lenkijoje.
Lietuviai nuo seno stengdavosi kuo greičiau išleisti mirusįjį į kitą pasaulį. Tai simbolizuoja ir žvakė, kuri tarsi nušviečia kelią mirusiesiems į kitą pasaulį.
Kodėl lietuviai vis prisigalvoja liūdnų tradicijų?
„Kodėl lietuviai vis prisigalvoja liūdnų tradicijų? Reikia gyventi šia diena. Dabar mes dairomės į praeitį ir savo liūdesį primetame ir kitiems. Ne veltui sakoma, kad gyviesiems – gyvųjų pasaulis, o mirusiesiems – mirusiųjų. Prisiminkime mirusiuosius kapinėse ir stenkimės kiekvienas išgyventi šią dieną“, – teigė V.Jankūnaitė.
Bažnyčia, anot Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios klebono Viliaus Viktoravičiaus, neturi tvirtos pozicijos dėl gedulo ženklų pakelėse.
„Tai paprotinė teisė ir su krikščionių tikėjimu ji nieko bendro neturi. Daugiau tai išraiškos forma, kaip žmonės gedi ir ilgisi mirusiųjų“, – aiškino V.Viktoravičius.
